• Vaiva Rykštaitė

Mamai, kuri neturi laiko ir dėl to pyksta

Atnaujinta: rgs 14


Laikas motinystėje mane varo iš proto. Kai jo, laisvo, nėra - siuntu. Kai jo gaunu - nebežinau ko imtis, nes atrodo, kad per tas tris valandas be vaikų staiga turiu nugyventi visą gyvenimą. Sunku nuspręsti ar tvarkytis namus, važiuoti su drauge kavos, dirbti prie kompiuterio ar tiesiog pažiūrėti vieną iš šimto penkiasdešimt septynių Netflixe mano išsaugotų filmų? Dažniausiai šitaip besvarstydama iššvaistau visą valandą šokinėdama nuo instagramo prie feisbuko ir atgal. Tada pykstu ant savęs, mintyse skaičiuodama, kad pagal tai kiek laiko suryja socialinės medijos aš jau galėjau dar dvi užsienio kalbas išmokti. Bet neišmokau. Šiaip socialinių medijų naudojimo pateisinimui turiu dvi neblogas teorijas. Jomis pasidalinsiu truputį vėliau. Dabar noriu papasakoti, ką nuveikiau nuo tada kai gimė vaikai.




Pirmagimei Žemynai sausį bus šešeri. Nuo jos atėjimo į mūsų šeimą aš parašiau penkias knygas, iš kurių dvi tapo bestseleriais, viena laimėjo literatūrinę premiją, o už kitą gavau Kultūros tarybos stipendiją visiems metams. Tapusi mama taip pat pradėjau kas savaitę rašyti Lietuvos nacionalinio transliuotojo tinklapiui, į nuomonių skiltį. Rašau jau antrus metus, o mano antram vaikui be penkių minučių treji metukai. Turiu savo asmeninį tinklapį ir smulkų su rašymu nesusijusį verslą Havajuose. Čia rašau ne tam, kad pasigirčiau. Pabandysiu papasakoti, kaip viską spėju. Labai paprastai: nespėju.

1. Atsirenku, kas svarbiausia ir darau. Turiu kalnus nepabaigatų mielų projektų ir rankdarbių, nepažaistų žaidimų su vaikais, knygų, kurių turbūt niekada neperskaitysiu. Turiu ir auklę, kuri prižiūri mano vaikus 20-22 valandas per savaitę. Mano dukros nelanko darželių, Havajų saloje neturime giminių, neturiu ir namų tvarkytojos. Todėl tos dvidešimt valandų per savaitę arba po keturias valandas šiokiadieniais yra viskas ką turiu. Privalau suspėti, arba nieko nebus. Tai padeda aiškiai atsirinkti prioritetus - darbus, kurie yra svarbiausi, pažadus, kuriuos turiu ištęsėti. Pavyzdžiui, neskubius emeilus atsakau kartą per savaitę. Visiškai neskubus kartą per keletą mėnesių.

2. Iš nuogirdų žinau, apie knygą ar metodą apie keturių valandų darbo dieną. Tai ji tikrai įmanoma, tik svarbu nešūdeliauti. Nelaukti įkvėpimo. Atsisėsti ir dirbti. Daryti kol padarai. O jei nepadarei šiandien, pabaigsi rytoj. Aš turiu draugių, kurios sėdi biuruose po aštuonias ir daugiau valandų. Tai tikrai bent trečdalį to laiko jos šūdą mala, sėdi ten tik kad reikia atsėdėti. Skambina man paplepėti, arba jei boso nėra, pažiūri kokį serialą. Apie laiką serialamas irgi pakalbėsim, bet aš tai pradedu matyti, kad kuo mažiau laiko turiu darbui, tuo efektyviau jį padarau. Arba, kaip sakoma, darbas užima visą jam skirtą laiką.

3. Netikiu kūrybiniu įkvėpimu. Nors žinau, kad jis egzistuoja, bet laukti jo pasirodant lyg kokio įnoringo svečio per pilnatį - man tai per didelė prabanga. Todėl jei nesirašo vis tiek rašau. Kol kažką parašau. Jei jaučiu, kad labai noriu atidėlioti darbą - imuosi kito. Kažką tada vis tiek padarau.

4. Nebijau prašyti pagalbos iš šalies. Aukles turiu ne visada. Būna ilgų etapų, mėnesių, kai būnu be auklių. Anksčiau savęs gailėdavau, pykdavau. Tiesa, dvi knygas parašiau grynai per pirmo vaiko pietų miegą. Kaip tai pavyko? Žiūrėti į pirmus tris punktus. Bet gimus antram vaikui tas pietų miegas nevykdavo vaikams vienu metu. Galiausiai pradėjau siūlytis draugėms už dyką pažiūrėti jų vaikus. Taip vieną dieną apsikraudavau dar smarkiau, bet užtat kitą dieną draugės sutikdavo pažiūrėti mano vaikus. Beveik visada galima rasti išeitį, kai labai nori.

