top of page

ANTROS KARO METINĖS IR MOTINOS NERIMAS

Writer's picture: Justina Justina

Gulime tamsoje apsikabinę.


-  Koks čia garsas? - klausia sūnus.

-  Lėktuvas praskrido, - atsakau ramiai. O ką sakyčiau, jei būtų naikintuvas?


Tarpušventyje išgirdęs fejerverkus, atbėgo pas mane didelėmis akimis. Tada irgi pagalvojau - o ką jie ten sako savo vaikams, kai bombos krenta?


Tokios mintys ateina jau kelis mėnesius, nors pažiūrėjus, mūsų kasdienybė įprasta. Atsikeliu ryte šiltuose namuose, NATO šalyje-narėje, atsidarau spintelę su rytinės košės kruopomis. Galvoje: atsargos per tuos dvejus metus išseko, reikėtų gal daugiau kruopų prisipirkti.

Demokratijos indeksas krenta, ekstremizmas kelia galvą, kažkoks ministras ragina ruoštis, artėja svarbūs rinkimai JAV. Prisiskaitau, neužmiegui, guglinu “karo baimė psichologų rekomendacijos”. Patarimas bene vienintelis - mažinti naujienų srautą. Dabar jį jau visai išjungiau, nes man neegzistuoja balansas tarp žinojimo, kas vyksta pasaulyje, ir savo emocinės sveikatos apsaugojimo. Ramybę jaučiu tik tada, kai apsimetu, kad tiesiog atėjo gražus ankstyvas pavasaris, o ne antros karo metinės (į minėjimo renginius nėjau). O kas, jeigu įkišus galvą į smėlį praleisiu pavojaus signalus?


Žinau, kad nesu viena. Kitos mamos, su kuriomis kalbuosi, jaučia panašų kasdienybės fone tyliai dūzgiantį nerimą. Kaip ir anksčiau, vedame vaikus į parką, geriame kavą su draugėmis, bet pokalbiai vis pasisuka prie “o kas, jeigu.” Sunku paaiškinti šį nerimą kažkam, kas negyvena šalia grėsmingo kaimyno.


- Atsimeni pandemiją? - klausiu vokietės draugės. - bandai gyventi normalų gyvenimą, bet visada išeidama iš namų turi pagalvoti, ar pasiėmei kaukę ir dezinfekcinį, ar ten, kur eini, nebus per daug žmonių, kai nueini, dairaisi aplink laikydama atstumą ir stengiesi reikalus susitvarkyt kuo greičiau. Tai toks žemo lygio, bet nuolatinis, foninis nerimas.

Kartais kalbame apie emigraciją. Išrauti vaiką iš vienintelių namų, kuriuos jis kada nors pažinojo, atimti iš jo senelius, kalbą, darželio draugus. Virš mano nerimo kaupiasi kaltė, kad svarstau aukoti jo stabilumą vardan savo saugumo jausmo.

Būna, kad pokalbiai su kitais tėvais teikia paguodą, bet dažnai atrodo, kad maitiname vieni kitų baimes piešdami baisiausius scenarijus. Mokausi, kad man reikia rasti kitus paramos būdus.


Stengiuosi būti praktiška ir racionali, telktis į tai, ką galiu kontroliuoti. Užsiregistruoju į pirmosios pagalbos kursus. Pasibaigė pabėgimo krepšyje laikytų vaistų ir užkandžių galiojimo laikas, atsarginiai vaiko rūbeliai jau per maži - reikės viską perkrauti.

Kartais riba tarp racionalių pasiruošimo veiksmų ir per daug ekstremalių reakcijų nėra visai aiški. Kartais emocijos kėsinasi imti viršų, kaip tada, kai gavau žinutę dėl galimai padėtų sprogmenų darželyje. Sėdėjau prie durų žiūrėdama į ekraną, suprasdama protu, kad čia tik provokacija, kad pavojus netikras, bet širdis vis tiek ragino autis batus, lėkti, pasiimti, priglausti.


Pandemija lyg ir turėjo išmokyti, kad gyvenimo kontroliavimas, nuspėjamumas, galimybė tiksliai planuoti toli į priekį - iliuzija, kurią mūsų pasaulio dalyje kažkaip gana ilgai pavyko išlaikyti. Suprantu, kad tas sąrašų rašymas ir atsargų kaupimas taip pat tik kontrolės iliuzija, bet jei tuokart pasijaučiu geriau, kodėl gi ne? Tik reikia rasti ir kitų būdų gyventi su neužtikrintumu.


Nežinau atsakymo, kaip ir turbūt niekas jo nežino. Nežinau, kada įtampa nuslūgs ir galėsiu būti tokia mama, kokia noriu būti - besimėgaujanti šituo ankstyvu pavasariu, savo namais. Mano darbas yra apsaugoti vaiką, bet noriu ir parodyti jam, kad pasaulis yra saugus ir vertas pasitikėjimo. Kol kas kvėpuoju. Kartoju sau, kad šiandien, šią minutę - viskas mums yra gerai.





Autorė apie save:


Esu Justina - mama, be galo mylinti vaikiškas knygeles. Apie jų skaitymą, rekomendacijas ir meilės knygoms perdavimą vaikui dalinuose Instagrame.

IG: @seima_ir_knyga

0 komentarų
bottom of page