• Vaiva Rykštaitė

Tiksinčios bombos - apie baimę

Atnaujinta: 2018 m. spalio 27 d.

Anksčiau nebijojau nieko, net mirties, tačiau dabar turiu dėl ko bijoti


#baime #zemesdrebejimas #veikiantisugnikalnis #rasytoja #vaivarykstaite #havajai #lietuva


Jau buvau pradėjusi svarstyti galimybę kada nors persikraustyti į Portlandą – ir visai ne dėl „Portlandijos“ (Jei nežiūrite šio serialo, būtinai pažiūrėkite). Dėl to, kad ten gyvena mano mylimos moša ir anyta, kurios galėtų vakarais prižiūrėti visus mano būsimus vaikus, kol aš vaikščiočiau po nesibaigiančias parodas ir spektaklius... Portlande tokie gražūs gyvenamieji namukai, beveik visi mediniai, nudažyti pastelinėmis spalvomis, padailinti ryškiomis detalėmis – tartum pirkti iš „Ikea“ ir sustatyti šlamančių medžių alėjose. Vakarais tų namų terasose sėdi ir ką nors gurkšnoja visokie keisti žmonės. Jie tikrai keisti, miesto centre ant vienos sienos yra tai patvirtinantis didžiulis užrašas „Keep Portland Weird“, o rytais žmonių eilės driekiasi ir prie veganiškos kepyklos ir prie „Vudu Spurgos“ durų. Taip, aš tikrai galėčiau čia gyventi... Bet tada pro automobilio langą pamatau iš mokyklos pastato tvarkinga vorele į gatvę išbėgančius vaikus.

- Pasiruošimas žemės drebėjimui... – abejingai aiškina anyta. – Kitąmet, tikiuosi, savivaldybė sutvirtins ir mūsų rajono namus...

- Kokiam dar žemės drebėjimui?!

Geologų teigimu Oregone jau dešimt tūkstančių metų vyksta reguliarūs 8-9 balų stiprumo žemės drebėjimai, pasikartojantys kas 243 metus. Paskutinį kartą šis regionas buvo sudrebintas 1700 m. sausio 26 dieną, prieš tris šimtus keturiolika metų. Vadinasi, kitas žemės drebėjimas jau vėluoja daugiau nei penkiasdešimt metų.

Tik-tak, tik-tak... Žemės drebėjimas gali ištikti bet kurią akimirką. „Prognuozuojama, kad kito žemės drebėjimo metu atskils septynių šimtų mylių ilgio tektoninė plokštė Juan de Fuca, ir visa Šiaurės vakarų Amerikos pakrantė atsidurs du metrai po vandeniu.“ Rašoma Portlando naujienų „Pdx monthly“ tinklapyje. Skaitau toliau: „Bus kalnų nuošliaužų. Pastatai subyrės. Keliai bus užblokuoti. Tiltai įskils, kai kurie – sugrius. Vamzdžiai sutrūks. Per pirmąsias dvidešimt minučių Oregono pakrantės miestelius nuplaus dvylikos metrų aukščio viena iš daugelio būsimų cunamio bangų...“ Staiga net tos „Vudu spurgos“ atrodo nebe tokios viliojančios.

Žemės drebėjimas gali ištikti bet kurią akimirką.

- Nesuprantu, kaip jūs nebijote čia gyventi? Kodėl jūs nieko nedarote? Kodėl žmonės nieko nedaro? Kraustykitės kur nors! Bėkite! Ar bent turite kokį evakuacinį planą? Maisto atsargų? – atbėgusi į virtuvę greitakalbe išberiu savo vyro šeimynai. O jie žiūri į mane su tokiomis atlaidžiomis sektantiškomis šypsenomis ir eina į terasą gerti arbatos.

- Vyriausybė ruošiasi. Mokyklose vaikai mokomi kaip tvarkingai evakuotis. Savivaldybės rūpinasi pastatų sutvirtinimu. Bet jeigu bus tas žemės drebėjimas... taip bus taip blogai, kad niekas nepadės! – kikendama sako mano moša. Tikra keistuolė, juk sakiau.

