Mano buvęs vaikinas sumušė kitą mano buvusį vaikiną, bet iš tiesų jis nenumirė. Nužudyti jį atrodė logiška ir simboliška - taip mirė mūsų meilė. Tiesa, vėliau su žudymais tekstuose tapau šykštesnė ir atsargesnė, gal dėl to, kad man tai tapo prasto skonio ženklu, o gal todėl, kad pabaigus “Plaštakių sindromą” jutau mažiau pykčio ir skausmo.
Dažnai į susitikimus su rašytoja ateina žmonės, norintys išsiaiškinti, kaip ten viskas buvo iš tikrųjų? Kas tiesa, kas išgalvota? Pati puikiai pamenu kai perskaičiusi vieną iš Dalios Jazukevičiūtės romanų ėjau per jos feisbuko nuotraukas ir azartiškai apsidžiaugdavau suradusi panašių į knygoj aprašytas situacijas. Pvz., prie rožinio krūmo Izraelyje - vadinasi taip tikrai buvo, vadinasi gal ir toks vyras buvo, ar viskas buvo, ar gali taip būti?
Turbūt nuvilsiu, bet retas kūrėjas pasakys kas tiesa, o kas ne. Nes viskas yra tiesa. Ir niekas. Visa kas vyksta mano galvoje yra sąmonės tikrovė. Truputį pavargau tai aiškinti. Kita vertus, neturiu noro leistis į smulkmeniškumus. Skaitytojo troškimas išsiaiškinti, kas tikrai buvo autoriaus gyvenime - tai nesugebėjimas iki galo priimti kūrinio, patirti jo tokio, koks jis veriasi. Ar žiūrėdami į paveikslą norime žinoti, kurie daiktai iš tiesų buvo dailininko aplinkoje, tapyti iš natūros, o kurie - iš vaizduotės? Man pasakoti, kas iš knygoje aprašytų įvykių vyko realybėje, o kas - vaizduotėje, būtų tas pats kas paėmus gražią rankų darbo lėlę ją perkirpti ir traukti laukan jos vidurius. Kam? Juk ir taip matosi, kad lėlė - ne žmogus, nors sukurta pagal jo atvaizdą.
Visos knygos yra apie mane. Kitaip nemoku, sunkiai įsivaizduoju, kaip įmanoma, nors žinau autorių, tveriančių pasaulius, kuriuose nuotykius patiria jiems nepažįstami herojai. Gal kada nors ir man pavyks, gal būsiu įleista į tuos pasaulius, bet kol kas esu užstrigusi čia. Gali būti, kad daug kas priklauso nuo rašymo motyvų, manasis - perdirbti patirtą tikrovę taip, kad ji taptų suprantamesnė (visų pirma man pačiai). Tačiau atsiranda kliūtis - kiek galima pasakoti, kiek galima fantazuoti ir į kurį skyrių galiausiai bus padėta knyga: autobiografijų ar grožinės literatūros?
Palengvėjo šiemet pagaliau išgirdus žodį AUTOFIKCIJA. Jei nustebote, kad šio termino nežinojau anksčiau - be reikalo. Aš nesidomiu literatūra. Neseku naujienų, neskaitau kritikos, neklausau podkastų šia tema. Tiesiog rašau kai negaliu nerašyti, o paskiau visuose interviu turiu dėl to pasiteisinti (teisintis reikia intriguojančiai - kitaip knygų niekas nepirks). Autofikcija - lyg sugrįžimas namo, lyg patvrtinimas, kad tai, ką dariau visus dvylika metų nebuvo kokia keistenybė, o visiškai normalus, daugybės autorių patiriamas reiškinys, sub-žanras. Turbūt panašiai palengvėjo mano draugės mamai, šiešiasdešimties metų sužinojusiai turint autizmo formą, nors neuroįvairovės šalininkai čia turbūt smarkiai prieštarautų.
Nuo pat pirmo savo, kritikų išjuokto romano rašiau autofikciją - kai biografija laisvai pinama su fantazija ir iš autoriaus nesitikima jokių patikslinimų. Atrodo, smulkmena, bet man ji - lyg nustojusios drebėti grindys. Prieš mėnesį pradėjau devintą savo knygą pasakiusi sau, kad šiame tekste leisiu sau būti cosmic unapologetic bitch (ir dėl anglizmų nesitesisniu, kaip rusų inteligentija nesiteisino dėl prancūziškų frazių - c’est la vie).
Egzistuoja nuomonė, kad terminas autofikcija yra niekinis, kad tai apskritai nėra žanras, ir todėl neva nėra prasmės knygų skirstyti į šią tarpinę būtį, mat knygynuose jos vis tiek atsiduria arba memuarų arba romanų lentynose.
Tačiau man ši tarpinė būsena tarp žanrų rodosi esminga, tarsi tiltas jungiantis autoriaus gyvenimą su vaizduote, lyg priminimas skaitytojui, nustoti smulkmeniškai kapstytis tekste ir patirti jį prieš tai įsileidus žinojimą, kad autorius turi teisę tekste žaisti su savo biografija nepaisant fizikos dėsnių.
Skaičiau nuomonių, kad autofikcija - tai drąsos trūkumas, nenoras atsakyti už savo tiesą ir savo tikrovę. Nesutinku. Man autofikcija - galimybė kurti taip, kaip norisi, o nebūtinai kaip buvo, neprisirišant, neįsipareigojant, nors ir atsispiriant nuo tiesios. Esu parašiusi dvi memuarų ir keturias autofikcijos knygas, todėl galiu drąsiai teigti, kad autofikciją rašyti yra gerokai sunkiau, tačiau ir nepalyginamai įdomiau. Autofikcija yra lyg džiazas su dieviškumo prieskoniais, nes tik dievai geba keisti praeitį užuot ją papasakoję - tą ir daro kiekvienas autorius, išdrįstantis perkurti savo prisiminimus.
Su meile,
Vaiva