Paauglystėje bandžiau rašyti eilėraščius, bet mėgau gerti su forsais, todėl eilėraščius reikėjo slėpti. Užtat daug gėrusi su forsais supratau, kad ir forsai turi sielas, bet šitą mano frazę išgirdę žmonės ima kikenti, lyg sakyčiau “ir medelis turi širdį, viską jaučia, viską girdi.” Pati forse niekad nebuvau, tikra poete - irgi. Kadaise sapnavau, kad ant vienos rankos užsimoviau du žiedus - masyvų plastikinį ir prabangų su deimantu. Toks komiškas prieštaringumas tapo mano gyvenimo tema, o gal ir pačiu gyvenimu, kuriame niekaip negaliu apsispręsti dėl žanro. Ir nors aplinkiniai mane laiko LAISVA, dažnai jaučiuosi smukdoma vidinio selftalk: kad intelektuali rašytoja negali instagrame reklamuoti kremo, kad apie menstruacines kelnaites kalbėti yra vulgaru, arba priešingai - kad TURĖČIAU turėti nuomonę viena ar kita tema. TURĖČIAU kažką jausti, kažką suprasti, kažką pasirinkti, įtilpti į temos ir moralės rėmus. Atsiprašyti, kai iš manęs to tikisi ir pasidalinti jautria iniciatyva, nes tai svarbu, o aš esu geras žmogus (ar tik noriu tokia atrodyti?).
Daugiau nei metus rinkausi temą naujai knygai, bet, paradoksalu, kad savo kurse davusi daug variantų “kaip pradėti knygą”, vis nežinojau, kaip pradėti saviškę. Būtų devinta knyga, no big deal? Tik vidinės ugnies trūko, nes temas galvojau protu, ne širdimi (so cheesy, yet so true).
Prisimenu, kai vieno interviu metu mane pristatant buvo pasakyta, "dalyvauja konferencijose ir seminaruose". Kalbintoją pataisiau, kad nesu dalyvavusi nė vienoje konferencijoje ar seminare (tuo metu tikrai nebuvau). Žmogus sutriko, sutriko ir publika, nes konferencijos ir seminarai - savotiškas asmenybės rimties matas. Haha. Kartais pykstu ant savęs, kad tiek daug rašau soc. tinkluose - nes už tuos tekstus niekas literatūrinės premijos neskirs. O gal, kada nors? Juk auditorija didesnė nei bet kurios mano knygos tiražas.
Raudonas slidus rūmas - taip vadinasi Ievos Toleikytės poezijos knyga, kurią baigiau skaityti vakar naktį. Gulėjo prie mano lovos keletą mėnesių, bet eilėraščių knygą skaityti vienu ypu tai tas pats kas sykiu sukirsti visą pyragą. Geriau po gabaliuką. Nemoku, todėl bijau kalbėt apie poeziją. Bet pabandysiu: Ievos eilėraščiai, buitiškai sakant, nesirimuojantys, be ritmo, be moralo. Ne Salomėjiški, bet labai Toleikytiški. Sodrūs. Gyvi. Kažką viduje sujudinantys, keliantys nejaukumo jausmą. Grakštūs. Mažai skaitau poezijos, bet šitą rinkinį norėčiau rekomenduoti visiems užstrigusiems žanre - išlaisvina. Man patiko. Labiausiai - tas apie kurmį.
Šiomis savaitėmis rezonavo Neringos Rekašiūtės ir Mildos Pivoriūtės iš skirtingų pusių paliesta etikečių klijavimo tema. Kai pristatant žmogų norisi klijuoti jam kažkokį buvimo pasaulyje tikslą “žurnalistė”, “menininkas”, ir net neformalą reikia įvardinti kaip “neformalą”, o pokalbį talpinti į žanro rėmus. Prieš tris savaites pradėjau keistą tekstą, atrodė, tik sau, o tada, pagalvojusi apie žmonių norą viską sužanrinti, supratau, kad turiu sau leisti tiesiog išsprūsti, tekėti, būti. Ir kad tas keistas tekstas yra mano naujos knygos pradžia. Arba vidurys. Apie ką knyga bus - jau žinau, bet kaip iki to nueisiu - dar ne.
Kūryba gali būti savo žanro sukūrimas, o ne bandymas kažkur įtilpti, kažkam įtikti (nors įtikti irgi svarbu, tie kas tai neigia - meluoja).
Anądien padėjau draugei rinktis logotipą jos verslui, ji sakė: “Kai Steve Jobs kūrė Apple logotipą, žmonės dar nežinojo, kad norės aifouno, nes aifounas tuo metu neegzistavo.”
Kita vertus, viskas pasaulyje jau sukurta, padaryta, pagalvota, išskyrus biokurą raketoms - Elon Musk tikina, jog šito niekada nebus. Todėl man itin artima animatorės Nina Paley mintis, kad savo kūryboje drąsiai galima ir reikia naudoti kitų kūrybą, nes tai yra amžinas perkūrimas, informacijos perdirbimas, o šitą ciklą ribojant yra pažeidžiamos mūsų smegenys (dramatiškai skamba, bet rekomenduoju jos TED talk). Dar rekomenduoju jos Sita Sings The Blues. Ir… įsileisti autentišką, begėdišką, anglakalbiai turi tam labai gerą žodį - unapologetic buvimą, net jei paaiškės, kad jis yra, pavyzdžiui, nepadoriai banalus. Arba nesugaunamas, neįvardijamas, nuolat kintantis.
Kadaise Indijoje tantros workshope mus su nepažįstamais žmonėmis suskirstė poromis. Vienas turėjo klausti:
- What do you want?
Klausiamasis turėjo atsakinėti. Nuo sumuštinio su sūriu iki gyvenimo tikslų. Į kiekvieną išsakytą norą klausiantysis atsakė:
- You are allowed. Tau galima.
Po gero pusvalandžio klausiantysis su klausiančiuoju turėjo apsikeisti vietomis.
Autentiškas buvimas, man rodos, yra ir meilės sau esmė - leidimas sau būti, kai prisipažįstu, kad ne tik noriu skaityti Dostojevskį, bet ir darytis krūtų pakėlimą, kad patikčiau vyrui, o ne sau. Kad neprivalau viduje teisintis, kodėl vienu metu noriu rašyti knygas, prekiauti vintažiniais rūbais ir užsiimti joga, ir kokios tos veiklos tarpusavyje nesuderinamos, kaip ir vienos su kita yra nesuderinamos mano geriausios draugės, kaip ant vienos rankos nedera plastikinis ir deimantu puoštas žiedai. O kas sakė, kad turi derėti?
Nesužinosiu ar supratot, apie ką aš. Bet dėl to man patinka rašyti, kad net ir tiesmukiausią tekstą kiekvienas suvokia savaip.
P.S. Kartais menininkui gėda būti madingu. Kaip jūs manot, kodėl?
