Pamilau savo kūną. Kur prizas?

Valydamasi dantis užsikėliau koją ant spintelės prieš veidrodį, įtraukiau pilvą ir nufotkinau savo atvaizdą su telefonu. Nes tokio kūno dar niekada neturėjau. Nes tokio kūno jau niekada neturėsiu, Nes nežinau ką man su tuo jaunu, dar lanksčiu, bet kasdien vis labiau braškančiu ir tęžtančiu, ką man su tuo kūnu daryti, kaip jį atšvęsti?

“Ką rengsies?” - dar neseniai, būdama paauglė manęs klausdavo jaunėlė sesė, nors mudvi ruošdavomės tik į kavinukę senamiestyje. Pykdavau ant sesės dėl to klausimo turbūt taip, kaip metęs gerti alkoholikas pyksta, kai jam pasiūlo alaus. Atsainus “ką rengsies?” man priminė laikus, kuomet nuolat galvojau apie savo atvaizdą kitų akyse. Norėčiau sakyti, kad tai vyko tik paauglystėje, deja. Gerą dalį savo dvidešimt kelerių eros praleidau gnaibydama subinę prieš veidrodį ir tyliai sau galvodama, kad tokios tai tikrai niekas nemylės. Kokios? Pati nežinau. Objektyvai vertinant geriausiai turbūt atrodžiau dvidešimt dvejų, kai dirbau apatinio trikotažo modeliu, tačiau - paradoksas - tuo metu jaučiausiai mažiausiai mylima. Ne tik vyrų, kurie neatsakydavo į mano girto vidurnakčio žinutes, bet ir pasaulio, o svarbiausia - savęs pačios. Vienas gėdingiausių vakarų gyvenime, kai Londone bandžiau iš baro namo parsitempti kažkokį gitaristą, bet anas niekaip nesutiko naktį važiuoti pas mane į Stoke Newingtoną pažiūrėti filmo. Beje, ar ir dabar tai taip vadinasi - “žiūrėti filmą”?

Kita vertus, nesistebiu. Juo dėta aš irgi niekur nebūčiau važiavusi, nes nei šilkai nei kvepalai negali paslėpti desperacijos, savaime sukeliančios atstūmimo refleksą. Tą naktį prieš užmiegant be gitaristo, paskutinė mintis buvo “kas su manimi negerai?”. Negerumą matavau lašinių gramais (kilogramų man genetiškai neduota), celiulitą išryškinančių apšvietimų kampais, dantų baltumo reliatyvumu, veido odos blizgėjimu rytais. Viena draugė kadaise pasakė, kad mano platūs klubai. Kažkas mokykloje dėl kreivo danties pavadino vampyru. Pirmas vaikinas meiliai vadino mane pūstažande. Nešojausi šiuos apibūdinimus kaip nematomus karolius, nuolat ieškodama jų paneigimo mane reginčiųjų akyse.



Vaiva rykstaite, asmenuke, selfis, selfie, vonioj, dantu pasta, moteris. kunas

Nenoriu vaidinti, kad buvau nelaiminga ar negraži. Dirbau modeliu ir channelindama savo vidinę Skarletę Oharą mėgau pašokdinti vyrus, priimti iš jų prabangias dovanas nieko nežadant atgal. Dvidešimt kelerių metų tarpsnį prisimenu svajingai dūsaudama - geri buvo laikai, nepaisant dviejų esminių skaudulių. DĖMESIO - banalybės alert! - tačiau didžiausias pavojus čia yra ne perskaityti kažką neskoningo, o vien dėl to, kad frazė rodosi nuvalkiota neišgirsti, nepasiimti jos nešamos žinios.

Taigi.

Man ne kaip sekėsi santykiuose. Su vyrais ir su savimi.

Dar kartą:

Kai kurie vyrai manęs nemylėjo todėl, kad aš pati pakankamai nemylėjau savęs.

Ne todėl, kad buvau nepakankamai

graži

nepakankamai

protinga

ar

visai

nesėkminga.

