Maniau, kad turime dar dvidešimt metų. Gal - net penkiasdešimt. Bet… Aš nežinojau. Niekas apskritai turbūt nepagalvojo apie tai, kad ožkos galėtų išgelbėti miestelį nuo liepsnų. Dar pažiūrėsime. Niekas nežino, kada išsiverš galingiausias pasaulio ugnikalnis. Laukiam ir tikimės, kad lava pakryps ne į mūsų namų pusę. Kai manęs klausia, ar nebaisu gyventi Havajuose, dažniausiai gūžteliu pečiais. Jei netingiu pradedu kalbėti apie budistinį neprisirišimą. Arba nusiunčiu šį savo tekstą. Nes bijoti visada yra ko. Vakar su vyru ieškojom būdų nuvažiuoti ir paimti vertingiausius daiktus iš draugų namo. Bet gaisras buvo per arti. Evakuacija vyko sparčiai, eismas - tik į vieną pusę. Tokia šiandien yra ne tik salos realybė - pasaulio. Tik aš gal pradėsiu nuo pradžių.
Kai pas mus veržėsi Kilauea ugnikalnis išlikome ramūs. Tas ugnikalnis salos gyventojams pažįstamas, suprantamas, sąlyginai nepavojingas. Tačiau pernai mokslininkai paskelbė, kad netrukus, tikrai tikrai, tik konkrečiai neaišku kada, išsiverš kitas - didžiausias pasaulio ugnikalnis Mauna Loa. Nuėjau į bendruomenės susitikimą su ugnikalnius tyrinėjančiais mokslininkais (hmmm… vulkanologais??) ir grįžau namo sukrėsta. Evakuacijos planas ir stačioje pašlaitėje stovintis mūsų namas nenudžiugino: niekas nežino į kurią pusę pakryps lavos upės. Bet jei pakryptų mūsų gyvenvietės pusėn, tai nuo išsiveržimo akimirkos iki tol, kol lava pasiektų vandenyną užtruktų apie tris valandas. TRIS VALANDAS. Vadinasi, mūsų namą užpiltų per valandą? Pusantros?
Neguodė ir tai, kad evakuotis padėtų armija, kauktų sirenos. Į kurią pusę važiuoti? O kas, jei tuo metu būsiu ne namuose, bet ten liks vaikai? Šitokius klausimus pakėlusi ranką uždaviau mokslininkams.
“Jei naktį atsibudę matote oranžinį dangų - skubiai palikite namus. Ir dar pakeliui kaimynus pažadinkite…” - šitaip mus pamokė. Po to gerus metus nekilo rankos nieko namams pirkti. Manęs neguodžia, kad pačią namo netektį kompensuotų draudimas. Jokie pinigai neatstos laiko, praleisto renkant meną į namus, negrąžins australiškos lovatiesės, kurių jau išties ir nebegamina, nei iš senelių paveldėto gintaro. Kurį laiką atrodė, kad nėra prasmės stengtis. Nei pagalvėles rinkti, nei sienas dažyti. Nes vis tiek tų namų galime bet kada netekti. Bet pamažu šią mintį ne tik prisileidau - net prisijaukinau. Taip banaliai, sau vis primindama kad rytoj galiu žūti autoavarijoje arba užspringti valgydama morką, kaip tai nutiko mano draugės draugės draugei (užuojauta). Būna, sudega ir tie namai, nieko bendro neturintys su ugnikalniais. Būna, suserga vaikai (tfū, tfū, tfū per kairį petį). Būna, vyrai išeina pas jaunesnes, nors atrodė, kad santuoka buvo laiminga (barkšt barkšt barkšt į medį). Visaip būna ir niekas, išskyrus būrėją Genutę iš Kauno, turbūt nežino, kas bus toliau. Todėl šalia tūnantį ugnikalnį nusprendžiau priimti kaip likimo dovaną, kaip priminimą - kad viskas laikina ir bet kurią akimirką namai gali supleškėti. Tai man padeda džiaugtis šiandiena - sakau nuoširdžiai. Perku viską namams, tvarkausi, dirbu sode, moku valytojai už jų valymą. O jei sudegs tai sudegs, svarbu, kad mes kaip šeima išliktume, atlaikytume. “O gal ir nesudegs” - tokia viltis irgi gyva. Kaip ir planas, ką pirmiausiai čiupčiau - nuotraukas, dokumentus, kietuosius diskus. Giminės antikvarą. Kompą. Lovatiesę. Gintarinius karolius. Gal dar keletą paveikslų.
Keista, kad ši klaiki vizija netikėtai išsipildė mūsų artimiems draugams. Iš pradžių aš nežinojau. Grįžusi iš Lietuvos kelias dienas jaučiausi kaip maišu trenkta, nors dabar tai vadinama džetlagu. Naktimis blūdijau, dienomis snaudžiau protarpiais bindžindama šūdserialį apie aklus pasimatymus. Žiūrėdama pro langą mačiau papilkėjusį horizontą - vandenynas nebesiskiria nuo dangaus. “Vogas?” paklausiau vyro, nes šitaip būna dėl vulkaninės kilmės pelenų sukelto smogo. Nesulaukusi atsakymo užsnūdau.