Mano anyta jai antrina:

- Niekas nežino, kada tai įvyks. Gal rytoj, o gal už penkiasdešimt metų!

Į Portlandą nusprendžiau nesikraustyti, ir apskritai lankytis ten kuo rečiau.

Tą patį vakarą man paskambina mama ir klausia, ar jau nusipirkau skrydžio bilietus į Lietuvą. Šį reikalą atidėliojau jau pusę metų, nors ir labai pasiilgau savo mamos.

- Nusipirksiu, mamyt, jau šią savaitę tikrai nusipirksiu... – pažadėjau ir iškarto pradėjau ieškoti informacijos BBC, CNN, New York Times tinklapiuose apie Europos saugumą. Aš labai bijau, kad Lietuvą užpuls Rusija. Nesuprantu, kaip mano mylimi tautiečiai išlieka tokie ramūs? Kodėl jie nieko nedaro? Kraustykitės kur nors! Bėkite! Ar bent turite evakuacinį planą?

Grįžusi į Lietuvą visada važiuoju į svečius pas senelius, kur jie išdidūs vaikšto po savo sodą pakeliui paglostinėdami krūmų lapelius ir gėlių pumpurus, o po to kviečia sėstis prie mano vaikystės skanėstais nukrauto stalo. Nežinau, kur mano močiutė perka tą juodą duoną, bet skanesnės man niekur netenka ragauti... O kaip jiedu tada šypsosi, kokie patenkinti, aš jiems vis atrodau per liesa...

Google paieškoje suradusi pakankamai straipsnių, palaikančių nuomonę, jog Rusija nepuls, galiausiai nusiperku skrydžius į mylimą Lietuvą. Žinau, kad panorėjusi galėčiau surasti daugybę straipsnių tvirtinančių priešingai. Bet gūglinimas man jau seniai tapęs ne informacijos paieška, o tik asmeninės nuomonės patvirtinimu. Nusiraminti ar įsibauginti – čia jau tik mano pačios reikalas.

Prieš pusantrų metų aš nebijojau nieko – net mirties. Tada vieną dieną ligoninėje man liepė kažką pasirašyti, liepė sėstis, gultis, stumti... Po to aš palindau po dušu, pasidažiau, persirengiau ir į palatą grįžau jau kaip išdidi mama. Dabar dažnai pabundu vidury nakties ir įsivaizduoju, kad į žemę nusileidęs ateivių laivas man davė VIP bilietą, su kuriuo aš galiu nuo visų pasaulio negandų išgelbėti penkiasdešimt mylimų žmonių. Šviesios greičiu lekioju tarp žemynų ir baltu stulpu iš lovų grobiu miegančius savo mylimus žmones. Gelbėju anytą nuo būsimo žemės drebėjimo. Senelius – nuo rusų puolimo. Pagrobiu Laurą su šeimą iš Londono, nes ten juos gali užpulti teroristai. Ir būtinai penkiolikmetį padavėją iš Bagsu kaimelio Himalajuose, nes ten juk taip dažnai būna akmenų griūtys...

Prieš pusantrų metų aš nebijojau nieko – net mirties. Tada vieną dieną ligoninėje man liepė kažką pasirašyti, liepė sėstis, gultis, stumti...

- Ir kur tu mus visus skraidintum? – klausia mano draugė, kurią pažadėjau pagrobti iš Paryžiaus.

- Kaip tai kur? Pas save, į Havajus!

- Bet tu juk gyveni šalia aktyviausio pasaulyje ugnikalnio!!!

- Eik tu, ką ten tas ugnikalnis... Visai jis nepavojingas. Gali išsiveržti rytoj, o gal po šimto metų! – sakau, o tada kažkodėl prisimenu istoriją apie Ann Hodges. 1954 m. popietę moteris užsnūdo ant sofos savo namuose Silakauga miestelyje Alabamoje, kai pradeginęs namo stogą į ją rėžėsi meteoritas. Ann liko gyva.



Peržiūrų: 155Komentarų: 1
  • Facebook - White Circle
  • Instagram - White Circle

2018 vaiva rykštaitė