Kaip man sekėsi savarankiška knygos leidyba? Kliūtys, kainos, išmoktos pamokos ir t.t.

Esu vienuolikos knygų autorė, pastarąją savo knygą išleidau pati, be leidyklos ir jos tiražą (beveik) išpardaviau per penkis mėnesius. Nepaisant to, išlieku gan skeptiška savarankiškos knygų leidybos atžvilgiu. Mat ne kartą esu mačiusi situacijas, kai rašytojas siunčia kūrinį į visas leidyklas, bet niekas nenori jo leisti. Tada rašytojas ima save guosti, kad iš tiesų jis yra arba genijus, tik jo niekas nesupranta (klasika), arba jo kūrinys per daug nišinis, nekomercinis (būna ir taip) ir dėl to leidyklos nenori rizikuoti. Žodžiu, visi kalti, tik ne pats autorius. 

Fun fact, kad net J.K. Rowling “Hario poterio” atsisakė net kelios leidyklos, lygiai kaip “Queen” muzikos taip pat niekas nepuolė leisti iškart. Tokių istorijų apie pasaulinio garso kūrėjus, kurių iš pradžių atsisakė neišmanėliai agentai, yra ne viena. Ir kartais tikrai reikia palaukti savo laiko, pasiūlyti knygą kitai leidyklai, nepasiduoti. 

Tačiau kodėl aš primygtinai siūlau neskubėti leisti knygos savarankiškai? 

Bet pradėkime nuo pradžių. 

Kaip viskas vyksta leidžiant knygą su leidykla? Autorius parašo knygą, nusiunčią knygą el. paštu leidykloms. Susidomėjusios leidyklos pasiūlo autoriui pasirašyti sutartį, sutaria dėl atlygio ir imasi leidybos. Autoriui tuomet reikia po kiek laiko peržvelgti redaktorės/-iaus pastabas, išsakyti savo nuomonę dėl leidyklos siūlomo knygos viršelio, duoti vieną ar kelis interviu apie knygą (juos suorganizuoja leidyklos VR komanda), atvykti į knygos pristatymo renginį ir dalinti autografus. 

Jau turbūt supratote, kad leidykloje prie kiekvienos knygos dirba nemenka komanda: kažkas skaito rankraščius, kažkas rengia sutartis, kažkas redaguoja tekstus, kitas žmogus rašo pranešimus spaudai ir ieško, kas norėtų parašyti apie autorių žurnale ar online, dailininkė kuria viršelį, maketuotoja maketuoja, korektorė peržiūri maketą. Leidykla turi savo sandėlius, kuriuose laiko knygas ir vairuotojus, kurie jas išvežioja po knygynus. Turi pardavimų vadovus, kurie rūpinasi užsakymais, atsiskaitymais. Turi ir savo buhalterę, bei spaustuves, su kuriomis dirba. Gali būti, kad kažką dar pamiršau, bet esmė paprasta: leidžiant savarankiškai visais šitais dalykais autoriui teks pasirūpinti pačiam. 

Būtent todėl, net būdama sėkminga rašytoja, ilgą laiką atidėliojau savarankišką knygos leidybą. Tačiau sukūrusi kursą “Kaip parašyti ir išleisti knygą” pradėjau jausti, kad negaliu iki galo patarti, padėti žmonėms, nusprendusiems savarankiškai leisti knygas. Be to, jau keletą metų turiu savo el. parduotuvę, kurioje daugiausiai perpardavinėju savo knygas (t.y. perku jas iš leidyklos ir parduodu knygyno kaina). Norėjosi turėti bent vieną grynai savo fizinį, o ne skaitmeninį produktą ir pažiūrėti kaip seksis prekyba. 

Knygą “Baisiau už tarakoną” parašiau spontaniškai, neplanuodama, kad būtent tai bus mano savileidybos knyga. Bet kažkur buvau girdėjusi, kad vaikiškas knygas parduoti yra lengviau nei romanus, be to truputį bijojau pati apsiimti leisti romaną (irgi vėliau paaiškinsiu kodėl) ir galiausiai nusprendžiau, kad “Baisiau už tarakoną” bus toji knyga, kurią leisiu pati. 

Parašyti knygą buvo lengviausia ir įdomiausia. Tačiau vos pabaigusi susidūriau su pirma psichologine savileidybos kliūtimi: 

Kas nuspręs, kad ši knyga tikrai jau baigta? Kas ją kritiškai įvertins ir pasakys, kad va, gerai, bus sėkminga, tinkama vaikams ir t.t.? Šitas sprendimas užgulė mano vienos pečius. Paprastai juk rankraštį siunčiu leidyklai ir jie sprendžia gerai ten viskas ar dar ne. Leidyklos turi daugiametę patirtį, išmano rinką, be to, kalbant apie knygas vaikams, leidyklų darbuotojai nusprendžia, pvz., kokio amžiaus vaikams skirta knyga, kaip ja pozicionuoti ir t.t. O staiga aš pati turiu nuspręsti ar čia jau knyga ar ne. 

