Mano gimdymas - mano gimimas: iš olos į palatą

Kai laukiausi Radvilo (tada dar nežinojau, kad Radvilo), vieną nakti keldamasi iš lovos pamyžt netyčia sudaužiau ant sienos kabojusį molinį angeliuką. Tų angeliukų namie turėjome keturis - po vieną kiekvienam šeimos nariui. Sudužo maniškis ir tą pačią akimirką miegamajame įsižiebė šviesa. Keista. Baisiai keista, nes šviesos jungtukas yra visai kitame kambario gale. Prietaringai išsigandau. Angeliuko šukes surinkau į krūvelę, ketindama vėliau suklijuoti. Galiausiai vis tiek neiškenčiau ir pasakiau Maikui: tai gal čia ženklas, kad gimdydama numirsiu? Maikui šita mintis pasirodė durna, kaip ir visi bobiški prietarai - daugiau apie tai nesikalbėjome.

Ar tikrai bijojau gimdydama numirti? Mažai tikėtina, bet apie tai kartais pagalvodavau. Pvz., kai laukiausi pirmąkart, galvoje kartais prasukdavau tokią dramą, kur prireikus rinktis kieno gyvybę gelbėti - mano ar vaiko, aš, be abejonės, pasirinkčiau vaiką; ištiesusi vyrui savo leisgyvę ranką ištarčiau paskutinius žodžius. Ką nors panašaus į: užaugink ją taip, kad žinotų, jog labai ją myliu. Taigi, laukiantis pirmo vaiko nebijojau net mirties - matyt vis tik veikė giminės pratęsimo instinktas. Bet numirti besilaukiant trečiąkart? Fuck, no! Kas tada mano dukras užaugins? Kas jas mylės? Tik aš. Tik aš moku šukuoti jų plaukus taip, kad nepeštų. Tik aš moku jas prajuokinti liūdniausiomis akimirkomis. Tik pas mane jos bėga užsigavusios. Todėl laukdamasi trečiąsyk, būdama vos porą mėnesių nėščia skiepijausi nuo kovido - anuomet buvau viena pirmųjų tam pasiryžusių būsimų mamų (dabar, atsiradus daugybei tyrimų, tuo sprendimu labai džiaugiuosi) - mat žinojau, kad susirgusi tikrai rizikuočiau savo gyvybe. Turbūt todėl ir gimdymo laukiau su nerimu - nes teorinė tikimybė numirti visada yra.

Šįkart labiau nei pratęsti giminę troškau gyventi.

Vieną naktį mes išvažiavome į ligoninę.

Gimdžiau trečiąkart, bet atrodo, kad pirmą. Nes pirmąkart miriau ir prisikėliau. Nuėjau į tokią netikėtai neaprėpiamą skausmo tamsą, kur lyg žvėris staugdama išgirdau promočių balsų aidus - iki pat pirmųjų, olose gimdžiusių. Neliko nieko - nei palatos, nei gydytojo, nei rūpesčio apie vaiką. Tik klyksmas ir jausmas, kad išstumsiu arba numirsiu. Iš tamsos sugrįžusi į ryškiai apšviestą palatą pamačiau besišypsančius veidus: gydytojo, seselių, vyro. Jie bandė man tiesti vaiką, o aš sukausi šalin. “Negi nenori pažiūrėti kas gimė?” Klausė. Iškart pamačiau, kad berniukas. Bet dar minutėlę neturėjau jėgų imti jo į rankas. Neverkiau nei iš laimės nei iš palengvėjimo. Tik dairiausi nustebusi, kad esu vis dar gyva, kad ir tokį skausmą įmanoma išgyventi. Kad sugrįžau nuėjusi į pirmykštę moterų erdvę. “Aš dar traumuota to skausmo…” atsakiau gydytojui. Tada paėmiau sūnų į rankas.


gimdymas, gimdykla, gimdyve, ligonine, motina, vaiva rykstaite, havajai
Pirmos akimirkos su Radvilu Rex Makoa

Pirmus du vaikus gimdžiau po dvi paras. Su pamažu augančiais sąrėmiais, su muzika, žvakėmis ir paskutines kelias valandas poilsį suteikiančiu epidūru. Skaudėjo, pavargau, bet gimdymo patirtis manęs nei pakeitė nei išgąsdino. O šįkart nutiko kažkas keisto. Gydytojas man, apsvaigusiai iš skausmo dar bandė aiškinti, kad nervi… sinops… fuckin kažkas ne taip susijungė mano nervuose. Todėl gavusi epidūrinę nejautrą sąrėmių nebejaučiau, tačiau mano visa kūno apatinė dalis tapo 1000 kartų jautresnė. Kiekvienas prisilietimas atrodė lyg elektrošokas. Ir tokioje būsenoje, bejaučiant kiekvieną odos lopinėlį ir kaulelį, man skubiai reikėjo pagimdyti Radvilą. Skubiai - nes jis jau buvo pusiaukelėje.

