Dešimt dienų Japonijoje: #keliaujusuvaikais

Važiuojant metro Indraja klykia, dabar jau neatsimenu dėl ko, bet iš tikrųjų tai dėl pervargimo. Ji verkia, spardosi savo baltomis odinėmis basutėmis vis užgaudama šalia prisispaudusius kelievius. Piko valanda. Duodu Indrajai papą viena ranka laikydama ją, kita pati laikydamasi už turėklo. Prasibraunu prie neįgaliesiems ir moterims skirtų sėdynių, o ten žmonės įsitaisę nei neįgalūs, nei moterys nėščios, tiesiog nusikalę po darbo, kas su ausinukais, o kas tiesiai į mane spokso. Visi japonai. Maikas sako, kad esu linkusi panikuoti, bet tokiomis akimirkomis mane dažniausiai apima žolės stiebo ramybė, ir aš tiesiog darau ką tuo metu reikia ir galiu daryti. O jeigu negaliu, tai ir nedarau, tiesiog žinau, kad ir tai praeis (kai Žemyna užsigauna ir klausia: mama, ar praeis? aš jai atsakau: viskas gyvenime praeina išskyrus motinos meilę). Kartais nuo tos ramybės net Budos šypsnys lūpose atsiranda.


Taigi, viena moteris galiausiai pasiūlo man… savo švarkelį, tipo kad galėčiau prisidengti žindant. Jei ir norėčiau prisidengti, tai judančiame traukinyje man reikėtų trečios rankos tam švarkeliui paimti ir jį prilaikyti. Galiausiai ta pati moteris susiprato man užleisti sėdynę, ir net padovanojo visą pakelį servetėlių. Nežinau ar “padovanojo” čia tinkamas žodis - aš vieną servetėlę panaudojusi Indrajos nosiai valyti netyčia išmozojau visą pakelį ir atgal jo siūlyti moteriai nedrįsau. Šitaip dažnai jaučiausi Japonije - nešvari, nesivaldanti, per didelė, per garsi.


Po pusvalandžio vagonas maloniai aptuštėjo, bet mes jau nebespėjome pasimėgauti padidėjusia erdve, nes reikėjo persėsti į kitą traukinį. Važiavome iš Kijoto į Takajamą keturiese: aš, Maikas, ketverių metų Žemyna ir be penkių minučiu dvejų Indie.

Man atrodo, keliauti gyvenime reikia išmokti kaip ir pavyzdžiui atrasti savo aprangos stilių. Kiekvienam vis kitaip: vieni rengiasi dryžuotais rūbais ir dažosi raudonais lūpdažiais, kiti prisiperka tarpusavy nederančių rūbų ir po to nežino ką su jais daryti. Taip ir su kelionėmis - būna žmonių, kurie atkeliavę aiškiai žino ko nori, pvz. pamatyti kuo daugiau meno, skaniai pavalgyti, pėsčiomis išvaikščioti tam tikrus miesto rajonus. Bet yra tokių, kurie nori visko ir iš karto ir nuolat jaučiasi apsėsti nerimastingos minties “nespėsiu, va jau trečia diena, o aš dar nieko nepamačiau”. Tai aš esu iš pastarųjų. Žinau, kad kvaila, bet nenoriu keistis. Turiu tokią taisyklę apgraibom - kad reikia pamatyti turgų, dievų namus, pavalgyti gatvėje, pavalgyti prabangiai, aplankyti senamiestį ir pagrindinį muziejų (iki vaikų į šitą sąrašą dar buvo įtrauktas naktinis gyvenimas, bet oi kiek daug visko buvo kitaip “iki vaikų”..)