5. Jei jaučiuosi tikrai pavargusi arba jaučiu, kad sirgsiu - būtinai ilsiuosi. Būtinai. Nes jau žinau, kad pervargimas neveda prie didesnio produktyvumo, o priešingai - nepailsėjusi dieną galiu atkristi visai savaitei. Todėl stengiuosi įsiklaustyti į savo kūną - miegoti po aštuonias valandas per parą (Karantino metu, kai nėra darželio, šviesą išjungiu vidurnaktį, atsibundame visi šiek tiep prieš aštuonias ryte.) Gerai valgyti. Daug judėti. Būti gryname ore. Jei nesirūpinsiu savo kūnu jis atsisakys man dirbti. Nebebaudžiu jo, kaip darydavau žalioje jaunystėje, kai už dieną drybsojimo lovoje kitą rytą jau versdavau save bėgti ilgiausią krosą. Arba kai suvalgiusi du gabalus torto galvodavau, kad rytoj reikia pabadauti. Atsisakiau visų savidestrukcinių praktikų. Dabar leidžiu kūnui diktuoti man sąlygas ir matau, kad šitaip mums abiems - protui ir kūnui yra daug geriau.

6. Jei negaliu sportuoti - tvarkau namus. Tiesą sakant, jau tuoj bus metai kaip man nepavyksta sportuoti. Iš pradžių keletą mėnesių sirgau, po to skirdau į Lietuvą, tada prasidėjo karantinas, darbai, vaikai. Dauguma mūsų turime savas “kodėl nesportuoju” versijas. Bet aš labai uoliai tvarkausi namus, tai mano sportas, mano meditacija. Neseniai dar pati nenutuokiau kaip uoliai viskas vyksta. Liepą gimtadienio proga gavau išmanųjį laikroduką, tai pasirodo, aš per dieną stoviu po dvylika - keturiolika valandų, nueinu net neišeidama iš namų apie tris ar penkias mylias per dieną. Mano I-watch galutinai sutriuškino ant sofos gulinėjančios namų šeimininkės mitą, ir jau vien dėl to aš tokius laikrodukus rekomenduoju visoms namų bitutėms. Dabar vyras grįžęs po darbo namo jau patyki, nes anksčiau būdavo nuolat jo dainelė “aš keturiolika valandų darbe stovėjau, kol tu namie SĖDI”. Vos išgirstu žodį “sėdi” ir kišu tą laikroduką jam po nosim. Beje, man tvarkytis nepasakyčiau kad labai jau taip patinka. Man patinka tvarkingi namai. O jei tuo pačiu dar pasportuoju…

7. Sportuodama, tfu - t.y. tvarkydamasi namus klausau podcastų. Rytą dažnai pradedu BBC World News pusvalandžio podcastu - taip sužinau apie pasaulį. Popiet renkuosi kažką iš savo mėgstamiausių. Šitaip laikas praleistas šveičiant kriauklę ar plaunant grindis neatrodo beviltiškas, o priešingai - proga plėsti akiratį, sužinoti kažką naujo. Aną savaitę klausiausi “Nice White Parents” apie rasinę segregaciją Niujorko mokyklose, šią savaitę paklausiau NYLA žuranlistų interviu su Eugenijumi Bunka, gavusiu tolerancijos žmogaus apdovanojimą. kai feisbuke pasidalinu savo mėgiamais podcastais ir knygomis, nuolat sulaukiu mamų klausimų, kartais net priekaištų, kad jos negali sau leisti klausytis trijų valandų trukmės podcasto ar skaityti penkių šimtų puslapių knygos. Žinokit, aš irgi negaliu. Todėl kitas patarimas bus pats svarbiausias, esminis šiame sąraše ir motinystėje.

8. SUSITAIKAU SU FRAGMENTIŠKUMU. Kitaip nebus dar labai ilgai. Fragmentiškumas yra didelis produktyvumo ir turinio vartojimo priešas. Kalbu apie buvimą nuolat pertraukiamai. Mama, kaku, mama, vandens, mama, ji mane mušė, mama, ar turim kažką valgyt, mama, oi, išsipylė, mama, o kada bus naktis, mama, gal nori pažiūrėti mano snarglių lentyną? Galima pykti, draskytis, rėkti (been there, done that) arba tiesiog išmokti gyventi nuolat pertrauktai. Aš filmą jau seniai žiūriu kaip serialą, t.y. vaikams užmigus skeliu jį į kelias dalis, nes per vakarą laiko ir jėgų turiu pažiūrėti tik pusvalandį. Per savaitę vis tiek pavyksta pabaigti vieną filmą. Kai sakau, kad klausau podcastų, tai vėl gi - paklausyti vieno Joe Rogan trijų valandų trukmės podcasto epizodo man reikia visos savaitės. Klausausi su ausinėmis, laikydama telefoną kišenėje ir stengdamasi visiškai neignoruoti vaikų - jei jos kažko nori ar klausia aš sustabdau, skiriu joms dėmesio ir tada vėl grįžtu prie plovimo ir šveitimo, prieš tai spustelėjusi PLAY mygtuką. Būtent dėl fragmentiškumo, pastebėjau, retą aimirką kartu su vaikais šletelėjusi ant sofos aš imuosi naršyti soc. tinklus, o ne skaityti kokį nors įdomų straipsnį. Nes ne soc. medijos daro mūsų protus fragmentiškus, o vaikai. Būnant kas dvidešimt sekundžių kalbinamai labai sunku susikaupti ilgesniam tekstui, todėl nuotraukos su trumpučiais aprašymais tampa pačiu tinkamiausiu žanru. (čia pirma mano teorija apie soc. medijas. Antrą jau pamiršau, nes berašant šį tekstą mane penkis kartus pertraukė Indraja).

