top of page

Keiktis sveika

“Vaiva, kažkaip neskanu… kalbate apie vaikišką knygutę, o pirmas žodis - “bliat”…” 


“Nu va, lietuvių rašytoja, o šitiek anglicizmų…” 


Į tokius komentarus atsakau, kad jei neskanu, tai nevalgykit.


Labiausiai pralinksmino viena moteris, prisikabinusi dėl mano stories pavartoto žodžio "išsipisinėja". Tada ji skundėsi esanti sutrikusi, nes nebežino kuo mane laikyti - mužike ar inteligente?


Daugybė žmonių nežino, jog, pavyzdžiui, “pyst” nesusijęs su žodžiu “pistis”. “Pyst” yra joks ne keiksmažodis, o paprastas, žavingas lietuviškas ištiktukas, toks kaip “triokšt”, “šast”, “bakst" ir pan. Prašau, į sveikatą. O dabar apie pisimąsi. Pardon my French, bet šis žodis irgi lietuviškas - mūsų tautinis paveldas. Turbūt ne vienas esat matę tą tekstuką su žodžio “pistis” reikšmių kaita priklausomai nuo priešdėlių. Duosiu keletą pavyzdžių: 


Apipiso - apgavo

Užpiso - išvargino

Nupiso - pavogė


Ir taip toliau. 


Keiksmų vengimas man rodosi keistas, veidmainiškas dalykas. Kaip kažkas rašė pas mane  komentaruose IG, kad keiksmų bijo tik nyki vidurinioji klasė, kuri desperatiškai nori apsimesti aukštuomene. Tuo tarpu tiek darbininkų klasė, tiek aukštuomenė moka, mėgsta ir žino kada sau galima leisti keiktis. Tai nuo to ir pradėkime. Esu davusi daugybę interviu televizijai ir tiesioginiame eteryje ir netiesioginiame - ten manęs keikiantis neišgirsite, kaip ir neišgirsite keikiantis prie vakarienės stalo ar knygų mugės renginiuose. Bet socialiniai tinklai - ne seimo posėdis, todėl kaip tik noriu, taip kalbu. 


Tenka pripažinti, kad keiktis aš mėgstu. Keiksmai man - vieni iš kalbos prieskonių, jais išreiškiu jausmus. Kiek tų keiksmų gražių yra, vieni dirbtiniai, nudvėsę, kaip visokie tik knygose sutinkami: “po šimts pypkių!”, “po paraliais” ir pan. Kiti žavūs jau vien tuo, kad išmokti iš senelių, šiuos galėčiau vardinti ilgai, o juos tardama jaučiu ne pyktį, bet šilumą ir mylimų senelių švelnumą: 


jabytute

jedrytvaidva 

jomajo

joptpvajumat (taip, žinau ką reiškia, bet vaikystėje nežinojau) 

ajochaidi

ajopapa

joptararai


ir t.t. 


Na, ir aišku, patys baisiausi ir paveikiausi - slaviški keiksmažodžiai, turbūt be konkurencijos top trys yra: 


bliat

nachuj 

kurva 


Susiradę svetimtaučių draugų jaunystėje linksminamės vieni kitus mokydami savo šalies keiksmų. Atsimenu, Italijoje bičiuliai mane kikendami tildė, kai garsiai sakiau jų išmokytą “vafankulo”. Iki šiol su drauge žviegiame iš juoko prisiminusios, kai mūsų draugai marokiečiai kitiems lietuviams vietoje “labas” sakė “laižau putytes!”. Vulgaru? Žiauriai. Bet tokia jau ta jaunystė - ne visi devyniolikmečiai smuiku groti moka. 






