• Vaiva Rykštaitė

Meilės emigrantė. Kai reikia rinktis tarp vyro ir viso kito




Susikūriau gyvenimą tokį, kokio visada norėjau. Gyvenu atogrąžų klimate, su jaunu gražiu vyru, kuris daug dirba ir duoda man daug erdvės. Ir su dviem nuostabiais vaikais. Prisiekiu, kiekvieną rytą nubudusi dėkoju - dievams ar šitos simuliacijos kūrėjams - už savo dukryčių spindinčias akis. “Auki, medeli, žaliuok, arčiau dangaus, aukščiau žolėėėėės” - Keistuolių dainelę niūniuoju ir savo Žemynai su Indraja ir kieme vazonuose augantiems pomidorams.



Miegamasis yra mano laimės burbulas - su Californian King (laaaaabai plačia) lova, užtiesta butike pirkta indėniškais raštais marginta lovatiese, papuošta močiutės rankomis siūta ir siuvinėta linine pagalvėle ir rankų darbo lėlėmis. Ant sienos kabo aiškiausi mūsų laimės įrodymai - šeimos nuotraukos, tėvų per vestuves padovanotas paveiklsėlis su palinkėjimu ir dar keletas sentimentalių smulkmenų. Rytais geriu glotnučius, verdu avižinę košę arba kepu blynus su bananais, kol mažės žiūri Kakę Makę per youtube ant smart TV.





Ir vis tik sakyti “susikūriau” - arogantiška. Galvojau vieną norą po kito ir jie kažkaip man pačiai netikėtai pildėsi. Nežinau ar tikrai tikiu ta New Age minčių galia, ar tik laimingais atsitiktinumais. Bet kadaise, sėdėdama Londone prirūkytoje virtuvėje, ir su draugėmis balsu piešdama ateitį, pamiršau, kaip stipriai iš tiesų aš myliu Lietuvą ir dabar dėl to kenčiu.



O anuomet sakiau: noriu šilto oro, noriu gero vyro, noriu namų gamtoje, bet netoli didesnio miesto, noriu filosofijos doktorantūros, noriu rašyti knygas, noriu vaikų, noriu daug svečių namuose, noriu, noriu, noriū, pūskite, mane, pūskite!


Nupūtė.


Negaliu skųstis, negalima. Tik dėkoti ir skaičiuoti palaiminimus. Bet būna dienų, kai pamačiusi praleistą skambutį iš Lietuvos paskaičiuoju, kad jų laiku gi naktis ir nudilgina mintis: jau turbūt kažkas atsitiko močiutei. O gal seneliui? Ar jie man skambintų pranešti naktį…?



Grįžtu kasmet ir kasmet išvažiuodama šypsausi ir sakau: neliūdėkite, išleiskite mane, aš ten laiminga, man ten gerai. Lyg kokia Eglė žalčių karalienė, besikeldama į kitą pasaulį pas savo Žilviną. Dabar tokios Eglės vadinasi #meilesemigrante , o pakeliui į oro uostą pagalvoja: ar šie metai buvo paskutiniai kai mačiau gyvus savo senelius?



Kiek daug išminties jų žodžiuose, kiek meilės jų saujose, kiek tauraus grožio jų kasmet vis gilėjančiose raukšlese. Kaip man tai išsemti, susirinkti ir neišbarstyti? Močiutė vis liūdi, kad taip ir neišmokė manęs gražiai užsukti virtinukų kraštelių, ir kol aš ją telefonu raminu, kad kitąmet grįžusi tikrai turėsiu daugiau laiko, tikrai tikrai, pažadu, pati sau tyliai pašiurpstu nuo minties: aš net nežinau tų virtinukų tešlos recepto.



