Mergina iš Rytų Europos


Amerikietė draugė neseniai pagyrė mano tatuiruotę. “Labai meniška” sakė, ir tuoj pat viską sugadino pridurdama: “pastebėjau, kad daug merginų iš Rytų Europos darosi tokias gražias floristines tatuiruotes.” Dabar vis žiūriu į tą savo gėlę ant dešinio dilbio svarstydama, ar tai - vienas mano kaip moters iš rytų Europos atpažinimo ženklų? Pati gentainius iš Lenkijos, Čekijos, Rusijos, Baltarusijos, Latvijos ir Lietuvos, dar kokios Bulgarijos ir kažkodėl niekada - iš Estijos, atpažįstu minioje kaip Dankanas Maklaudas iš tolo pajusdavo kitus nemirtinguosius.

Iš laikysenos.

Iš aprangos - dažnai Rytų Europietės persistengia norėdamos būti gražios, ir, net imituodamos nerūpestingą stilių, pernelyg viską suderina. Kai kurie vis dar (negaliu patikėti) vilki marškinėlius su dideliu užrašu “Armani”.

Iš akcento.

Iš ilgų kojų ir ilgesnės nosies su kuprele (pati tokią turiu).

Iš netvarkingai susigrūdusios apatinių dantų eilės.

Iš nepriekaištingo manikiūro.

Iš nerimastingai bėgiojančio žvilgsnio, kurio nepaslepia net Vakaruose išmokta mandagi šypsena.

Užtat kasmet nustembu, kai lankydamasi Vilniuje pagaunu save galvojant, kad visi čia atrodo kaip užsieniečiai. Šitaip mano močiutei sakydavo jos draugės devyniasdešimtaisiais, kai ji Palangoje pasipuošdavo baltais sportbačiais ir linine suknele. Kaip tik tuo metu Lietuvos pajūryje pradėjo lankytis mandri vokiečiai, matyt, kažkaip panašiai besirengę. Šitaip aš traukiu per dantį vyro tėvus, nes su savo ryškiaspalviais prie nieko nederančiais kedais ir garsiais balsais jie Europoje iš tolo šviečia - aiškiai amerikiečiai. Užtrukau, kol ėmiau suprasti, kad visi šie kultūrų atpažinimo ženklai nėra nei blogi nei geri. Jie tiesiog yra.

Skaudžiausia buvo į veidrodį pažvelgti 2008 Londone, kai prieš tai buvusi tiesiog graži pana iš Kauno supratau, kad čia kitų akimis esu Typical East European: soliariumas, varnos juodumo plaukai, ilgi akriliniai nagai ir gilus įsitikinimas, kad vyras turi mokėti už… viską. “Cheap and moneyminded” - šitaip mus apibūdino draugės sutuoktinis airis.

Ryškus prisiminimas iš pirmųjų savaičių Anglijoje: pakeliui į darbą sustojau parduotuvėlėje nusipirkti grūdėtos varškės, bet pastebėjau, kad ant visų pakuočių buvo pasibaigęs galiojimo laikas. Pardavėjas iš Indijos arba Pakistano, kurį anuomet lietuvių draugų “apšviesta”, deja, identifikavau kaip tiesiog “babajų”. Jis sakė: “It’s still good. You and me know it’s good, I’ll give you a better price. English don’t eat, but you and me know it’s totally good to eat.” Aš tikrai žinojau, kad nenumirsiu suvalgiusi nuo vakar nebegaliojančios varškytės. Tai nusipirkau. Traukiniu važiavau sumišusi, nes pajutus keistą artumą pardavėjui apėmė ir nuojauta, kad tai nebūtinai yra geras ženklas. Kad mudu vienija kažkas nenusakomo, ką bandžiau įvardyti kaip buvimą iš trečio pasaulio šalies ar sunkmetį patyrusių žmonių tarpusavio supratimą. Anglai nevalgys, o mes valgome, nes atsimename dienas kai nebūdavo maisto; kai mama nuo duonos nupjovusi pelėsį ton vieton užtepdavo sviesto ir pabarstydavo cukrumi, ir tegul viso pasaulio mokslininkai aiškina, kad didelė dalis pelėsio yra nematoma, gijomis apraizgiusi visą riekę. Suvalgiau ir nenumiriau. Nei nuo pasenusios varškės, nei nuo pelėsio, nei nuo kogel-mogėl iš - o siaube - žalių kiaušinių. Mano anyta anūkėms dabar neleidžia net šaukšto nuo sausainių tešlos nulaižyti, saugodama mažyles nuo salmoneliozės. O aš tik šypsausi prisimindama tą pardavėją iš kioskelio metro stotyje. Nes jis mane atpažino. Ir padėjo man savyje atpažinti tą tapatybės kontekstą, kurio anksčiau net nenutuokiau. Tam, kad suvokčiau savo kilmės bruožus man reikėjo svetimos aplinkos.