Japonija. Keliauju su vaikais. Vaiva Rykštaite. Bambuku giraite
Čia ne ta garsioji bambukų giraitė, bet šita mums patiko net labiau


Didelis minusas - bare buvo rūkoma. Bet buvom tokie alkani, kad nusispjovėme į tai, vaikai ant suolų užmigo, o mes ramiai pavalgėm, išgėrėm.
Pati geriausia vakarienė suši bare. Sušių Japonije rasti buvo ne taip lengva, kaip galvojom


Juokas ima kai mane dar kartais kokiam žurnale pavadina keliautoja… Nu nes. Kad Indiją nutrūktgalviškai pati viena išmaliau nuo Trivadrum iki Ladako - faktas. Kad tuo metu taip mažai kas darė - irgi. Be telefono, be Instagramo, be haštagų. Bet dabar… jau vien į IG įvedus #turtuk , ten pasipylė tūkstančiai rezultatų… O juk kai ten nukeliavau nieko dar nebuvo, net kavinės kur pavalgyti, turistų ten praktiškai nebuvo. Dabar aš esu namų šeimininkė, rašytoja. O keliauju po du kartus metuose - į knygų mugę ir pas uošvius. Kita vertus, kelione gali tapti pats požiūris į gyvenimą. Šitai tikiuosi savyje dar išlaikiusi - smalsumą, norą kažką už kampo atrasti, viską apžiūrėti, net jei tai - tik nauja lentyna mūsų kaimo prekybos centre.


#KeliaujuSuVaikais kelionės yra apie mus. Visa kita - tik fonas šeimos pokalbiams ir nuotraukoms. Žiauriai pavargstame, bet verta - irgi faktas. Nes vaikai auga keliaudami - visada pastebiu, kad būtent po kelionių mano dukros šokteli vystymesi, pvz. pradeda kalbėti, vaikščioti, atskirti kalbas arba tiesiog kitaip orientuotis erdvėje. Žinių ir kitų kultūrų patyrimo turbūt neverta net minėti. Na ir kas, kad užaugusios "nieko neatsimins". Užtat bendras išprusimas liks visam laikui.



Vežimas mums būtinas kelionėse - ne tik vaikams miegoti ar sėdėti pavargus, bet ir susidėti rūbus ir daiktus visai dienai, nes į viešbutį grįžtam tik vakare...

Japonijoje buvau antrą kartą - pirmąsyk apžiūrinėjau Tokijų vos keturias dienas, užtat su dviejų metų Žemyna ant rankų, dargi besilaukdama Indrajos. Mūsų nuotykius galite paskaityti čia. Antrąsyk išsiruošėme jau visi kartu - Maikui tai buvo pirmas apsilankymas Japonijoje ir pirma mudviejų kelionė drauge į Aziją. Keliavome dešimt dienų, nakvojome tik keturiuose viešbučiuose, nes keliaujant su vaikais norėjosi kuo mažiau logistinių rūpesčių.


Atskridome į Osaką vėlai vakare ir traukiniais kažkaip nusigavome iki miesto centro į viešbutį. Užsakiau su pusryčiais, kad pirmą rytą galėtume ramiai valgydami ir gurkšnodami arbatą suplanuoti dieną. Dieną pasimalėme po Osaką pėsčiomis, patyrėme keletą nuotykių su maistu, kaip antai užėjus į kažkokį restoraną ten nebuvo angliško meniu, užtat maistas išdėliotas lange. Indraja ir Žemyna iškart parodė pirštais į kiaušinį, mes su Maiku pirštais parodėme padavėjui, o tas atėjęs prie mūsų staliuko pyst ir įmušė po žalią kiaušinį mums į lėkštes. Iš veido išraiškos įtariau, kad pasakė kažką panašaus į “skanaus”.


Beje, apie maistą lange - čia atskira, daugiau nei šimtmetį egzistuojanti japonų meno rūšis: pagaminti restoranų patiekalus iš vaško. Japoniškai vadinamos Shokuhin sanpuru - maisto replikos, kurios atrodo taip skaniai, kad norisi jas suvalgyti. Šiame interviu vienas vaškinių maisto patiekalų meistras sako, kad sunkiausia yra pagaminti tikroviškai atrodantį sušį.