Nusprendžiau, kad “jau knyga”, dar pasitikrinimui nusiunčiau porai pažįstamų rašytojų, testavau ant savo ir draugių vaikų ir galiausiai ryžausi užsiimti kitais leidybos reikalais. 

Man reikėjo susirasti: 

Teisininkę (sutartims peržiūrėti) Iliustratorę

Redaktorę

Korektorę

Maketuotoją

Spaustuvę

Transportą

Sandėlį

Kanalus, kuriais pardavinėsiu

Gauti ISBN numerį

Pradėjau nuo iliustratorės paieškų. Iš pradžių radau vieną iliustratorę, su ja pasirašėme sutartį, sumokėjau avansą, pamažu išjos gavau pusę iliustracijų. Po gerų devynių mėnesių darbų dailininkė pranešė, kad nebegali tęsti projekto, grąžino man pinigus ir aš turėjau viską pradėti nuo pradžių…  

Porą mėnesių neturėjau ūpo ką nors daryti su knyga, tačiau galiausiai pradėjau ieškoti iliustratorės iš naujo. Neturint kontaktų siūlau tiesiog perversti turimas knygas vaikams, pažiūrėti jose patikusių iliustratorių vardus ir jiems parašyti. Šiais laikais beveik visi turi savo darbines paskyras instagrame ir pan. Man patiko knygos “Paštininkas ir serbentai” iliustracijos, tiesiog negalėjau atitraukti nuo jų akių, o tų piešinių dėka knygelė atrodė magiška, kitokia. Parašiau iliustracijų autorei Patricijai Bliuj Stodulskai. Ji, kaip netrukus sužinojau, yra keturių vaikų mama, todėl puikiai viena kitą supratome, kai video skambučių metu darbų aptarimuose triukšmavo abiejų mažyliai. Tiesa, prieš tai Patricija perskaitė knygos rankraštį ir mudvi pasirašėme sutartį, kurioje buvo tiksliai įvardytas iliustracijų kiekis, kaina, darbų atlikimo laikas ir pan. (sutartį turėjau ir su pirma iliustratore, tačiau ją bendru sutarimu draugiškai nutraukėme). 

Beje, kalbant apie sutartis - atsarga gėdos nedaro, todėl jas pasirašau su visais su kuo dirbu. Sutartis galima tiesiog rasti google standartines, pakeisti savaip, bet visada naudinga paprašyti, kad jas peržvelgtų teisę išmanantis žmogus. 

Redaktorę radau feisbuko dėka. Į mano skelbimą apie redaktorės paieškas jų atsiliepė daugybė žmonių, aš išsirinkau tandemą “Ne atbula ranka”. Kitų redaktorių sąrašą, su jų leidimu, skelbiu uždaroje feisbuko grupėje, skirtoje įsigijusiems mano kursą apie knygos rašymą. Nežinantiems nuo ko pradėti ir neturintiems didelės sklaidos soc. tinkluose siūlau tą patį paieškos metodą kaip ir ieškant iliustratorės: vartyti knygas, žiūrėti kas redagavo, ieškoti kontaktų internete ir mandagiai kreiptis su užklausa. 

“Ne atbula ranka” atlieka ir korektūros darbus, tad šitas klausimas man savaime atkrito. 

Itin svarbus momentas: kadangi knygą pati leidau pirmą kartą, tai visiems kitiems darbams samdžiau PATYRUSIUS SPECIALISTUS. Šiaip esu linkusi duoti galimybę naujokams, bet ne tada kai pati esu nauja žaidime, o būtent taip jaučiausi leidyboje. Todėl rinkausi jau patirties turinčias dailinkes ir patyrusias redaktores, tiesiog norėdama tvirčiau jaustis procese. Netrukus supratau, kad šalutinis teigiamas jų patirties efektas yra galimybė jų klausti rekomendacijų žmonų ir įmonių, su kuriais jos jau yra dirbusios. 

