“Kaip greitai bėga laikas!” sako žmonės pamatę mano dukras; sako man žmonės Havajuose ir Lietuvoje, telefonu ir sutikti gyvai. “Atrodo, gi dar tik vakar buvai nėščia, o dabar jau laksto ir kalba!”
Dar jie sako, kad savaitė prabėga kaip diena, o metai - kaip savaitė. Kaip greitai bėga laikas, kuo toliau - tuo greičiau, vis kartoja žmonės. Anksčiau iš mandagumo linkčiodavau, kartais net pasakydavau kokį pritariamąjį “aha…”, bet dabar tik nepatogiai pasimuistau ir sumurmu “man tai ne…” Iš tikrųjų, norėčiau kiekvienai draugei paaiškinti, kad laikas ne bėga. Man jis eina, ir labai lėtai. Norėčiau papasakoti joms, kad man dar tik trisdešimt treji (koks gražus amžius! jaučiuosi lyg sirpstanti uoga!), bet jaučiuosi šimtametė - tiek daug visko mačiusi ir patyrusi savo vidumi. Bet amerikiečiai mėgsta tą trumpą, paviršutinišką chit-chat, pokalbėlį apie nieką, ir gilioms analizėms laiko nėra. Lietuviams irgi - kartais bijau prasitarti, kaip man yra gerai, aš jauna ir laikas man tartum sustojęs - kad tik nesugadinčiau ir taip pilkokos dienos, su sunkiais Maximos maišais rankose (kažkodėl pilka lietuviška diena man visada asocijuojasi su piktais mikriukų vairuotojais ir moterimis, tempiančiomis namo tuos maišus su varške, duona ir “always” įklotais…).
Bet čia - saugiai pasislėpusi už kompiuterio ekrano, siurbčiodama half-coconut half soy chai latte jaukioje kavinėje kažkur Havajų salos pakrašty, - iš čia aš galiu drąsiai papasakoti apie prieš beveik dešimt metų skaitytą knygą, pakeitusią mano gyvenimą.
Vadinasi ji “Why Life Speeds Up As You Get Older: How Memory Shapes our Past” - ar yra išversta į lietuvių kalbą nežinau. Jos autorius olandų psichologas Douwe Draaisma kalba apie laiko psichologiją - tai, kaip mes patiriame ir suvokiame laiką. Vaikystėje laikas tęsiasi iki begalybės - viena vasara atrodo kaip metai, o tas mėnuo iki Kalėdų tęsiasi amžinybę. Jaunystėje panašiai - pavyzdžiui, dabar žiūrint atgal man atrodo, kad tie metai tarp dvidešimties ir dvidešimt devynerių truko daug ilgau nei devynerius metus. Tiek visko buvo, tiek patirta… Dvidešimt devynerių pagimdžiau savo pirmą dukrą ir gyvenimas nuo tos akimirkos skilo į kitą etapą. Bet aš čia gi ne apie save, o apie laiką.
Vaikystėje laikas tęsiasi iki begalybės - viena vasara atrodo kaip metai, o tas mėnuo iki Kalėdų tęsiasi amžinybę.
Kodėl po savaitgalio išvykos svetur atrodo, kad namie nebuvome visą savaitę? Ir priešingai - sergant ar tiesiog tvarkinėjantis namuose visa savaitė ima ir prabėga lyg viena pilka trumpa diena?
Kodėl vaikams laikas slenka, o senukams - bėga?
Skaičiau seniai todėl mano pateikiami pavyzdiai toli gražu nebus tikslios citatos. Bandau pasidalinti esminiu iš tos knygos gautu suvokimu: laikas eina lėtai, kai darai, jauti, patiri kažką naujo. Ir atvirkščiai - laikas pradingsta tartum tarp pirštų byrantis smėlis vos žmogui užstrigus rutinoje. Būtent todėl vaikystė ir jaunystė mums taip ryškiai įsimena - nes tas laikas yra lyg karo minų laukas nusėtas sprogdinančiai įsimintinais pirmais kartais.
pirmas žodis,
pirmas kąsnis,
pirmas žingsnis,
pirma geriausia draugė - kaimynų Modesta iš trečio aukšto.
pirmas susipykimas su geriausia drauge. gal dėl lėlės,kaip E. Ferrantes knygoje...