Turbūt tada ir daviau sau pažadą nebūti pasenusią varškę valgančia pigia mergiūkšte iš Lietuvos.




Priešinausi tam stereotipui - priaugau svorio, mečiau soliariumus, atsiauginau savo natūralią plaukų spalvą. Nusilupau nagus. Ėmiau rengtis ekstravagantiškais vintažiniais drabužiais ir principingai vengti lietuviškų kompanijų - mano draugais tapo italai, prancūzai, turkai, britai, australai. Tačiau didžiausias pokytis buvo vidinis - įstojau į filosofijos magistrantūrą ir net susitikinėdama su žiauriai turtingu bernu tuo metu kai pati vos galėjau susimokėti už kambario nuomą, primygtinai mokėjau už savo vakarienes restoranuose. Bijojau, kad jis mane ne taip supras ir pagalvos, kad su juo būnu tik dėl pinigų. Todėl nuolat atsisakiau bet kokio jo asistavimo. Siunčiau jam signalus, kad neva viską galiu pati. Kad man jo nereikia, jeigu jis pats nenori būti šalia. Nors tuo metu jaučiausi kaip niekada pažeidžiama, pasimetusi ir viskas ko slapta troškau tai būti tiesiog išgelbėta, išspręsta kaip lygtis. Bet šiandien - ne apie tai. Tie santykiai sugriuvo, o aš tapau stipresnė. Šiandien svarbu tik viena: kad savo vertę ėmiau suvokti kitais matais - ne užpakalio centimetrų, bet perskaitytų knygų gyliu. Vakarėlius pakeitė pokalbiai prirūkytoje virtuvėje. Vieną kartą su chebra parūkėm žolės ir žiūrėjome “Fear and Loathing in Las Vegas”, bet nieko gero iš to nesigavo, todėl nusprendėme, kad žolė mūsų chebrai irgi netinka. Mes valgėm arabišką sūrį, gėrėm turkišką kavą ir diskutuodavome apie feminizmą ir politiką. Dirbau nuostabų, kūrybingą darbą. Daug keliavau. Gan sėkmingai baigiau mokslus. Tačiau manęs visą laiką neapleido nuojauta, kad vis dar nepriklausau klubui. Kad ką gyvenime bedaryčiau, man ant kaktos bus parašyta “mergina iš Rytų Europos”. Ir kad tai yra blogai.

Kol vieną dieną išgirdau klausimą: Iš kur tavo akcentas? Negaliu atskirti, iš Prancūzijos ar Vokietijos?

Gerėjant mano anglų kalbai šį klausimą ėmiau girdėti vis dažniau. Iš pradžių nuoširdžiai džiaugiausi. Nes tipo jei nebeskambu kaip East European tai…ką? Ar būti palaikyta prancūze yra kiečiau nei atpažintai lietuve? Pffff. Kažkuriuo metu supratau.




Tik juokas neturi akcento. O visa kita… kad ir kaip besistengčiau, nepavyktų iki galo visiškai atsikratyti savo tapatybės: tarties, kompleksų, potraukio valgyti pasibaigusio galiojimo varškę (tai negi išmest dabar?). Geriausiu atveju tapčiau ne angle ar amerikiete, o beviltiška jų parodija. Ir nenoriu. Tapatybės atsisakymas nėra gerai savo esme. Tai rodo žmogaus emocinį nebrandumą, savęs nepriėmimą. Nes apsimesdama angle aš tik juokinsiu anglus. Man, pavyzdžiui, būtų keista, jei Lietuvoje gyvenantis turkas apsimestų lietuviu ir neigtų bet kokį savo turkiškumą. Kas nutinka su žmogaus saviverte, kad jis neigia savo šaknis? Beje, šita problema egzistuoja visame pasaulyje. Amerikiečiai pyksta, kai kinai čia gyvendami taip ir neišmoksta anglų kalbos. Lietuviai pyksta ant lietuviškai nekalbančių Lietuvos piliečių rusų ar lenkų. Ne ką liūdnesnis ir priešingas variantas: atvažiavę svetur žmonės apsimeta pamiršę savo kultūrą ir ypač kalbą, juokina pasaulį, su savo vaikais kalbėdami laužyta užsienio kalba ir manosi dėl to esą modernūs. Nė vienas iš šių kraštutinumų nėra mano siekiamybė. Nes vietinės kalbos nesimokantys rodosi arogantiški, o su vaikais kalbantys tik užsienio kalba - žemos savivertės. Kilmė kaip tėvai - nepasirinksi, bet reikia gerbti. Dabar renkuosi gerbti ir kultūrą, kurioje gyvenu, stengiuosi čia pritapti, nors visada atsimenu iš kur atėjau. Noriu augti neneigdama praeities.