Iliustratorė man rekomendavo puikią maketuotoją Gulnarą Galiachmetovą. Maketuotoja rekomendavo keletą spaustuvių ir šitaip aš išsirinkau “Standart Impressa”, kurių darbu esu itin patenkinta. Kalbant apie spaustuves didžiausias klausimas man buvo kaina. Kiek kainuoja išleisti knygą? Tačiau į kiek spaustuvių berašiau, iš visų gavau tą patį atsakymą: viskas priklauso nuo detalių… Šitoks atsakymas mane tikrai erzino, nes norėjosi bent kokio nors “maždaug”. Deja, jokio “maždaug” nėra, nes kaip netrukus įsitikinau, viskas tikrai priklauso nuo tiražo, knygos dydžio, popieriaus rūšies, spalvų ar jų nebuvimo, viršelio (kietas ar minkštas), knygos įrišimo būdo ir t.t. Žodžiu, tikrai daug niuansų, ir būtent čia pradėjau jausti didžiausią frustraciją ir nerimą. Nes viena yra vertinti pagal mano kūrinį sukurtus piešinius ir visai kas kita yra priimti detalius knygos specifikacijos sprendimus, kuriems visiškai neturiu kompetencijos. Koks įrišimas geresnis… o koks pigesnis? Kas yra kreidinis popierius? Kokio storio jį rinktis? Spaustuvės darbuotojai el. paštu kantriai atsakinėjo į mano klausimas, tačiau aš vis labiau nervinausi, kad nepačiupinėjusi ir neapžiūrėjusi gyvai galiu smarkiai suklysti. Todėl galutinius sprendimus dėl knygos specifikos atidėjau iki savo kelionės į Lietuvą. Čia grįžusi užėjau į popieriaus saloną, kurį man rekomendavo minėta spaustuvė. Pagaliau pačiupinėjau skirtingas popieriaus rūšis, pažiūrėjau kokį storį reiškia tie skaičiukai (o, pasirodo, tų skaičiukų yra daug, kaip ir popieriaus rūšių). Tokiu atveju svarbi spaustuvės darbuotojų patirtis ir gebėjimas patarti šioje srityje visiškai nesigaudančiam žmogui. Mat leidyklos šituos dalykus jau moka mintinai, be to, kadangi jos leidžia didesniais tiražais ir nuolat, gauna geresnes kainas nei mažu tiražu savo knygelę leidžiantis pavienis asmuo. 

Kuo didesnis knygos tiražas, tuo mažesnė knygos vieneto kaina, ir atvirkščiai. Aš išsirinkau kreidinį matinį popierių, kietą viršelį ir 1200 knygų tiražą. Dėl visų kitų specifikacijų (pvz, popieriaus storio) sprendimus priėmiau vartydama kitas knygas ir popieriaus salone klausdama kaip čia padaryta, taip pat ypatingai daug patarė ir maketuotoja Gulnara G. 

Spėju, kad ne visi žino, kokie knygų tiražai Lietuvoje leidžiami. Stipriausios Lietuvos leidyklos gerą romaną, iš kurio tikisi normalių pardavimų, leidžia maždaug 2000-2500 tiražu. Tik labai garsių autorių, labai paklausios knygos iškart leidžiamos 4000 ar didesniais tiražais. Tačiau visada saugiau išleisti mažesnį tiražą ir paskiau jį pakartoti. Knygų vaikams tiražai įvairesni, gan dažnai matau ir 1000 ir 4000 tiražus, nelabai suprantu nuo ko jie priklauso. Čia turbūt veikia ir verslo rizikos faktoriai, nes, kaip jau minėjau, kuo didesnis tiražas, tuo pigiau atsieina leidyba, tačiau nepasisekus, galima likti su kalnais knygų sandėlyje. Mažiausi yra poezijos knygų tiražai, būna kartais vos 200, 500 ir pan. Todėl galvojant apie tiražą svarbu pasiskaičiuoti kiek realistiškai pajėgsite parduoti? Kur pardavinėsite ir kur sandėliuosite knygas? 

Visa leidyba, jei iš anksto įskaičiuojant fulfillment išlaidas man kainavo virš 8000 eurų. Saugodama kitų žmonių privatumą neatskleisiu jų įkainių, tačiau pasiskaičiavau, kad turiu parduoti 550 vnt. knygų vien tam, kad atgaučiau investuotus pinigus. Todėl visada naudinga bent mėnesį prieš išleidžiant knygą paleisti išankstinę prekybą, ką aš ir padariau savo el. parduotuvėje. “Išankstinė prekyba” - tai kai prekiaujama produktu tuomet, kai pačio produkto dar nėra, bet galima jį užsisakyti iš anksto. Tokiu atveju pirkėjas viliojamas mažesne kaina ir galimybe prekę gauti pirmas. Išankstinės prekybos metu mano knyga kainavo 16 eur, o paskiau 20 eur. Išankstinės prekybos metu pardaviau daugiau nei trečdalį tiražo. Tai yra geras būdas pasitikrinti pirkėjų susidomėjimą, o turint mažą biudžetą ir iš anksto gauti pajamų atsiskaitymams už knygas su darbuotojais ir pan. 