Pirmas kraujas,
pirmas kartas važiuojant dviračiu,
pirmas plaukimas,
pirma tikra kelionė - maniškė buvo su močiute autobusu į Lenkiją
pirmas bučinys su liežuviu,
pirmas seksas,
pirmas kartas už vairo.
pirmas darbas,
pirmas butas,
pirmas kartas, kai neatsimenu, kas buvo vakar. Metams bėgant tų pirmųjų kartų mažėja, randasi daugiau patirties, kuri suteikia patogumo, saugumo ir pasitikėjimo savimi jausmą. Tačiau mainais už tai netenkame laiko - stebuklingų valandų, kurios prabėga akimirksniu, bet vėliau įsimena visam gyvenimui.
Visi turime tas pačias dvidešimt keturias valandas[1], bet esmė slypi tame kaip laiką patiriame ir ką su juo darome.
Laikas eina lėtai, kai darai, jauti, patiri kažką naujo. Ir atvirkščiai - laikas pradingsta tartum tarp pirštų byrantis smėlis vos žmogui užstrigus rutinoje.
Man laikas eina lėtai, nes gyvenimą iki šiol sąmoningai pripildau naujų patirčių. Esu gyvenusi skirtinguose žemynuose, skirtingose šalyse, ir jau vien tai, žiūrint atgal išplečia mano laiko suvokimą - kuo sodresnė, neįprastesnė patirtis, tuo lėčiau joje eina laikas. Na, toks niūresnis pavyzdys - kokios nelaimės ar sukrėtimo atveju, kai kažkas mušasi, užpuola, trenkia ar įvyksta autoavarija - tuomet kelias sekundes trukę įvykiai mintyse virsta gan ilga ir detalia istorija. Ir priešingai - tokie kasdieniai dalykai kaip grindų šlavimas ar vairavimas namo tuo pačiu keliu - tuo metu rodosi jie trunka nuobodžiai ilgai, bet žiūrint atgal į prabėgusią dieną jų net neprisimenu.
Dabar esu namų šeimininkė ir dviejų mažamečių mergaičių mama. Ne kartą girdėjau, kad “auginant vaikus dienos slenka lėtai, bet metai - greitai”. Tačiau man tie metai su dukromis atrodo tarsi amžinybė - kartais net neprisimenu gyvenimo iki jų. Pasižiūrėjus į feisbuko nuotrauką, kuri, atrodo daryta tik vakar, o pasirodo - prieš aštuonerius metus - šitas jausmas man pažįstamas. Bet tada pasižiūriu įdėmiau - kas įvyko per tuos aštuonerius metus, ir staiga rodosi, kad prabėgo ištisi gyvenimai, dešimtmečiai. Aš net vardą pasikeičiau, turbūt iš dalies negalėdama savy sutalpinti visų tapatybių ir patirčių. Bet čia noriu trumpam sustoti, nes negaliu pakęsti visažinių, sakančių, va kaip aš gerai viską darau, koks aš sėkmingas. Tai, jeigu jums pasirodė kad pamokslauju ar giriuosi - atsiprašau. Tik bandau jums papasakoti, kodėl man laikas eina L Ė T A I.
