• Vaiva Rykštaitė

Gyvenimas santuokoje. Kaip (ne)įsimylėti televizorių meistrą

Updated: Jul 10

Aš įsimylėjau ne savo vyrą, todėl dabar papasakosiu, kaip studijų metais rašiau noveles. Erotines, o gal net pornografines. Jų siužeto nepamenu, tik žinau, kad ten buvo kažkas apie didelę, gyslotą pulsuojančią varpą. Vos parašiusi tas noveles nusiunčiau paskaityti dviems žmonėms. Kūrybą jie įvertino skirtingai. Mano vienišas draugelis paskambino man per anksti ryte ir siūlė eiti vakarieniauti, aš neturėjau laiko, bet jis dar ilgai neatstojo. “O tai ką manai apie mano noveles?” - klausiau. “Ką? Apie noveles, a, nu labai gerai, žinai, o čia tu kam, aš maniau, kad tu čia man asmeniškai rašei ir…” Po to mes ilgai nesimatėm, maždaug iki dabar. Kita tekstų vertintoja buvo mano gera draugė Jovita, tuo metu jau turėjusi vieną, o gal ir du vaikus.


“Nu žinai…” - sakė Jovita, - “Kaip čia tau dabar pasakyti… Aš esu namų šeimininkė, tai man ten visokie mandri fitimiti neįdomu. Nususitapatinu kažkaip tai ir neužvelka. Va, tu man geriau parašyk kaip pas moterį popiet į namus ateina televizorių meistras ir ją paprastai buitiškai išdulkina. Va čia tai suprasiu, ir, žinok, tada ir didelę auditoriją turėsi, visos namų šeimininkės svajoja apie tą patį, aš tau sakau”.

“Apie televizorių meistrą svajoja?” - nesupratau.

“Televizorių meistrą, santechniką, sodininką, paštininką… Bet kokį svetimą vyrą, kuris trumpam užsukęs nesukeltų įtarimų ir neverstų įsipareigoti. Karočia, kai būsi namų šeimininkė suprasi”.

Nežinau, kur nukišau tas noveles. Turbūt dulka kažkuriame kietajame diske, arba gal jau seniai ištrintos. Gal mano draugas jas dar turi savo e. pašte. Esu jau šešerius metus ištekėjusi, bet iki šiol nežinau ką reiškia svajoti apie televizorių meistrus. Užtat žinau, ką reiškia geisti vyro, kuris tau nepriklauso. Aš ir vėl eilinį kartą beviltiškai įsimylėjau. Bet prieš tai dar noriu jums papasakoti apie kitą savo draugą, pavadinkime jį Arminu. Kadaise jis buvo mano vaikinas, maždaug tris dienas, kol pasibučiavome ir nusprendėme geriau likti draugais. Nusprendžiau aš, o jis kažkodėl sutiko. Arminas dabar jau irgi seniai vedęs ir man skambina maždaug kas pusantrų metų. Kiekvienąkart paskambinęs prisimena paklausti “kaip gyveni?” ir tada pradeda: pasiilgau, kaip mums fainai būdavo gerti kartu, kaip norėčiau susitikti, kažkokia nostalgija apėmusi.

Pirmąkart aš nuoširdžiai patikėjau, ir net išlėkiau su juo į barą - tada abu dar gyvenome Londone.

Antrąsyk, po pusantrų metų tylos, man jau kilo įtarimų: “Vėl su Inga susipykot?”

Jis nenorom linktelėjo (kalbėjom per facetime).

Trečiąsyk aš neturėjau laiko kalbėtis.