Keiksmažodžiai - tai kultūrinis paveldas. Netikit? Aš irgi pirmam kurse netikėjau, kai etnologijos dėstytoja namų darbams mums uždavė per savaitę surinkti ir užrašyti aplinkoje girdimus keiksmus. Tada mes visi nedrąsiai klausėme, ar tikrai visus keiksmus? Nes kažkodėl įsivaizdavome, kad jei čia etnologija, tai keiksmai turi būti visokie tarmiški ir kaimiški “kad tu skradžiai žemės prasmegtum” ir jokiu būdu ne kieme girdimi “tu sterva jobnuta, mandavoške tu, visai achujiela?”  arba paprasčiausias, kauniečių kalboje dažnai sutinkamas “pyzdiec”. Taip jau yra, kad galvodami apie akademinius, oficialius dalykus ir studijų objektus arba net išgirdę žodį “kultūra” gręžiamės į praeitį, lyg ji būtų tyresnė, vertingesnė, kažkuria prasme - nepakaltinama. Kultūrą žmonės dažnai klaidingai suvokią kaip kažinkokį vakuume egzistuojantį, nuo kasdienybės išvalytą muziejinį objektą. Tačiau mūsų kultūra yra tai, kas ir kokie esame, kaip elgiamės ir kalbame namuose, o ne kokiais bandome apsimesti atėję į teatrą. 


Jei dar neįtikinau, kviečiu įsivaizduoti, kad atliekate septyniolikto amžiaus lietuvių kalbos studiją. Ar norėtumėt gauti paskaityti kaip iš tiesų anuomet žmonės kalbėjo, ar kokį apsimetėlišką mandagų raštą? Tuo viskas ir pasakyta. 


Taigi, pirmam kurse I understood the asignment ir dėstytojai surinkau visus kavenskus keiksmų perlus. Nes keiksmai ir žargonas Kaune skiriasi nuo Vilniaus ir nuo Panevėžio. Pvz., mes Kaune niekad nesakėm “bičas” nei “čiūvas”, tai - portugalų žodžiai. Mes sakydavom “bernas”, “bachūras”. Beje, portugalai kauniečiams - vilniečiai. Kaip vilniečiai vadino kauniečius nežinau ir žinot nenoriu. Kaunietiškų keiksmų jūsų čia daugiau nemokysiu, bet juos tikrai moka mano vaikai ir aš tuoj jums ramiai paaiškinsiu kodėl. 



Mano vaikai auga emigracijoje, taigi lietuvių kalbą patiria tam tikram burbule, galbūt šiek tiek panašiai kaip kiti žmonės - sanskritą ar lotynų, kitaip tariant - mirusias, be konteksto egzistuojančias kalbas. Išskyrus tuos keletą atvejų kai turėjome lietuves aukles, aš esu vienintelis ir pagrindinis lietuvių kalbos šaltinis vaikams. Žiūrėdama į ateitį nežinau, ką mano vaikai pasirinks, bet noriu jiems atverti kuo daugiau kelių. Grįžimo gyventi į Lietuvą - taip pat. Gal čia atostogaus, gal studijuos, kas ty žino. Noriu, kad atsidūrę Lietuvoje tarp vietinių mano vaikai nebūtų kaip iš medžio nukritę kačiukai ir žinotų ne tik literatūrinius žodžius, bet ir truputį žargono, ir keiksmus. Kitaip tariant, kad suprastų ir patirtų VISĄ kalbą, o ne išfiltruotą, išvalytą. Galų gale, kad moketų atsikirsti. 


Beje, mano vaikai moka ir visus fuck, shit ir panašius angliškus žodžius. Parsinešė juos iš mokyklos, kai kuriuos iš mūsų su Maiku išgirdo. Bet lygiai taip pat mano vaikai žino, kad šitie žodžiai - suaugusių teritorija, kada jų negalima vartoti ir pan. Geras auklėjimas nėra nežinoti keiksmažodžių. Geras auklėjimas - kai galiu būti rami, kad mano vaikai niekada šių žodžių nevartos tam tikrose situacijose, niekada nemandagiai nepasiųs mokytojos, nesikeiks viešumoje, prie svečių, prie mūsų su vyru ir pan. O jei su draugais kada tyliai nusikeikia, tai kriminalo čia nematau, dar ne tokių dalykų išmoks.