Lėčiausiai jis, aišku, slenka, kai žaidžiu su savo dukromis. Atsisėdu ant kilimėlio, pasiimu kokią Elza lėlę, kalbu cypčiojančiu balseliu geras keturias valandas, o tada pasižiūriu į laikrodį - praėjo dar tik dešimt minučiųųųųųų…. Aštuonios su puse, jei nesukčiaujant. Cha cha. O jei rimtai, labiausiai iš praėjusių poros metų man įsiminė ne tik kelionės ir visokie liksmi jaudinantys dalykai, bet pvz diena kai palaikiau vyrui kompaniją važiuojant į medienos parduotuvę - vidury pievos stovinčioje lentpjūvėje pasieniais išrikiuoti kelmai, glotnūs medienos gabalai (čia ieškau kito žodžio - pjoviniai, ritiniai? - bet nerandu), jaukus pjuvenų kvapas ir tiek daug idėjų, ką iš tos ar anos spalvos medžio galima padaryti…
Arba diena, kai kepiau pirmą savo tortą - buvo daug miltų ant žemės ir pirmas glaistas nepavyko, todėl siunčiau vyrą į parduotuvę pirkti kokosų grietinėlės ir antrą glaistą dariau jau naktį - vaikams sumigus. O iš visų kas vakarą vykstančių mergaičių maudymų vonioje įsiminė du kartai: vienas - kai Indraja pargriuvo ir gavo gerą gurkšnį vandens. Antras - kai į vonią įšoko mažytis driežo jauniklis. Havajai, vis tik…
Puikiai suvokiu, kad kiekviena diena negali būti ypatinga, nepaisant primygtinai koučerių ir guru peršamų patarimų "gyvenk taip lyg mirsi rytoj". Jei tikrai manyčiau, kad rytoj mirsiu, tai kasdien eičiau į masažus, skraidyčiau pirma klase ir šniaukčiau kokainą…. Kokią savaitę ar dvi, kol visiškai ištuštėtų mano taupomoji sąskaita. O tada?
Man kasdienybės aukso vidurys yra ritualai, paverčiantys rutiną malonesne, pvz visada prieš eidama į dušą uždegu žvakes, rytais pasikloju lovą, antradieniais skiriu laiko tik sau, laistydama gėles niūniuoju joms dainas ir t.t. Bet čia aišku, tik trenktos moterėlės laisvalaikio žaidimai. Svarbiausia, norint kad gyvenimas eitų lėčiau, yra KASDIEN IŠMOKTI KAŽKĄ NAUJO. Irgi banalu, žinau. Bet geriau pasvarstyti - kaip? Man padeda skaitymas (ne pramogai, o kažką sudėtingiau (Turiu taisyklę 20 puslapių per dieną jei tai ne grožinė literatūra arba 50 psl grožinės literatūros), filmai (irgi - ne serialai, bet bent pusvalandis dokumentikos per dieną, ypač jei tingiu skaityti), Duolingo programėlė, visokios atsitiktinės treniruotės, pvz vietoje jogos nueiti į Zumbą; važiavimas namo aplinkeliu ar tiesiog tylos diena, kai nusprendžiu su niekuo nesikalbėti, nesiklausyti muzikos ir pabūti savyje. Turiningai praleistos dienos ilgina gyvenimą.
Svarbiausia, norint kad gyvenimas eitų lėčiau, yra KASDIEN IŠMOKTI KAŽKĄ NAUJO.
Toks ilgesnis P.S. Aš neprisimenu ką vakar valgiau pusryčiams, bet prisimenu kur buvau ir ką veikia kai sužinojau apie princesės Dianos žūtį. Kad jau pavariau čia kaip kokia visažinė, tai dabar sugrįžtu prie knygos: laiko pojūtį įgalina atmintis, apie kurią čia rašoma iš labai skirtingų perspektyvų. Man mokslinėse knygose labiausiai patinka visokių anomalijų pavyzdžiai ir šioje jų gausu: žmogus, kuris atsiminė viską, absoliučiai kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Žmogus, kuris gyveno amžiname dejavu. Žmogus, kuris matydamas spalvas burnoje jautė skonį ir t.t.
Nuostabus, stebinantis dalykas ta atmintis, kaip ir toji knyga.
Daug gražaus laiko iš Havajų linkėjdama,
V.
[1] Laiko fizikos ekspertai su tuo ne visai sutiktų. Pvz laikas kalnuose bėga greičiau nei žemumose, tą pirmasis suprato, aišku, Einšteinas, o dabar apie tai plačiau rašo Carlo Rovelli. Bet šiame rašinyje aš kalbu apie laiko psichologiją, o ne fiziką, tad tebūnie tos dvidešimt keturios valandos vienodos.