Kaimo žmogus

Augi mažame kaimelyje, vadinamojoje periferijoje, kur žmonės it atviros knygos. Atvirai

juokiasi, pyksta, pavydi, kenkia, palaiko, myli ir nekenčia. Visi žino savo roles šiame

socialiniame spektaklyje.


Tada išskleidi sparnus į miestą. Pastebi - viskas kitaip. Turi būti akylesnis, ribos ir

persidengiamai čia subtilesni. Bet įsižiūrėjus, įsiklausius viską supranti.


Štai ir nauja stotelės jau laukia tarp šiaurės ir vakarų. Į civilizuotus, turtingus kraštus! Ak, bet

ar tik nebus, kad turi kirvis kotą atitikti (kaip pasakytų kaimo žmogus)? Čia tikra painiava:

šypsosi, kai nemėgsta tavęs, nuomonę garsią turėti – šiurkštu, rodos, palaiko, bet skundžia ir

peikia... Jautiesi nuogas, per lengvai ir greitai įskaitomas. O tada sutinki juos – padarus

nakties. Šviežias kraujas pats skaniausias.


Sociopatas? Psichopatas? Kas kas? Narcizas? Čia tikriausiai vėl ne apie Birtutės darželio

spalvas… Kas naiviau: pasakomis tikėti ar akmeniaširdžių nepastebėti? O kuo civilizuočiau,

tuo jų tankiau. Jie vilkės gražiausius kostiumus, turės ryškiausius diplomus. Nepajudinamieji.

Kai paletė jausmų kukli, randi daug laiko analizei, strategijai, nereikia vargintis dėl gailesčio,

kaltės - jų tiesiog nėra.


Tiesiog nėra jausmo? Kaip kaimo žmogui suprasti tai? Kaip žinoti, kad pradžioje pasiūlytas

dėmesys ir išskirtinis paslaugumas yra tik būdas papirkti tave. Įvelti į moralinę, ar dar geriau,

materialinę skolą. Jei žaisi žaidimą šį, gal taip ir tepaliks. Bet audros rūsčios laukia tų, kurie

ant kelių neparklups paprašyti mandagiai! Laikykis brolyti! O gal bėk greičiau kuo toliau?

Turbūt taip reikėtų sakyti.


Bet kaimo žmogus, nepalieki juk kito bėdoj. Teisini, ieškai žmogiškumo, galvoji pirmiausia,

kad kalčiausias tai tu pats esi. O priešas nesnaudžia. Taip - priešas, nes kita pusė kare, ten

karas vyksta prieš tave.


Ir taip keista dabar žiūrėti į tuos fasadus sėkmingus, tvirtus. Neabsoliutinsiu, yra ten irgi

visokių. Tik štai mačius tuos, kurie sėdi aukštai, aš vis aiškiau suprantu, kas yra atkritę

žmonės paribių. Vis kirba man mintis, kad būtent juose dvasia gyvena, kad ten yra širdis.

Širdis, kuriai skausmo buvo per daug, buvo tiek daug, kad nebegalėjo daugiau civilizuoto

Homo sapiens vaidinti. Atkrito.






Autorė apie save:


Klausia Vaiva ką aš noriu pasakyti?

Gal kad vargiai beužmigsiu.

Tai pirmoji - ypatinga.

O ir kaip gi pasakysi,

kad ne mano čia,

ne tik mano,

na gal tik truputį mano.

Tik manimi prabyla.



Ernesta Kaulinytė

1 komentaras