Osakoje aplankėme prastoką meno muziejų ir vakare išjudėjome į Kiotą. Atvykus lijo. Nuo stoties iki viešbučio su visais vaikais ir lagaminais nuėjome pėsčiomis. Man labai patiko ZiZi viešbutis, kuriame apsistojome Kijote. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, niekuo neįpatingas, mažytis, boutique tipo. Bet tokioje minkštoje patalynėje dar nebuvau miegojusi. Ir tokio kosminio dušo nebuvau patyrusi. Kituose viešbučiuose dušai irgi buvo labai geri, bet šitas pranoko lūkesčius. Srovės stiprumas, karštis, ir šiaip ten kaip viskas veikia, wow. WOW. Tas dušas mums buvo dienos highlightas. Tiesa, Zizi hotel savaitgaliais nebūna pusryčių, tai truputį nusivylėme, nes buvo kaip tik savaitgalis. Užtat patiko šnekėtis su administratore, kuri anglų kalbos sakė išmokusi iš... youtube.



Mano vegetariška vakarienė ir vyro mėsos

Rytas Kijote išaušo ūkanotas, mes išėjome ieškoti kur papusryčiauti. Nuotaika buvo prasta, nes jautėmės alkani, o anot google maps visi restoranai buvo arba labai toli arba uždaryti. Beje, viešbučiuose duoda nešiojamą wifi aparačiuką, kurio dėka ir galėjome viską guglinti. Klaidžiojome Giono rajono gatvelėmis ir staiga iš vieno skersgatvio išniro tikra geisha arba tikra maiko - nežinau katra, bet su baltu veidu, kimono ir lyg iš kokteilio ištrauktu popieriniu skėčiu, mažais tankiais žingsneliais bandydama peržengti ant grindinio telkšojusias balas. Norėjau žiūrėti į ją kuo ilgiau, įrašyti atmintyje šitą vaizdą, mažai pasikeitusį per šimtmečius - būtent tą akimirką, fotografuodama tolstančią geišos nugarą senamiesčio pastatų fone pajutau Kijoto dvasią ir supratau, kodėl šis miestas įtrauktas į “būtina bent kartą aplankyti gyvenime” sąrašą…



Pavalgėme kažkur, pakeliui vaikai užmigo, mudu su vyru susipykome, išsiskyrėme ir vėl susitaikėme, vaikai atsibudo kai buvome maisto turguje. Tada buvo daug triukšmo ir pora neplanuotų impulsyvių pirkinių tam triukšmui apraminti. Kijote praleidome tris dienas, daugiausiai bevaikščiodami po meditatyvaus grožio šventyklas, pietaudami tradiciniuose restoranuose, kur vaikams nėra ką valgyti, dėrėdamiesi su vaikais dėl to kur eisim ir kur neisim, ir vakarais besiblaškydami, nes niekaip nerasdavom kur pavakarieniauti, kad visiems tiktų (aš vegetarė).



Po kelių dienų traukiniu išvykome į mažą miestelį kalnuose - Takajamą, nes mūsų draugelis Nathanas sakė, kad ten fainai. Patikėjom. Nemelavo. Takajama - mieguistas kurortas, daug kuo panašus į Kijotą, tik su trigubai mažiau turistų ir jaukesnis. Apsistojome viešbutyje su japoniška prausykla onsen. Mūsiškė buvo įrengta ant viešbučio stogo po atviru dangumi. Smagi patirtis. O šiaip Takajamoje vėl vaikščiojome, valgėme, pykomės, taikėmės ir kasdien ieškojome pramogų vaikams, o vakarais grįžę ir užmigdę vaikus su vyru griūdavome į lovą ir… kiekvienas paskęsdavome savo išmaniajame telefone, dažniausiai bežiūrinėdami per dieną padarytas nuotraukas. Tas nuotraukų peržiūrėjimas - įdomus reiškinys, lyg šiuo procesu būtų paryškinami atsiminimai. Kita vertus, man smalsu, kaip anksčiau gyvenome be nuotraukų? Kaip viską atsimindavome? Mano draugė Šebnam planavo rašyti doktorantūros darbą apie tai, kaip nuotraukos keičia istorinę atmintį, ar kažkaip. Dar neparašė.