• Facebook - White Circle
  • Instagram - White Circle
  • Vaiva Rykštaitė

Ne daiktuose laimė

Mažiau daiktų - daugiau laiko


#perdaugdaiktu #linkminimalizmo #dovanojudaiktus #inventorizacija #ekologija #lessismore #maziauyradaugiau #vaivarykstaite #rasytoja #havajai #lietuva

O čia - mano ekologiški atvirukai. Padarau tokių kokius du kartus metuose visą kalną. Naudoju nereikalingus atspausdintus lapus (šįkart tai nebereikalinga nuomos sutartis), ant kurių klijuoju Žemynos piešinių ir žurnalų iškarpas. Teoriškai atvirukus darom kartu su dukra. Praktiškai - pradedam kartu, bet po penkių minučių jai nusibosta, tada aš klijuoju viena, bet tada reikia kažkur bėgti paskui kūdikį. Stalas rankdarbiais nukrautas būna kokią savaitę. Užtat kaip visi džiaugiasi gavę tokį rankų darbo dovanų :)

“Aš turiu per daug daiktų”. Tai parašiusi nusispjaunu tris kartus per kairį petį ir ieškau kitų žodžių. Nors mintis ta pati. Bet ką gali žinoti, ištransliavus tokią žinią į pasaulį visi dievai gali susivienyti ir tik šast - atlaisvinti mane kokiu netikėtu būdu nuo visų daiktų daiktelių. Pavyzdžiui, gaisras, apiplėšimas - daug visko galima prigalvoti. Tad ne, ačiū, geriau pati atsirinksiu. Po spintas, po stalčius, spinteles ir po lova, ir po papuošalų dėžutes, ir telefono nuotraukų failuose. Jau keletą mėnesių sukuosi, kuičiuosi, vis ieškau, ko čia dar galėčiau atsikratyti, parduoti, paaukoti labdarai. Alkstu lengvumo ir kokybės. Be to, dabar madoj minimalizmas, o aš - neatspari madoms, ypač susijusioms su aplinkosauga, tvaria gyvensena ir visais kitais sveikuolių teisuolių reikalais. Sakau rimtai, be sarkazmo.

Nemėgstu pamokslauti ir vengiu liepiamosios nuosakos, todėl tiesiog papasakosiu, kaip man sekasi eiti minimalizmo link. Sekasi sunkiai. Kad daiktų gausa yra ne gerovės rodiklis, bet vergovė, supratau jau seniai - daugybę kartų kraustydamasi ir keliaudama. Kuomet keliantis iš vieno būsto į kitą teka sugaišti kelias brangias gyvenimo dienas, vien tam kad tuos daiktus supakuočiau, ir dar kelias - išpakavimui ir dėliojimui į vietas. Reikia mokėti už transportavimą ar sandėliavimą. Daiktus reikia prižiūrėti, saugoti, valyti nuo jų dulkes, kartais net apdrausti arba tiesiog saugoti nuo vagių. Keliaujant reikia stumti arba nešti sunkius lagaminus, ir jie jie iš tiesų per sunkūs - mokėti už viršsvorį. Daiktai apkrauna ne tik kambarius, jie apsunkina mintis. Tačiau man vis nesiseka jų atsikratyti.

Vienas bičiulis pasakojo dabar miegantis visiškai tuščiame kambaryje, nes pabudęs rytą nori stebėti savo protą: kokios mintys pasirodys tuomet, kai neblaško jokie išoriniai objektai? Tik baltos sienos ir nauja diena, švari lyg naujas popieriaus lapas. Mano tokia situacija kol kas rodosi utopinė, nes augindama du mažus vaikus vos nubudusi pamatau kažką, ką reikia pakelti nuo žemės, išskalbti, sulankstyti arba pataisyti. Bet turiu vilties. Perrinkau kalnus savo dukrelių rūbų - pasilikau, tik tikrai nešiojamus, o kitus paaukojau labdarai. Vieną naktį turėjau drąsos net sumažinti žaislų kiekį per pusę, ir mano dideliam džiaugsmui ir nuostabai, dukros iki šiol neatliko inventorizacijos. O tada tik pyst ir atkeliavo du siuntiniai nuo močiučių iš Lietuvos ir Amerikos - didelės dėžės, pilnos naujų suknelių ir lėlių. Ačiū, bučiuojam, labai patiko!

Perrinkau virtuvinius rakandus. Jokių mandrų aparatų, kuriuos naudojam kartą per trejus metus, jokių įskilusių puodelių. Ate ate! Vietoje apdužusių stiklinių padėjau hipsteriškus stiklainiukus, iš kurių gerdama kaskart jaučiuosi nerūpestingai kieta, nors labai sunku paaiškinti kodėl. O tada vieną dieną grįžusi namo radau vyro dovaną - siurprizą: spintelėje tvarkingai išrikiuotą naujutėlaitį dvylikos stiklinių rinkinį. Nepadėkojusi mylimajam būčiau tiesiog nesuprasta.

Ilgą laiką maniau, kad lengviausia man yra dorotis su savo pačios spintos turiniu. Didžią dalį drabužių perku iš sekondhendų, todėl po kiek laiko lengva ranka atiduodu juos atgal, mintyse tokį naudojimą traktuodama kaip savotišką nuomą. Tačiau neseniai pastebėjau, kad sunkiausia man atsikratyti mylimų žmonių dovanotų drabužių, kurių tikrai NIEKADA nenešiosiu. Ir tų labai geros kokybės, brangių, prabangių apdarų, kurių irgi NIEKADA nenešiosiu. Tai jie ir tūno spintoje kaip gyvas priekaištas ir užimdami vietą. “Tegul būna, gi valgyt neprašo” sakytų mano močiutė. Bet pastaruoju metu tie nereikalingi daiktai ėda mano mintis.

Nepasiduodu. Kiekvieną savaitę kritiškai nužvelgiu savo turtą ir vis kažką atiduodu. Atsisveikinti su vertingais daiktais man padėjo suvokimas, kad tai nėra netektis, priešingai. Atiduodama juos į sendaikčių parduotuves padidinu ir pagerinu naudotų daiktų inventorių. Taigi, kažkas radęs gerą daiktą sekondhende nebeieškos tokio naujo. Šitaip manausi bent šiek tiek prisidedanti prie aplinkosaugos, jaukinuosi tuščias erdves ir kokybę. Mažiau daiktų - daugiau laiko. Nes ko gi dar, jei ne begalinio laiko galima trokšti šiame pertekliniame, skubančiame pasaulyje?


Tekstas priklauso žurnalui “Žmonės”

1,098 views
google_ad_client: "ca-pub-8418836076880104", enable_page_level_ads: true });