Dūmai. Visur dūmai. Pabudau su skaudančia gerkle. Vaistai nepadėjo. Akis graužia, bet mes čia pratę - uždarome langus, įjungiame orą valančius aparatus ir po keleto dienų vėjui pakeitus kryptį oras vėl grynas, o vanduo - turkio spalvos. Per radiją išigirdau, kad paskelbta privaloma evakuacija iš Waikoloa miestelio. Ką?! Puoliau skambinti ten gyvenantiems draugams. Tik tada suvedžiau galus. Kad nutiko kai kas baisiau už ugnikalnio išsiveržimą. Procesas, kurio sustabdyti beveik neįmanoma. Ir saugios vietos nėra, tiesiog nėra - nei Havajuose, nei Sibire. Draugai paprašė, kad nuvažiuotume paimti jų daiktus, nes patys jie išvykę į Europą. Aš paskambinau į civilinės apsaugos departamentą ir…
Gaisras tęsėsi tris dienas. Per tą laiką sudegė virš 40 000 akrų žemės. Dūmai virš salos kilo būtent dėl to - ugnikalnis vis dar snaudžia. Kas sukėlė gaisrą - neaišku. Gal nuorūka, gal hipių paliktas laužas. Statistika byloja, kad 97% gaisrų yra sukeliami žmonių veiklos. Taip baisiai išplito irgi dėl žmonių. Gal pamenat? Užpernai dėgė Australija, kasmet dega Kalifornija, dabar dega Havajai. Gaisras dar neužgesintas. Rašydama šį tekstą jaučiu gerklės skausmą (nuo dūmų). Prisimenu kaip šiemet naktį Palangoje pabudusi negalėjau kvėpuoti - nuo karščio. Tą akimirką galvojau apie savo dukras - kokiame klimate jos gyvens suaugusios? Ar dar patirs vėsų vėjelį, vasaros vakaro gaivą? Juoką kelia idiotai, kurie kaskart gausiai pasnigus rėkia: “va va, tai kur tas globalinis klimato karštis?” Jis čia pat. Jis visur. Ir tai nereiškia vien karščio - kol kas. Tai reiškia klimato kraštutinumus - liūtis ir potvynius, ilgai besitęsiančias sausras, uraganus, siaubingus karščius ir netikėtas šalnas. Maniau, kad turime dar dvidešimt metų. Gal - net penkiasdešimt. Bet viskas vyksta jau dabar. Ir staiga gyvenimas ugniklanio papėdėje atrodo visai nieko, nes kartą išsiveržęs jis keletą dešimčių metų vėl bus ramus.
Mano draugų namas stovi Waikoloa miestelyje - milžiniškas gaisras prie šios gyvenvietės prisiartino vos per šešias mylias. Kirto du greitkelius - gaisrininkams nepavyko sustabdyti liepsnos. Žmonėms įsakyta evakuotis. Mašinų kolona juda į vieną pusę. Draugė man rašo visus įėjimo į namą kodus, pasakoja kur yra vertingiausi daiktai. Kita draugė skambina - ji evakavosi to pati nežinodama. Ryte išvažiavo pernakvoti pas meilužį, o dabar nebegali grįžti namo - eismas tik į vieną pusę. Tą telefonu patvirtina ir civilinės apsaugos departamentas ir policija - niekam negalima sugrįžti į pavojingą zoną. Man gaila draugų namų, jų daiktų ir atsiminimų. Žinau, kad kitąsyk jų vietoje galime būti patys. Susirašinėjime, žiūrime žinias, meldžiamės. Draugė sako, norėtų, kad namas sudegtų - nes dabar kaip tik skiriasi su vyru, kuris grasino namą pasilikti tik sau. “Tik gaila, kad rūbų iš ten nesusirinkau” - juokiasi. Kitiems draugams skaudžiau, nes ten - viskas. Ne tik daiktai, ten - gyvenimas.
Miegoti nuėjome nežinodami ar šeši tūkstančiai Waikoloa gyventojų ryte dar turės namus. Bet, dabar žmonės kalba, kad miestelį išgelbėjo ožkos. Jų bandos ganosi netoli miestų, kur nugraužia visas žoles. Lietaus čia nebuvo seniai, per ilgai. Bet ten, kur nebėra sausos žolės sunkiau ir plisti ugniai. Lengviau ją gęsinti. Gaisras tebevyksta, tik šiuo metu bent jau miesteliui grėsmės nebėra. Žmonėms leista sugrįžti į, spėju, aprūkusius namus. O aš kaip tik pamatau naują “The Economist” viršelį. Prisimenu neseniai skaitytą knygą “Orai” - joje sukurta nuotaika ir atskiros frazės liko su manimi. Labai rekomenduoju. Kaip ir kitą, kurią norėčiau, kad būtų privaloma perskaityti visiems politikams - “Tai viską keičia”. Namai dega, o aš vis tiek noriu užsisakyti naują šviestuvą į koridorių. Nes šįkart namai - ne mano. Šįkart ir nesudegė. O tie, kurių vis tik sudegė - aš jų asmeniškai nepažįstu. Šviestuvas labai gražus. Ugnikalnis miega. Planeta kaista. Kiek dar turiu laiko? Su meile, Vaiva
P.S. as we speak... prieš poustindama šį įrašą atsisėdau suvalgyti sumuštinį su BBC žiniom ir pirma naujiena, kad gaisrai siaubia Turkijos Bodrum kurortą...