Vis pasvajodavau apie gimdymą be epidūro - nes moterys pasakoja apie tą mistinę keičiančio, valančio, įgalinančio skausmo patirtį. Bet tuo pačiu pykau - man tai atrodė kažkoks bobų mačizmas, kur neva tikresnė motina ta, kuriai labiau skaudėjo. Ir vis dėlto Visata išgirdo mano norą, sutvarkė viską taip, kad gavau tai, ko mėginau atsisakyti. Tas skausmas. Jam nėra žodžių. Bet jis mano. Parodęs man, kokia stipri esu. Parodęs man, ką tūkstantmečius jautė promotės. Nesigailiu. Bet nekartočiau.

Mano mama pagimdė tik mane vieną, visi kiti jos potencialūs vaikai neprasibrovė nei į gimdą nei širdį - mane stūmė dvi paras, o kai galiausiai išvydau šį pasaulį, mamytės viso veido kapiliarai buvo sutrūkinėję nuo įtampos. Mama visada sakė, kad daugiau vaikų nenorėjo būtent dėl patirtos gimdymo traumos. Čia galiu ir paantrinti mamai ir tuo pačiu jai paprieštarauti. Trečias gimdymas man buvo baisiausias, skausmingiausias, tam tikra prasme tikrai trauminis - tačiau trauma buvo išimtinai fizinė, ir galbūt todėl ne tokia baisi. Šią akimirką atrodo, kad daugiau niekada nerizikuočiau gimdyti būtent bijodama to nežemiško (o gal kaip tik - pačio žemiškiausio?) skausmo. Bet tuo pačiu tai - skausmas - yra vienas gražiausių, keisčiausių dalykų, kuriuos man teko gyvenime patirti. Klykiant ir stumiant kūdikį nuo manęs lyg atrišus mazgus nukrito visos skraistės - žmogiškumo, civilizacijos, asmenybės, ir likau pati nuogiausia, plikiausia aš - žvėris, moteris, motina, ankšti mėsos ir kaulų vartai atveriantys kitam kelią į pasaulį. Buvau klyksmas, kraujo, pieno ir šlapimo upė, man pačiai netikėtai po akimirkos vėl tapusi sąmone su vardu, pavarde, adresu ir atsiminimais iš žmogiškos būties. Taigi, nors fizinį aspektą pavadinčiau trauminiu, tačiau šios traumos jokiais būdais nesigailiu ir net priimu ją kaip likimo dovaną.

Įtariu, kad mano gimdyme svarbius vaidmenis atliko itin draugiška, palaikanti aplinka ir mano psichologinė būsena. Abu dalykai vienodai svarbūs, tačiau pradėsiu nuo išorinių - komforto ir ligoninės personalo geranoriškumo. Palatoje jaučiausi lyg kokiam Druskininkų SPA - lova patogi, valdoma su mygtukais, patalai minkštučiai, visi patogumai nuo televizoriaus iki reguliuojamos kambario temperatūros. Med. seserys ir gydytojas malonūs, nuoširdūs, palaikantys, su humoro jausmu - ir arbatą man nešiojo, ir ramino, ir juokavo, o stumiant kūdikį lyg kokie cheerleaders vienas per kitą šūkavo palaikymo žodžius. Tai skųstis nebuvo kuo, pykti irgi nebuvo ant ko - gan drastiškai priešinga aplinka tai, kurioje kadaise gimdė mano mama. Įsivaizduoju geležines lovas, metalinį gimdymo stalą (beje, man nereikėjo perlipti ant kitos lovos - maniškė lova transformavosi į gimdymo stalą pajungiant kojų laikiklius), ir piktus tarybinius gydytojus - juk net iki šiol Lietuvoje moteris kalba apie vis dar patiriamą akušerinį smurtą.

Šitą nuotrauką dariau naktį. Laikas tarp sąrėmių ėjo keistai ir lėtai.


Daug lėmė ir mano pačios nusiteikimas. Kaip viena geriausių draugių sako: attitude is the king. Ir nors nespėjau net iš bibliotekos pasiimti knygos apie hypno-birthing, nei kaip reikiant pamedituoti (kaip reikiant nemeditavau jau daug metų), tačiau mano polinkis visur ieškoti prasmės suteikė jėgų. Jų suteikė ir kažkiek laimingų atsitiktinumų - kaip pvz. netikėtai per spotify užgrojusi daina, kurią išgirdau vos palatoje likau viena (kita mano draugė sako, kad spotifajaus cosmic dj yra pats ponas Dievas) - ta daina atliekama Ayla Schafer, vadinasi “Rose”, o jos žodžiai tokie šiurpą keliančiai tinkami klaustytis prieš gimdymą, kad pratrūkau verkti. Esu tikra, kad ši daina mane tinkamai nuteikė gimdymui. Taip pat prieš tai skaityta knyga “When God was a Woman” - apie prieš Kristų vyravusią Deivės religiją, kur moteris buvo regima kaip gyvybės suteikėja, motina, meilužė, lytinį aktą atliekanti kaip šventą ritualą. Susitapatinau su ja. Ir galiausiai - mano vaizduotė, bet kokią situaciją sugebanti paversti eilėraščiu ar filmo vertu scenarijumi.

