Kam mergaitei užuolaidos


Nu, ir viską aš pati moku visai neblogai, o būtų reikėję eiti, ieškoti…” - mintyse plekšnojau sau per petį kol pusiau užvirtusi ant lovos lyginau masyvios naktinės užuolaidos kantą, kurį ką tik visai neblogai (bet iki skausmo mėgėjiškai) atsilenkiau. Nesvarbu, kad užtrukau pusantros valandos ir prakaitu spindėjau nuo plaukų skląstymo iki čiurnų. Svarbiau buvo tai, kad ausyse tėvų balsais skambėjo pačios susikurti pagyrimai, nes juk mergaitei gerai viską pačiai mokėti.


Išties, juk mergaitei gerai mokėti ne tik užuolaidas palenkti, bet ir skaniai gaminti, žinoti kaip pakrauti priekabą šieno taip, kad ji vežant nenuvirstų, turėti išlavintą interjero dizaino jausmą (nes kas kitas pasakys kokia pagalvėlė tinka prie žalios sofos) ir šiaip, idealu jei pati ir paveikslą galėtų pasikabinti ir pilną darbo dieną atidirbti, nes žinot, su tais vyrais nežinosi.


Dar idealiau būtų, jei visa tai mokėdama mergaitė sugebėtų tiesiog tas užuolaidas nunešti į kitą gatvės pusę filipinietėms siuvėjoms, kurios už ekstremaliai mažą užmokestį jas sutvarkytų pagal mergaitės norus be jokio vargo. Ir mergaitė būtų pailsėjusi, ir filipinietės uždirbusios.

Mergaitei būtų gerai mokėti mylėti save.

Bet tada, jau kabindama tas atlenktas užuolaidas, mąsčiau apie dvi labai skirtingas moteris su kuriomis teko praėjusią savaitę susipažinti ir pabendrauti.

Naujai atrasta draugė iš Mauricijaus atsikėlė į Dubajų dėl vaikino olando. Anglų literatūros dėstytoja su trylikos metų patirtimi, laisvai kalbanti prancūziškai, angliškai ir hindi, greit suprato kad čionykštėje rinkoje bus vertinama pagal odos spalvą. Absurdiškas užmokestis už nedžiuginantį darbą ir gyvenimas išlaikomai vaikino Dubajuje (santuokos/vaikų jie nenori ir neplanuoja) - ar svajonių darbas Tailande, toli nuo mylimojo - paklausė ji manęs, - ka rinktumeis?

O nelaukusi atsakymo pridėjo - per du metus atsisakau jau trečio tokio svajonių darbo ir imu galvoti - kam? Myliu, bet kaipgi mano ambicijos, mano norai? Meilė man siunčia sąskaitas, kurias susimoku saviverte.

Ir tada į ringą įšoka amerikietė. Tik tu neteisk, sako per pirmą susitikimą, bet aš ieškau sugar daddy. Bet žinai, to tokio su kuriuo būtų kažkoks ryšys, trauka. Tik va kad būtų turtingas.

Na, nepanašu, kad Dubajuje būtų sunku tokį rasti, susimąstau. Gal tik kiek sunkiau kai jau artėji prie keturiasdešimties ir tikrai neatrodai kaip modelis, svarstau, nes juk būtent tokių ir ieško turtingi vyrai - eye candy, o ne dar vienos savo amžiumi adekvačiai atrodančios moters. Nes tokių jie greičiausiai ir šiaip turi po keletą namie, kantriai laukiančių kol sutuoktinis jas aplankys.

Į pasimatymus einu nuolat, jau net ir pačiai nejuokinga, tapau meal-digger, juokiasi. Kartais net specialiai susiorganizuoju pasimatymus vakarams kai nenoriu gaminti ar leisti pinigų maistui, nors dažniausiai jau iš anksto jaučiu, kad į restoraną einu tikrai ne su būsimu vyru. Galėjau jau seniai tapti žaisliuku, norinčių (pasirodo) atsirado ne vienas - išsirink kokią tik nori rankinę (ir klaupkis keturiom), užsakysiu tau deimantinius auskarus pas savo juvelyrą (o anal tau ok, ne?), bet tėvai.. ech tie tėvai - jie man įskiepijo moralines vertybes. Negaliu taip imti ir sugulti jei netraukia, o dažniausiai netraukia nors tu ką, net pikta.

Bet mano vidinė mergaitė stengiasi (labai) neteisti. Gal visos kartais ieškom kompromiso su savo vertybėmis, ypač meilės fronte?

Nesvarbu kokias pareigas turiu ir kokio dydžio algą gaunu, turbūt mano mergaitei visada norėsis daryti pačiai, net jei juk ir būtų taip lengva susimokėti specialistui ir užkėlus koją ant kojos gulėti, mylėti save ir ilsėtis.

Ai, ir dar turiu vyrą, kuris nežinojo kaip pakabinti toms mano lyginamoms užuolaidoms karnizą. Bet tai aš pati




Ieva Paldavičiūtė: Apibūdinčiau save kaip mėgėjišką keverzotoją, kuriai ironija yra būtinas tekstų pabarstukas. Įkvėpimą randu analizuodama save ir aplinkinius, o per aštuonis emigracijos metus Norvegijoje, Vengrijoje ir Dubajuje susikaupė kolekciją realiai sutiktų personažų ir nutikimų, apie kuriuos nerašyti kartais tiesiog neišeina..

Keverzoju (sau) kiek tik save prisimenu, tačiau akis į akį su realia žurnalistika susiduriu tik pastaruosius porą metų dirbdama reporterės/analitikės darbą ir rašydama žavingai sausus straipsnius apie naftos rinką.