Bet jau kad prabilau apie the F word, tai pereikim prie anglų kalbos žodžių vartojima mano soc. tinklų tekstuose. Pasakysiu paprastai:


Nepiskit. Man. Proto. 


Kaip noriu, taip rašau. Nes tikiu, kad kalba, kaip ir kultūra, turi būti gyva, tokia, kokia yra, o ne kokia norėtume kad būtų. Mano kalba atspindi mano situaciją - esu emigracijoje gyvenanti kaunietė. In my defence, būtų įdomu suskaičiuoti, kiek lietuvaičių yra apsigynę filosofijos magistrą anglų kalba? Įtariu, kad ne tiek ir daug. Kai stojau į universitetą, vienas Oksfordo dėstytojas mėgino mane atkalbėti, sakydamas “It is rather an overambitious thing to study philosophy in a foreign language.” Well, I proved him wrong. Kitaip tariant, savo gebėjimą taisyklingai vartoti anglų ir lietuvių kalbas įrodžiau savo akademiniais pasiekimais - universitetų diplomais. O gyvenime, kasdienybėje kalbu kaip man norisi kalbėti. Su keiksmais, su anglizmais ir su visokiais prancūziškais ir priežodžiais, kaip c'est la vie, cherchez la femme ir pan. Beje, kodėl niekas nepyksta dėl, pavyzdžiui, lotyniškų ar tų pačių prancūziškų priežodžių vartojimo kalboje, bet tuoj pasakius ką nors angliškai, šiaušiasi lyg būtų pasiųsti ruzzų laivų kryptimi? 


Mane žavi daugiakalbiškumas, vykstantis vienu metu. Tai kaip vertybę suvokiau gyvendama JAV, kur absoliuti dauguma amerikiečių temoka tik vieną kalbą, kai kurie dar - ispanų, bet laisvai ja šneka retas. Ir kaip smagu Europoje, kur mes istoriškai perimame kaimyninių šalių posakius ir jų dėka praturtiname savo pasaulėjautą ir dažnai pralinksminame vieni kitus. Visą gyvenimą mano kalboje buvo ne tik lietuviški, bet ir rusiški, lenkiški (“sramsia no nizdamsia” - apsišiksiu, bet nepasiduosiu!), vokiški (senas geras “šaize!”), vėliau atsirado angliški, prancūziški, itališki posakiai ir net pavieniai japoniški (tsundoku, zen, kamikadze, wabisabi), daniški (hygge), sanskrito (om, nirvana, karma), ir havajiečių žodžiai. Jų dėka mano kalba tampa ne skurdesnė, o turtingesnė. Jei žmonijai, kaip rūšiai būtų naudinga visiems kalbėti viena kalba, evoliucija jau būtų tuo pasirūpinusi. Bet tai, kad radosi ir išliko tiek skirtingų kalbų byloja vieną itin svarbų aspektą - kiekviena kalba yra raktas į vis kitą pasaulėjautą. Kalbos gimsta ir vystosi atspindėdamos konkretų kraštovaizdį ir kultūrą, todėl kiekviena jų turi neišverčiamų unikalių žodžių. Kuo daugiau jų žinome, tuo geriau mums, tuo įdomiau kitiems. 


Savo kalboje socialiniuose tinkluose būnu ir kalbu taip, kaip egzistuoju - panelė iš Kauno centro, išsilavinusi, bet paauglystę leidusi su forsais and it shows, daug keliavusi ir jau penkiolika metų gyvenanti emigracijoje anglakalbėse šalyse. 


Todėl keistas ir komiškas man rodosi poniučių noras cenzūruoti mano rašymą, auklėti mane, trijų vaikų mamą ir vienuolikos knygų autorę, literatūrinės premijos laureatę kaip vartoti kalbą socialiniuose tinkluose. Užuot dėliojus viską į dėžutes aš jums upėmis tekėti linkiu. 


Šanti, šanti, šanti. 


Su meile, 


Vaiva 





P.S. dirty talk megėjams - įsivaizduojat tai vykstant tyra, literatūriška kalba? :)

1 komentaras
bottom of page