Mes gimstame daugiau nei pakankami, jei netikit - paklauskite mamų.

Bet šiandien nenoriu rašyti apie kelius, kuriais einant pametame meilę. Grįžkime į mano vonią Havajuose, kur trisdešimt penkerių metų dviejų vaikų mama valosi dantis. Fotografuoja save su apatiniais ir nežino, ką daryti su tuo kūnu. Nes jį pagaliau myliu. Nes priėmusi savo nuogumą nebesuku galvos ir dėl to, ką rengtis.


Viskas apsivertė pamažu - ėmus kurti gražius santykius su mylimu vyru, nėštumuose ir gimdymuose, o galiausiai - auginant dukras. Nes noriu būti motinos - deivės pavyzdžiu, o ne prieš veidrodį save su pasibjaurėjimu gnaibantis nepakankamumo sindromas. Mano kūnas nebe toks galingas kaip anksčiau - išgėrusi taurę vyno rytą jausčiau galvos skausmą, po nemigos naktų stringa smegenų motorai, o greitai užbėgusi laiptais padūstu. Vis dėlto - galingas. Pilve išauginau kitų žmonių kaulus, krūtimis tuos žmones išmaitinau. Aš galiu plaukti ir šokti, bėgti ir dainuoti, piešti. Valgyti tacos su rankomis. Stovėdama nuoga prieš veidrodį mėgaujuosi atvaizdu, jaučiuosi pagaliau sulaukusi TOS dienos - nors be plokščio pilvo ir su daug raukšlių, pagaliau tikrai myliu savo kūną. Tai ką dabar daryt?

Pykstu ant savęs, kad tik vieną kartą šokau ant baro stalo. Ir kad susitikinėjau su vaikinu panašiu į Boris Johnson (tik be charizmos), nes nesijaučiau verta geresnio. Laikas kai buvau jauna ir šviežia dabar rodosi tartum neišgertas šampano butelis, kuriam leidau atkimštam per dešimtmečius garuoti, o šįryt nebežinau su kuo susidaužti maktelint jaunystės likutį? (Su savo vyru nuobodu, su kitais - nei šis nei tas).


Londonas, šokis, menas, tamsa, vaiva rykstaite

Įtariu, kad šis keistas poreikis iš esmės susijęs su kūno kultu viešajame diskurse: turintys neva tobulus kūnus juos rodo, į juos nukreiptos šviesos. Žmonės su tobulais kūnais šypsosi Holivude ar bent kokiam lietuviškam seriale. Arba turi daug meilužių. Taip peršama mintis, kad kūną apskritai reikia švęsti, jis savaime turi tapti tarsi kažkokiu gyvenimo trofėjumi. Todėl ir aš galiausiai pamilusi savo kūną tikiuosi prizo. Užuot jį gavusi vyrui pusiau juokais sakau: jei paliksi mane dėl dvidešimt trejų metų tailandietės - daryk tai dabar, o ne kai man bus penkiasdešimt (penkiasdešimtete aš - atsiprašau, kad tave taip nuvertinu).

O kartais galvoju, gal jei neturėčiau vyro nei vaikų, tai galėčiau tą savo pagaliau visiškai priimtą kūną švęsti (vis dar nežinau, kaip tai reikėtų daryti). Turiu dvi drauges: vieną su dviem vaikais, išsiskyrusią, kitą be vyro ir vaikų. Mano bendraamžės. Abi sako maždaug tą patį: kad apėmęs jausmas, jog paskutinės, saldžiausio mūsų žydėjimo dienos slenka pro šalį, o jos nebežino kaip būti. Ta kuri be vaikų, nori vaikų. Ta, kuri be vyro, nori vyro ir auklės. Aš, kuri su pilnu komplektu, noriu šokti ant baro stalo. Pasidarau dar du selfius su apatiniais prieš miegamojo veidrodį ir einu kept blynų.



Su meile,

Vaiva Rykštaitė

--