Kai užvakar, vėl po maždaug dvejų metų tylos iš Armino gavau žinutę “esi?” , pasijutau kaip sena ragana, atlaidžiai besišypsanti jausmuose pasiklydusiam jaunimui. Jei skaitančių tarpe yra nesusipratusių, paaiškinu: Arminas labai myli savo žmoną, ir dažniausiai ši jį supranta. Bet būna dienų, kai jie kapojasi, būna nekalbadienių ir viena į kitą atsuktų nugarų sutemose. Tokiomis akimirkomis Arminas prisimena mane ir gal dar penkias drauges, kurios jo prisiminimuose išpildo tai, ko žmona tuo metu stokoja. Pavyzdžiui, aš jam įkūniju laisvės ir juoko kupinas dienas, kai užsisakydavau viskio su ledu ir šokdavau raitydamasi taip, kaip dabar nesiraitau per jokius ekstatinius šokius. Arminas manęs nemyli, jis manęs net nesiilgi - tik savęs, tokio, koks buvo tais vakarais su manimi. Jauno, laisvo, smagaus, nežinančio ir neprivalančio žinoti, kas nutiks rytoj. Arminai, tu man daugiau neskambink ir nerašyk. Arba nors kartą parašyk tą dieną, kai mylėsi savo žmoną - tada žinosiu, kad esame draugai.

Aš anksčiau irgi rašinėdavau žinutes buvusiems ir būsimiems, kurie tuo metu nežinojo mano mintyse esą būsimi. Dažniausiai rašydavau girta ir kalėdmečiu. Bet taip elgdavausi tik kai būdavau vieniša. O ištekėjus ar galima kitiems vyrams rašinėti? Negalima. Todėl ir nerašinėju, bet kartais labai aiškiai suvokiu, kad mane ištinka tas Armino sindromas. Pavyzdžiui, jei mano vyras kurį vakarą būna nekalbus, staiga prisimenu seną meilužį iš Pietų Afrikos, apie kurį negalvojau jau dešimt metų. Tai kodėl dabar prisiminiau? Nes su juo būdavo žiauriai fainai kalbėtis. Iki paryčių.

Nežinau kaip yra kitiems žmonėms, bet man, po santykių prabėgus šiek tiek laiko galvoje lieka tik geriausi prisiminimai. Kitaip tariant, visi mano exai dabar rodosi tokie faini vyrai. Ir priešingai - būnant santykiuose čia ir dabar, į viską imu žiūrėti lyg per padidinimo stiklą, todėl dažnai neaprėpdama bendro gražaus vaizdo. Bet žinau, - jei tik išsiskirčiau, viskas tuoj rodytųsi nuostabiai gražu. Todėl skyrybų nebus, bet būtent čia į nuobodžiaujančios kūrybingos namų šeiminkės gyvenimo sceną žengia televizorių meistras.

Įžengia ir yra tuoj pat nuspiriamas nuo vaizdo, taip kaip mano penkiametė Žemyna nuspriktuoja nuo stalo iš lėkštės išsprūdusius makaronus. Per ilgus draugytės metus supratau dar vieną dalyką: mūsų su Jovita skoniai labai skiriasi, todėl televizorių meistras niekad nebus mano geismo radaruose. Nieko prieš televizorių meistrus neturiu, tiesiog visa ta situacija man rodosi neseksuali dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ji rodėsi patraukli Jovitai: buitiškumo. Bet tai nereiškia, kad negaliu įsimylėti. Esu parazitiškai vliubčyvaja. Čia mano tėvų kartos mėgstamas žodis, kaip ir kitas, panašus, tik turintis priešingą reikšmę - odnoliūbas. Kas nežino, tai yra ruzismai, “vliubčyvaja” reiškia linkusi įsimylėti, “odnoliūbas” - tas, kuris myli vieną kartą gyvenime. Pastarųjų man gaila. O paturėjus reikalų su vliubčyvomis gailėtis tenka jų meilės objektams. Nes kiekvieną kartą įsimylėjus jausmas būna tikras. Nes jausmai visada tikri, nesvarbu, jie sukelti relaus įvykio ar pažiūrėto filmo. Todėl ir man kaskart įsimylėjus atrodo, kad čia viskas, ir viskas kitaip. Meilė užgriūva mane lyg krioklys arba trūkęs drūtas vamzdis, apsemdama visą būtį ir buitį, kai staiga visų per radiją girdimų dainų žodžiai, atrodo, yra apie mane. Apie mus - tik jis to dar nežino. Dieve, kaip viename žmoguje telpa tiek jausmų? Kai aš įsimyliu kūnu laksto pasiučiausi pavasariai, makštis pražįsta kaip rožė, rašau naktimis prie kompiuterio eilėraščius, bet blogiausia - o taip yra nutikę ne kartą - blogiausia jei į tą mano meilę kas nors atsako teigiamai. Nes, Dievas mato, kaip aš moku mylėti, kaip moku žiūrėti į akis ir dūsauti, kaskart pati šventai tikėdama, kad čia viskas, ir viskas kitaip, kol vieną dieną atsibundu ir suprantu:

