Portlandijos beieškant

Pirmas mano apsilankymas vyro gimtinėje - menininkų pamiltame mieste Portlande, Oregono valstijoje.


#portlandijosbeieskant #keepportlandweird #vaivarykstaite #rasytoja #havajai #lietuva


Portlande Oregone gimė ir užaugo mano vyras. Apie Portlandą iki šiol ilgesingai čiauška mano draugė Sandra. Kita draugė irgi vis svajoja, kaip ten kraustysis... iš Havajų. Apie Portlandą sukurtas labai juokingas serialas „Portlandia“. Todėl sakyti, kad vykdama į šį miestą neturėjau didelių lūkesčių ar išankstinio nusistatymo, būtų neteisinga.


Ar patiko Portlandas?, - manęs grįžusios vis klausinėjo nutaisę tokias minas, iš kurių supratau, kad turėčiau sušokti Portlandui garbėsį šokį.


Nežinojau, ką jiems atsakyti.



„Keep Portland weird“ yra šio miesto šūkis. Nežinau, ar būčiau pastebėjusi keistumą, jei nebūčiau iš anksto prisakyta jo dairytis. Nežinau, kuri keistenybė man patiko labiausiai. Pavyzdžiui, jei kalbant apie pirkinius, - alaus kvapo muilas, iš porcelianinių arbatinukų padarytos lesyklos paukščiams, Froido lėlytės filosofijos knygų lentynoje ar iš sidabrinių šaukštelių pagaminti auskarai? Pastaruosius nusipirkau.



Jaučiausi kalta gerdama karštą chai latte kai čia pat gatvėje žvarbo dešimtys benamių. O visi portlandiečiai lyg susitarę kartojo: tik neduok jiems pinigų. Ten šalta, lyja, miesto aikštėje grindinys padarytas iš plytelių su miestiečių pavardėmis, anyta sakė kažkur yra ir mūsų, Winderių. Ieškoti patingėjau. Dar ten stovėjo didelė kalėdinė eglė ir dvidešimties metų senumo hamburgerių kioskas, prie kurio visada stovi žmonių eilė. Mano vyras ten nusipirko sumuštinį. Pardavėjas pasirodė keistokas.



Portlandas išrinktas geriausio maisto miestu visoje Amerikoje, ir trečia geriausia vieta veganams pasaulyje. Man labai patiko sojų pipirmėtės skonio ledai, bet patempusi lūpą mindžikavau prie šurmuliuojančio veganų baro durų – reikės palaukti, kol mano Žemynai sukaks dvidešimt vieneri. Užtat šypsojausi važiuodama pro kavinę – skalbyklą. Idėja, kuri kiekviename mieste turėtų tapti kūnu.


Ant kaip biblioteka įrengto „Urban Farmer“ restorano sofos mikliai pakeičiau mažylės sauskelnes. Burbėjau mokėdama dvidešimt dolerių už įėjimą į Portlando meno muziejų, nes „Londone tai visi nemokami“. Aikčiojau iš nuostabos didžiausiame pasaulio Powell‘s knygyne (po to oro uoste kilo problemų dėl bagažo svorio). Jau kitame „Renesanso“ knygyne dar nupirkau draugei šunų poezijos knygą. Taip, šunų poezijos.

„Keep Portland weird“ yra šio miesto šūkis.


Portlande labai gražūs mediniai namai, tokie iščiustyti, kad atrodo ką tik pirkti „Ikea“, nudažyti dar gražesniais pasteliniais ir pienu atskiestais miško spalvų tonais. Ant kiekvieno kampo yra meno galerija arba jogos studija, o drabužių parduotuvės, atrodo, skirtos dailės mokytojoms ir prisiekusiems hipsteriams. „Buffalo exchange“ vintažinė nepadarytų gėdos ir Londono butikams, bet aš, dar nepraradusi savo dylerės įgūdžių radau kalnus vintažinių ir šiaip cool drabužių „Good Will“ skuduryne. Pardavėjos klausė, kodėl vidury žiemos perkame šortus.



Susimokėjome po keturiolika dolerių ir pusę septintos vakaro atėjome į seną Portlando China town, kur pilvotas plikas, aiškiai mintinai savo prakalbą išmokęs, bet vis tiek labai charizmatiškas dėdulė vedė mus į ekskursiją po Šanchajaus tunelius. O būdavo taip: tuneliai uostamiestyje buvo iškasti siekiant palengvinti prekių gabenimą iš uostų į vietos viešbučius ir barus. Tačiau ilgainiui jie imti naudoti kaip žmonių kalinimo vieta. Atsisėda koks naujai atvykęs ką tik savo tarnybą baigęs jūreivis prie baro, čia jį visi ima dosniai vaišinti, o dar jeigu meiliai paglosto graži prostitutė... Vos tik vyrukas pakankamai apsvaigsta po jo kėde prasiveria grindys, o miesto tunelyje suskamba varpelis, prižiūrėtojams pranešantis apie naują „svečią“. Iš baro tiesiai į Šanchajaus tunelį įkritę žmonės tapdavo vergais – vyrai būdavo parduodami sunkiems fiziniams darbams laivuose, o moterys – į prostituciją. Paskutinis toks žmonių „šanchajinimas“ (tai tikrai yra terminas, reiškiantis prievartinį žmogaus darbą laivuose) įvyko keturiasdešimtaisiais. Mūsų gidas pasakojo, kad septyniasdešimtaisiais jam pavyko pakalbinti vieną dar gyvą buvusį senį, Šanchajaus tunelių sutenerį. „Tai buvo tik biznis. Geri pinigai. Moters valiai palaužti vidutiniškai užtekdavo aštuonių valandų. Svarbiausia ją įtikinti, kad jau niekada jos gyvenimas nebebus kaip anksčiau“.

Iš baro tiesiai į Šanchajaus tunelį įkritę žmonės tapdavo vergais – vyrai būdavo parduodami sunkiems fiziniams darbams laivuose, o moterys – į prostituciją.

Dar gidas sakė, kad dažnai čia galima išgirsti verkiančius kūdikius ir keistus šnabždesius. Šanchajaus tuneliai įtraukti vaiduokliškiausių pasaulio vietų sąrašus, apie juos sukurta ir amerikietiško dokumentinio serialo „Ghost Adventures“ serija. Mums jau lipant į viršų gidas davė lankstinuką apie prekybą žmonėmis - nūdienos aktualija. Portlande, kaip ir anksčiau, reikia prostitučių. Šiame mieste yra daugiausia striptizo barų visoje Amerikoje. Daugiau nei striptizo barų čia yra maisto vagonėlių. Pietavom trijuose. Skanu.



Čia daug dviratininkų. Beveik visą laiką lijo. Pusę laiko burbėjau, kad man šalta. Dabar, jau grįžusi, su meile glostau padėkliukus puodeliams iš seno PDX oro uosto kilimo ir kažkodėl didžiuojuosi, kad žinau ką reiškia juokelis „put a bird on it“.


Ar man patiko Portlandas? Nežinau. Bet labai noriu ten sugrįžti ilgesniam laikui. Pavasarį.








2021 vaiva.rykštaitė

  • Facebook - White Circle
  • Instagram - White Circle
  • Black Facebook Icon
  • Black Instagram Icon