Nesunku numanyti, kad jei lygiai tokį patį skausmą būčiau patyrusi tarybinėje ligoninėje, apsupta piktų griežtų daktarų, būdama dvylika metų jaunesnė (mane mama gimdė dvidešimt trejų), ir nesugebėdama poetizuoti buities - greičiausiai apie šią patirtį kalbėčiau kitaip. Gimdymas, kaip ir gyvenimas - subjektyvus, priklausantis nuo daugybės aplinkybių, patirties, atsitiktinumų, gimdyvės nusiteikimo. Būtent todėl nusprendžiau visiškai neaprašyti savo gimdymo istorijos knygoje “Pirmąkart mama”. Nors tuo metu nežinojau kokia populiari taps ši knyga, tačiau nujaučiau, kad gimdymas yra tas įvykis, kur nėra prasmės nei lygintis nei kažko tikėtis. Visą knygą rašiau tikėdamasi bendrystės jausmo ir galbūt kažką įkvėpti, kažką normalizuoti, kažką visų pirma pačiai sau paaiškinti. Viską,išskyrus gimdymą. Nes gimdant viskas gali eitis kitaip, nei tikisi gimdyvė. nes net tos pačios moters visi gimdymai yra skirtingi. Nes per gimdymus sunku susitapatinti būtent dėl skirtingų patirčių, o jei nėra kaip susitapatinti - tai kam dalintis? Dar nesinorėjo dalintis ir todėl, kad tuo metu buvau gimdžiusi tik vieną kartą - per mažai patirties bet kokioms išvadoms ar apibendrinimams. Būtent todėl dalinosi čia ir dabar - nes po trijų gimdymų drįstu teigti, kad… kiekvieną kartą viskas vyksta kitaip, ir kad daug kas priklauso nuo mano minėtų aplinkybių.

Nors neaprašiau knygoje, o ir čia nesudėjau visų svarbių detalių, vis dėlto nėra istorijų, kurias labiau mėgčiau pasakoti, nei mano vaikų gimties dienos ir naktys. Atsimenu viską - ką veikiau prieš sąrėmius; valandas ir minutes kada mažyliai gimė, jų centimetrus, kilogramus ir gramus. Tačiau šias istorijas smagiausia pasakoti gyvai, draugių rateliuose, vėl ir vėl…

Kokie jūsų gimdymo ir skausmo santykiai?



Ligoninėje Maikas gavo fotelį-lovą, patalynę ir pilną maitinimą dvi dienas.


Po keliolikos valandų - jau tryse, o iš viso - kaip penkių asmenų šeima (neskaitant šuns).

Pirmos tėčio ir sūnaus akimirkos. Ryšys, kurį man nuostabu stebėti.


Po gimdymo gavau fish tacos - suvalgiau visą savo ir pusę Maiko porcijos.


Pusryčiai. Man labai patiko ligoninės maistas. Ateičiau čia ir šiaip pavalgyti, bet dėl Kovido negalima...


Palata, kur viskas vyko, kur prasideda gyvenimai. Šitoj gimdžiau jau du kartus.

Po gimdymo prasidėjo nuskausminamų tepalų, purškalų ir vaistų "džiaugsmai". Vis dėl to esu dėkinga už modernią mediciną.


Gera buvo po gimdymo ištraukti iš kūno adatas (seselės tai darė), nusiplėšti apyrankes, laidus ir net raudoną siūlą - virkštelės simbolį, užrištą draugių baby shower metu. Viską nusiplėšusi ir be kūdikio pilve pasijutau iš dalies atgavusi savo kūną.


Važiuojam namo pilni meilės ir dėkingumo... 2021, Havajai.

P.S. O tas sudužęs angeliukas - dabar jau suprantu - reiškia suplyšusią, suvargusią, numirusią ir iš naujo gyvenimui save susirinkusią motiną (vis dar procese). Su kiekvienu vaiku iš naujo gimsta ir motina. Anksčiau planavau tą angleiuką suklijuoti - pasilikau šukes. Bet mesiu jas lauk ir prašysiu mamos, kad atsiųstų kitą angeliuką. Nes aš jau nebe ta, kuri buvau iki važiuodama į ligoninę.

2 komentarai