praėjo.

Iki kito karto. Neprivalau niekam nieko aiškinti.

Tai čia būdavo taip, kol neištekėjau.

Bet šįkart viskas kitaip.



Žinau, kad galiausiai teks viską jums papasakoti, bet prieš tai noriu pasidalyti prisiminimais apie dar vieną draugę - Reginą iš Losandželo, su kuria pradėjome susirašinėti feisbuke prieš gerus dešimt metų. Regina buvo dvigubai už mane vyresnė ir gražesnė, ištekėjusi dviejų vaikų mama tada kai aš pati dar nustebdavau jei į mane kas nors kreipdavosi “jūs”. Dabar labai aiškiai matau, kad mudvi siejo buvimas “vliubčyvomis”, turbūt tai viena kitoje nesąmoningai atpažinome, kaip vieni kitus atpažįsta ilgai nesimatę tos pačios genties nariai.

Anuomet klausiau Reginos: “Kodėl tu tokia graži? Kokia tavo laimingos santuokos paslaptis?”

Skaitydama jos atsakymą žinojau, kad jį rašydama Regina juokėsi savo pamaivišku juoku.

Ji atsakė: “Ai, žinai, reikia nuolat ką nors įsimylėti!”

Tada apsimečiau, kad žinau, nes nenorėjau pasirodyti kvailesnė, nes jaunesnė ir netekėjusi. Nors ištiesų sukau galvą: įsimylėti ištekėjusiai moteriai? Kaip čia taip?

Užtat dabar jau suprantu. Regina buvo teisi. Beje, ji vis dar ištekėjusi, už to paties mylimo vyro. Nuolat įsimylėjusi. Kaip ir aš.

Pornografinė scena su televizorių meistru mane priverstų susiraukti lyg koktelyje pamačius musę. Nes man patinka, kai viskas sudėtingiau arba neįmanoma. Pavyzdžiui, vienas įdomesnių mano įsimylėjimo objektų buvo Platonas, kai pirmame kurse perskaičiau jo kūrinių - tada, atsimenu, net esė kažkokią seilėtą parašiau, apie save keliaujančią laiku pas Platoną, kur tik jis vienas galėjo mane matyti ir mylėti, o kitiems likau nematoma. Galiausiai iš mūsų su Platonu meilės ir radosi platoniškos meilės sąvoka, jei nežinojote. Bet čia dar ne laiminga pabaiga. Po pirmo “True Detective” sezono geras dvi savaites buvau pametusi galvą dėl Matthew McConaughey, kurio seriale sukurtas personažas man davė gerą progą paanalizuoti savo (o ir daugybės kitų moterų) potraukį pamilti sužeistus, lyg žvėriukas į kampą užspeistus vyrus. Parsivesti namo, išprausti, perrengti, pamaitinti, pamylėti ir tikėti, kad su manim jis bus kitoks. Kad šįkart viskas bus kitaip - gerai. Bet galiausiai neišvėriau mudu skyrusio atstumo ir nustojau jį mylėti.

Užvakar atsibudau per pilnatį ir šypsojausi. Nes šįkart jau tikrai viskas kitaip. Tikrai tikrai.

Kitąkart pratęsiu, pažadu.

Su meile,

Vaiva


0 views
  • Facebook - White Circle
  • Instagram - White Circle

2018 vaiva rykštaitė