Didžiuojuosi savo kilme - ne tik ta pagoniška, romantizuota Vytautų Didžiojo laikų pasaka, bet istorija kurią atsimenu (didžią jos dalį aprašiau “Lizos bute”). Kaip aš visur dedu grietinę, kaip dekoruoju namus, kaip rėkiu ant vaikų kai man atrodo, kad nerėkiu; kaip tikiu medaus gydomąja galia, ir tikiu ir prietarais, kurie veda mano vyrą iš proto (nuoduosiu bučkio per slenkstį); kaip liūdnai egzistenciškai dūsauju, bet kai žmonės paklausia “kas tau?” - nesuprantu apie ką jie, juk aš tiesiog kvėpuoju. Kaip niūniuoju liaudies dainas ir nuvykusi į Lenkiją kažkodėl suprantu kas parašyta motelio restorano meniu, nors niekad nesimokiau lenkų kalbos. Kaip valgau atvirus sumuštinius, o ne bulką ant bulkos, blecha. Kaip nedrąsiai šoku per buddhi jogą, kai trenerė pasako “free style dance!”. Apkabinu visas savo keistenybes ir kompleksus, ne jie yra mano unikalumo dalis. Todėl jaučiuosi atradusi laimingą aukso viduriuką: vėl leidžiu sau puoštis, sąmoningai suvokdama kad persistengiu dėl apsilankymo kaimo kavinukėjė. Manęs niekas taip ir nematė be lakuotų kojų nagų. Nes man šitaip patinka. Net rusiškos kultūros pajautimą traktuoju, kaip dovaną, nors kiekvienąkart amerikiečiams paklausus ar šneku rusiškai, su šypsena jiems pravedu trumpą istorijos pamokėlę: ne, lietuvių ir rusų kalbos nepanašios, visiškai skirtingos - baltic ir slavic origins. Ir taip, laisvai kalbu rusiškai, bet todėl kad jie mus buvo OKUPAVĘ. O tada, važiuodama namo mašinoje įsijungiu Gazmanovo “Jedinstvinaja moja”, kur kievienąkart suskambus būgnams prisimenu savo mamą ir senelį, abu prakaito dėmėmis išmuštais drabužiais, šokančius iki paryčių. Tie baliai su rusiška muzika - jų dvasią supranta tik juos patyrę. Net jei ir penkerių metukų tūnant po balta staltiese užtiestu stalu.

Kai nepažįstamų kompanijoje noriu pasirodyti įdomi, pradedu pasakoti istorijas iš ankstyvos vaikystės: apie lauko tualetą ir vietoje tualetinio popieriaus naudotus laikraščius. Ta kraupaus buvusio Tarybų Sąjungos gyvenimo korta visada suveikia. Dažnai dėl savo istorinės praeities - visų deficitų, primyžtų laiptinių ir maudynių sekmadienias jaučiuosi netgi stipresnė, išmintingesnė už lepius vakariečius. Mat, kad ir nekenčiu maisto gaminimo, žinau - reikalui esant mokėčiau iš kirvio išvirti sriubą. Nuolat stebinu vyrą savo botanikos žiniomis, nors ir man pačiai keista, kaip senamiestyje ant asfalto augdama jas kažkaip perėmiau. Matyt, persidavė bevalgant močiutės virtą rūgštynių sriubą. Nes žinau, kad trauklapiai stabdo kraujavimą. Spanguolės gydo pūslės uždegimą, o čiobreliai lengvina kosulį. Ramunėlės migdo, o medetkos lengvina mėnesinių skausmus. Ir čia tik basics, baby. Aną savaitę pasijutau lyg burtininkė, kai vyras norėjo išmesti žalią pomidorą, o aš jį sunokinau iki sultingo raudonio tiesiog palikusi porai dienų ant palangės. “Wow, aš nežinojau…” sakė vyras. O aš žinau. Nes būtent ta visiškai neglamūrinė daugiabučių ir kolektyvinių sodų buitis mane išmokė to, ko dabar pasiturintys žmonės mokosi “žolių pažinimo” ir “nature survival” kursuose.

Esu su lietuvišku akcentu angliškai kalbanti moteris ir tuo didžiuojuosi. Mano akcentas - mano turtas, kaip ir visos kalbos, kuriomis kalbu.

Miau.

Su meile,

Vaiva