Kita močiutė mėgsta pasakoti istorijas: apie stribus ir žaliūkus, apie Dulkių kaimą ir speiguotas žiemas ir jau vėlesnes Vilijampolės istorijas. Apie čigoną be vieno piršto ir apie Marę su vienuolika vaikų. Apie dėdę, kuris karo metais pabėgo į Braziliją ir jį ten plantacijose prarijo smauglys. O gal pasmaugė? jau nebeatsimenu, reikės paklausti kai grįšiu. Apie proproprosenelį, bajorą, kuris kortuodamas pralošė visą mūsų dvarą. Tai dėl jo močiutė buvo ne kilminga bajoraitė, o tik basa mergiotė iš Dulkių kaimo. Jos pase taip ir parašyta - Dulkių kaimas. Neseniai besiklausydama nuostabaus poeto Ghayatah Almadhoun (vardą ką tik paguglinau, neįmanoma atsiminti) išgirdau jo nusistebėjimą, kad žmonių pasuose visada rašomi gimimo miestai, bet šalys - ne. Nes šalių pavadinimai, sienos ir politika nuolat keičiasi, o miestai, ypač amžinieji miestai - jie lieka, aiškino poetas, gražus kaip velnias. Kas liko iš Dulkių kaimo? Tik dulkės ir istorijos, kurias pernai seneliams kalbant apdairiai įrašiau į telefono diktofoną, kurį po to man pavogė antrą viešnagės dieną Romoje. Kaip ironiška, kai pagalvoju, kad amžinasis miestas iš manęs atėmė tas kelias Dulkių kaimo istorijas.



Bet aš bandysiu vėl. Įrašyti juos, fotografuoti, filmuoti, apkabinti ir laikyti, pasakoti juos, nes negaliu kas dieną apkabinti.





Gyvenimas emigracijoje tapo sunkesnis vos pagimdžiau Žemyną. Nes jokia draugė nemylės mano vaikų, kaip juos myli seneliai ir proseneliai. Jaučiuosi juos vienus iš kitų pavogusi - iš savo senelių ir tėvų atėmusi nusipelnytą ir ilgai lauktą vaikų krykštavimą; kai proanūkės šalia jiems visiems lyg burtų lazdele pamojus susitvarko kraujo spaudimas. Ir dar baisiau: aš iš savo dukterų pavogiau giminės paveldą. Visus močiučių žodžius ir priežodžius - nuo “turteli tu mano” iki “ajopšikmat” ir daug kitų, kurių dabar jau neatsimenu. Prietarus, senoviškus užkandžius, tokius kap kogėl-mogėl, dainas (“ar aš tau, sese, nesakiau, ar aš žodelio netariau, išluok kiemelį subatoj, atjos bernelis nedėlioj…”) , lopšines, pasakas iš knygų be paveiksliukų, giminės istorijas ir anekdotus. Bučinius. Augalėlių pavadinimus. Šviežias braškes is senelių daržo. Kai mano vyras klausia, kodėl dukroms neskaitau angliškų knygučių, juk turime tiek daug, visada atsakau: aš viena turiu joms perteikti visą lietuvišką kultūrinį paveldą. Visą. Viena. Todėl angliškai joms neskaitau ir neskaitysiu. Indėnai ir padėkos diena ir San Francisko istorijos - ne mano darbas.

Ar skaipas gali atsoti senelių buvimą?



Angliškai kalbu laisvai. Šia kalba studijavau filosofiją Birbeke (iki šiol piktdžiugiškai atsimenu tą dieną, kai per atvirų durų dieną universitete vienas iš dėstytojų man pasakė, kad tai yra overambitious thing to study philosophy in a foreign language - būtent tada apsisprendžiau jam įrodyti priešingai. Subingalvis iš Oksfordo), šia kalba laisvai kalbu jau daugiau nei dešimt metų. Bet iki šiol būna nesusipratimų. Vieni linksmi, tampantys šeimos anekdotais, kai pvz supainioju kokius panašiai skambančius angliškus žodžius (“Honey, I think a want to wear a whale on our wedding day”) . Kiti skaudesni, dažniausiai kylantis ne iš pačios kalbos, bet iš akcento ir su juo išsyk klijuojamos kultūrinės etiketės. Kai, pavyzdžiui, viena moteris man rimtu veidu rodė: štai, žiūrėk, čia yra vandens čiaupas ir dvi rankenėlės - jas atsukus bėgs ir šiltas ir šaltas vanduo. Arba kita situacija - šita visai šviežia - kai pati to nežinodama įsivėliau į “konfliktą”, nes mano galva mandagiai kalbėdama su moterimi pamiršau pasakyti PLEASE. Oh, bitch please, bet ne. Tos moters dukra su Žemyna lanko baletą. Įsiutusi motina iškart nuėjo pas mokyklos direktorę ir smakru rodydama mano pusėn paskundė: labai nemandagi. Tokiomis akimirkomis svyra rankos ir suvokiu, kad beveik niekur nebūsiu sava ir priimama lyg lygiavertis žmogus - tik Lietuvoje.