Tiesa, jau visai prieš baigiant derinti visus klausimus su spaustuve sužinojau, kad kiekvienai knygai reikalingas ISBN kodas. Jam reikia iš anksto registruotis čia. 

Visiškai naujokams, nusprendusiems savarankiškai leisti knygą primygtinai siūlau iš anskto apgalvoti ir pasirūpinti prekybos kanalais. Galite parašyti knygynų tinklams, susikurti savo el. parduotuvę ir t.t. Aš jau turėjau puikiai veikiančią el. parduotuvę (ją man sukūrė “Gilės projektai), ir fulfilment įmonę. Fulfillment - tai prekių pakavimo ir siuntimo paslauga, nes gi nesėdžiu aš savo svetainėje Havajuose tūkstančiais knygų apsikrovusi. Fulfillment yra tikras išsigelbėjimas žmonėms, gyvenantiems toli nuo savo produktų, arba paprasčiausiai neturintiems laiko ir galimybių užsiimti siuntimu, siuntų sekimu ir pan. Aš naudojuosi ir esu labai patenkinta “Shipaway” paslaugomis. 

Man pasisekė, kad prekiauti knygomis pasiūlė net du didieji Lietuvos knygynų tinklai. Tačiau pasižiūrėjusi kaip einasi išankstinė prekyba aš nusprendžiau rizikuoti ir suteikti savo knygai labiau boutique jausmą, t.y., kad ji būtų prieinama tik keliose ypatingose vietose. Todėl knygynų paslaugų atsisakiau ir “Baisiau už tarakoną” prekiauju tik trijose vietose: savo el. parduotuvėje (iš čia knyga siunčiama į visą pasaulį), taip pat Vilniuje “Linen Tales” parduotuvėse ir Kaune kavinėje “Kiras”. Sprendimas prekiauti knygomis šiose vietose labai pasiteisino, nes kai kurie žmonės nori knygą pavartyti gyvai, be to, jos paieškos suteikia nuotykio jausmą, kai specialiai dėl knygos einama į naują, iki šiol neaplankytą vietą. 

Taigi, išleidus knygą spaustuvė pristatė ją į dvi vietas: į “Shipaway” sandėlį ir keletą dėžių pas mano mamą į namus Kaune. Knyga pasirodė lapkričio viduryje, šį tekstą rašau balandį ir mano el. parduotuvėje šiuo metu teliko 59 knygos “Baisiau už tarakoną” vienetai. Dar po keliolika knygučių yra minėtose parduotuvėse, tad, galima sakyti, jau visas tiražas yra beveik išparduotas. 

Ar apsimokėjo leisti šią knygą? Taip. Iš jos uždirbau daugiau, nei būčiau uždirbusi su leidykla. Ar kartosiu jos tiražą? Ne, nes nenoriu dėl tos pačios knygos prisiimti tiek daug streso. Man buvo sąlyginai įdomu užsiimti visais techniniais ir vadybiniais knygos leidimo klausimais, tačiau žymiai įdomiau yra kurti, rašyti kitą knygą, ką šiuo metu (pagaliau!) ir darau. Planuoju ateityje vėl pati išleisti knygą vaikams, dabar jau žinau daugiau, tad tikiuosi, kad viskas bus sklandžiau ir paprasčiau. Tačiau, pavyzdžiui, romanus ir toliau duosiu leisti leidyklai, turbūt labiausiai dėl mano tekste pirmiausiai paminėto “ar tai jau knyga?” klausimo. 

Tikiuosi, kad šis tekstas buvo jums naudingas. Primenu, kad mano knygą vaikams “Baisiau už tarakoną” dar galite spėti pasičiupti čia. Taip pat primenu, kad kartą, o kartais net du kartus per mėnesį kviečiu į gyvus susitikimus zoom platformoje, kurių metų kalbamės apie rašymo procesus, galite užduoti man klausimus, rasti bendraminčių ir t.t. Visa info apie zoom'ą būna paskelbta feisbuko grupėje.

Iki pasimatymo :)

Su meile,

Vaiva

P.S. Knyga "Baisiau už tarakoną" pasirodė esanti sėkminga ne tik pardavimų atžvilgiu. Pagal ją rankų šėšėlių teatras "Budrugana" pastatė spektaklį, kurio premjera vyksta jau šį balandį, taip pat ši knyga vieno literatūros agento iniciatyva buvo pristatyta užsienio rinkai Bolonijos knygų mugėje, tad kviečiu laikyti špygas už tą mano knygutę :)