9. Turiu aukštus standartus turiniui. Vienai po kitos gimus dukroms norėjau likti namuose ir pati jas auginti, bet tuo pačiu baisiai bijojau subobėti, nukvakti ir nebežinoti, kas vyksta pasaulyje. Namų šeimininkė, pripažinkime, yra visuotinai komiškas intelektu nepasižyminis personažas. Kadangi laiko turiu keliskart mažiau nei būdama dvidešimt kelerių (omg, ir ką aš veikdavau neturėdama vaikų??), tai teko pakelti savo standartus. Kūnas turi būti ištvermingas, todėl nebegaliu išsidirbinėti su dietomis ir čipsų ir alkohilio savaitgaliais. Tapau daug sveikesnė. Taip pat atsirado labai griežti standartai vartojamam turiniui - jei per per vakarą galiu pažiūrėti tik trečdalį filmo, tebūnie tai labai geras filmas. Tas pats ir su skaitymu, klausymu. Noriu tik to, kas daro mane protingesne arba ištiesų pakelia nuotaiką, įkvepia. Mes neturime televizijos. Bet turime Netflix, HBO, Amazon Prime, Disney Plus ir Hulu prenumeratas. Nepaisant to aš vis dar nemačiau serialų “Svetimšalė”, “Breaking Bad” ir “Sostų karai”. Užtat parašiau penkias knygas.

10. Knygas skaityti reikia prisiversti. Reikia. Prisiversti. Gal kažkas įsivaizduoja knygų skaitymą kaip atostogų veiklą pliaže. Ir tikrai nėra nieko smagiau, nei skaityti išsidrėbus palmės ar skėčio pavėsyje. Tai vienas mano mėgstamiausių užsiėmimų. Tačiau realybė tokia, kad net gyvendama Havajuose pliaže būnu tikrai ne kas dieną, o ir ten būdama turiu žūrėti ne į knygą, o kad mano vaikai nenuskęstų. Todėl skaitau vakarais, vaikams užmigus. Kartais tam skiriu valandą, o kartais turiu jėgų vos vienam puslapiui. Bet tą vieną puslapį turiu perskaityti būtinai. Tai mano priešmieginis ritualas, tapęs sveiku įpročiu. Skaitant vos po puslapį kas naktį per metus perskaitytumėt bent vieną, o gal net dvi knygas. Romanus aš perskaitau greitai, kartais net per kelias dienas, sunkesnio turinio knygas skaitau mėnesį ar ilgiau, o pavyzdžiui “Mobį Diką” skaičiau visą vasarą, pernai. Turiu tokią taisyklę, kad imu vieną romaną, tada vieną mokslinę - tyrimais grįstą knygą, vieną dvasinę arba psichologinę, tada vėl romaną. Dar bent kartą du metuose perskaitau ką nors apie vaikų ugdymą.


Kokie jūsų gyvenimo hack’ai auginant vaikus? Kam skiriate dėmesį, o kas lieka užmesta? Aš, pavyzdžiui, jeu keturis mėnesius kaip neskiriu laiko savo svajonių lapui - vadinamam vision board. Gal dėl to, kad tikrai neturiu laiko, o gal dėl to, kad kažkur giliai žinau, kad svajonės pildosi dirbant…

P.S. prisiminiau savo antrą teoriją apie soc. tinklų naršyma, haha. Man soc. tinklai pakeitė žurnalus ir visas delfio paskalų skiltis. Nepaisant aukštų turinio standartų, žmogaus smegenys sutvertos taip, kad domėtųsi paskalomis (apie tai skaičiau vieno evoliucinės psichologijos specialisto R. Wright knygoje) - todėl mano paskalų alkį ir visą tą “kas su kuo miega, kas išsiskyrė, kas nosį nusipjovė” smalsumą patenkina būtent soc. tinklai. Dėl to kalta prieš save nesijaučiu, bet kartais pasvajoju apie paralelinę visatą, kurioje laisvai kalbu pranzūziškai ir itališkai. C’est la vie.

Ačiū, kad skaitot



Vaiva Rykštaitė


Peržiūrų: 3803
  • Facebook - White Circle
  • Instagram - White Circle

2018 vaiva rykštaitė