Nesigėdiju savo akcento - jis yra mano dovana, suteikianti egzotiškumo ir duodanti pradžią pokalbiams apie tai, kad LT iš tikrųjų yra Šiaurės o ne Rytų Europoje, ir, jei turiu ūpo, istorijoms apie deficito laikus, spekuliantus ir iš amerikos siųstus džinsus. Mano akcentas yra mano tapatybės dalis. Mano akcentas yra ir mano prakeiksmas - tai suprantu, kai kalbėdami su manimi žmonės ima skiemenuoti žodžius arba iliustruoti savo kalbą gestais (do you want to eat? - rankomis imituoja į burną dedamą kasnį). Tokių buvo nedaug, bet buvo.





Skambės keistai, bet aš ilgiuosi ir Lietuvos dievų: juo ilgiau gyvenu, juo aiškiau patiriu jų buvimą. Visur ir visada, kiekvienoje šalyje skirtingi ir panašūs. Havajuose prieš porą savaičių sustojau tranzavusiai tutu Pelei; čia mane stebi šventieji driežai moo, o šilti vėjai kuždėdami neaiškius pažadus nuvilioja vis tolyn nuo darbų ir reikalų. Tuos dievus galima suvokti mi(s)tiškai arba metaforiškai - kaip kultūroje gyvuojančią vietos istoriją. Lietuvoje aš sutinku bilduką radusi ant žemės nukritusį dantų šepetėlį arba neradusi vienos kojinės. Trauklapis, žibutė, gegutė, mėlynas ežero veidrodis, laumė nuogais baltais papais šmėžuojanti melduose, juodos panagės ką tik grumstais užbėrus sekretą iš alaus butelio šukių - tai vis į mane spoksančios jų akys. Dievai susikalba dunksendami obuoliais į šąlančią žemę, o su manimi kalbasi pasiversdami keistuoliais žmonėmis troleibuse. O gyvena jie gluosnių šakose arba įsipraudę į senamiesčio mūrų plyšius.


Aš gyvenu Havajuose. Prieš tai gyvenau Londone. Gyvenau Indijoje. Ir dvi trumpas vasaras Italijoje. Gyvenu labai gerai. Geriau nei bet kada. Labai aiškiai suvokiu, kad išvykusi iš Havajų aš jų amžinai, beprotiškai ilgėčiausi. Taip kaip dabar ilgiuosi Anglijos, Londono, Indijos, Italijos ir Lietuvos.


Kadaise užklydusi į biblioteką Rišikeše (miestas Indijos šiaurėje), praleidau keletą valandų vartydama knygas apie jogą ir budizmą. Iš viso to atmintyje liko tik viena perskaityta frazė: reikia mažiau keliauti. Tada tai atrodė absurdas, nesąmonė. Mažiau keliauti?! Dabar linkčioju galva: nes kiekviena gera kelionė yra ir kelionė į ilgesį. Kuo ilgesnė ir geresnė ta kelionė, tuo smarkesnis ir liūdnesnis ilgesys.



O gal tik man čia taip?


V.



P.S. Nuotraukų autoriai - #CoupleCups


#meile #emigrante #emigracija #Havajai #dievai #supermama #kultura #akcentas #rytueuropa #keliones #seima #rasytoja #ilgesys #vaivarykstaite


0 views
  • Facebook - White Circle
  • Instagram - White Circle