• Vaiva Rykštaitė

Apie mano kyšį gydytojams ir "Invino" vadybos fiasko

Updated: Dec 28, 2018

Tiesiog man taip nutiko


#invino #nekokiavadyba #kysis #rasytoja #vaivarykstaite #havajai #lietuva #vilnius


Prieš dvejus metus grįžusi į Lietuvą vos porai savaičių atostogų, į sostinę nusivežusi savo bičiulius iš Australijos, nusprendžiau nusvesti juos į vilniečių taip mėgiamą “Invino”. Kiek prisiminiau, ten jie ruošė labai skanias meduje marinuotas alyvuoges. Atmintis neapgavo, suvalgėmė tų dieviško skonio alyvuogių ir dar visokių užkandėlių, išgėrėme po taurę vyno, paprašėme sąskaitos ir jau ruošėmės eiti pasivaikščioti po vakarėjantį Vilnių, dairytis kur vakarieniauti ir t.t. kai aš eidama į tualetą griuvau ant slidžių akmeninių grindų ir netrukus iš skausmo netekau sąmonės.

...kai aš eidama į tualetą griuvau ant slidžių akmeninių grindų ir netrukus iš skausmo netekau sąmonės.

Niekada nepamiršiu lūžtančių kaulų trekštelėjimo – tą akimirką tarsi atsiskyrė paralelinės visatos, ir aš visu kūnu pajutau, kad nuo šiol mano gyvenimas bus kitoks. Bet tuo dar ir pati netikėjau. Greitosios pagalbos automobilyje, jau apsvaiginta vaistų nuo skausmo, raminau draugus, kad čia bus tik išnirimas, kad gydytojai kažką pasukios, trakštels ir mes toliau apžiūrinėsime Vilnių.

- Reikia skubiai operuoti, - sakė budintis gydytojas pažiūrėjęs į mano rentgeno nuotrauką.

Tada jie man peršvietė galvą, atliko kraujo tyrimus, ir dar nežinia ką, ir jau vėlyvą naktį leido man rinktis: būti operuojamai dabar pat, gydytojo, kuris jau budi antrą parą, ar sulaukti ryto ir kito chirurgo, atėjusio į darbą šviežia galva. Pasirinkau laukti, ir naktį gulėdama ligoninės lovoje svarsčiau visus “kodėl?” Kodėl aš, kodėl dabar, kodėl čia?

Paryčiais apie mano nelaimę jau žinojo visa giminė Kaune, skambino ir patarinėjo “vaikeli, tik būtinai duok gydytojui į kišenę… atsidėkok dar prieš operaciją… tik nepamiršk atsilyginti, geriausiai iš anksto…” Susidarė įspūdis, kad jei neduosiu pinigų, tai nupjaus tą lūžusią ranką. Bičiuliai australai ankstyvą rytą atvežė man į ligoninę grynųjų “nes Lietuvoje tokie papročiai”, o aš vis kaupiausi naujai patirčiai – kyšio davimui.


Bandžiau duoti operacijos atėjusiam aptarti gydytojui. Neėmė.


Bandžiau duoti anesteziologei. “Nejuokaukit” atsakė.


Tai sužinoję giminės dar labiau išsigando. “Oi, bus tau, pamatysi… reikia duot gydytojams, tokia tvarka…”


Kone apimta panikos, visa naktį prasikamavusi skausmuose ir egzistencinėse mintyse, nespėjau nė apsidairyti, o prieš devynias ryto jau buvau su visa lova vežama į operacinę. Pirma eilėje, nes mano trauma buvo rimčiausia. Aprengta tik ligoninės naktiniais ir sauskelnėmis, ir delne ryžtingai gniauždama tuos kelis šimtus litų.


Dairiausi po operacinę išpūtusi akis, ieškojau patikimo veido, akių, kol galiausiai beveik verkdama atgniaužiau delną, ir lyg mirtininkė paprašiau šalia buvusių seselių:


- Prašau, paimkite… paimkite, arba duokite gydytojui…!


Bet jos man liepė skaičiuoti iki dešimt. Vienas, du, trys... narkozė.

Nubudusi po operacijos skausmo nejaučiau, tik labai nustebau radusi prie riešo bintu pririštą chirurginę pirštinę, į kurią buvo saugiai įdėtas mano niekam nereikalingas kyšis.


Susigėdau.


Nepaisant pačio nelaimės fakto ir skausmo, ligoninėje man labai patiko. Seselės rūpinosi nuoširdžiai, gydytojai dirbo be miego, patalynė buvo švari ir patogi, ir net maistas lindo skaniai, gal dėl to, kad buvo su nostalgišku mokyklos valgyklos prieskoniu? Žiūrint retrospektyviai, jau matau, kad šito lūžio man labai reikėjo. Kitaip dabar neturėčiau savo dukters. Ir daug viso kito gero nebūtų nutikę.

Nubudusi po operacijos skausmo nejaučiau, tik labai nustebau radusi prie riešo bintu pririštą chirurginę pirštinę, į kurią buvo saugiai įdėtas mano niekam nereikalingas kyšis.

Šį prisiminimą temdo ne ligoninės atmosfera, ir net sauskelnių mūvėjimo patirtis, bet „Invino“ vadybos reakcija į mano nelaimę. Po operacijos, kai dar buvo tvarkomi mano sveikatos draudimo Anglijoje dokumentai, paskambinusi į garsiąją vyninę prisistačiau, kad čia aš, ta kuri vakar buvo išvežta su greitąja, paklausiau, ar jie turi draudimą nelaimingų atsitikimų atveju.


- Nežinau, perskambinsiu. – atsakė vadybininkė. Ir niekada neperskambino.


Po dviejų dienų paskambinau pati ir paklausiau vėl. Paaiškėjo, kad draudimo jie neturi. Pasiūliau jiems įsigyti draudimą, nes juk kitas pargriuvėlis gali pasitaikyti ne toks draugiškas kaip aš, ir grasinti teismais... „Invino“ šaltai padėko man už patarimą ir tuo mūsų bendravimas baigėsi.


Dėl to lūžio aš turėjau mesti darbą, nusprendžiau išsikraustyti iš Londono, ir nutraukti ryšius su kai kuriais žmonėmis. Dėl to lūžio man atsivėrė labai daug durų į naujus pasaulius. Vis dar manau, kad gydytojams reikia ir turi būti galima atsidėkoti, jau po visko, kaip pvz. Havajuose jau praėjus porai savaičių po Žemynos gimimo važiavau į ligoninę išsišiepusi, su pilnu maišu saldumynų, vyno ir gėlių – šitaip pasakiau „ačiū“ skyriaus personalui.


Anuomet man daug kas siūlė ieškoti teisybės ir bent pagąsdinti „Invino“ teismais. Iš principo, kad net nepaklausė kaip jaučiuosi, kad neatsiuntė man į ligoninę to nelemto butelio vyno su linkėjimais pasveikti. Nusispjoviau, nes tuo metu labiausiai rūpėjo išsilaižyti žaizdas.


Bet dabar, kai mano pačios vyras turi restoraną, negaliu įsivaizduoti tokios situacijos, kad mes tiesiog ignoruotume mūsų patalpose susižeidusį žmogų. Net jei jis būtų pats kaltas, žioplas, kvailas, arogantiškas ar netgi girtas...


Žinau, kad rūgščios vynuogės tinka prastam vynui. Ir nesu tikra, ar yra koks nors šios istorijos moralas. Stengiuosi neabsoliutinti nei visų LT medikų, nei verslininkų požiūrio į žmones. Tiesiog man taip nutiko.

0 views
  • Facebook - White Circle
  • Instagram - White Circle