Problemos rojuje - atominė bomba, ugnikalnio išsiveržimas ir penktos kategorijos uraganas. Havajai



2018-ieji buvo neįtikėtinų iššūkių pilni metai Havajams. Sausio tryliktosios rytą 8:08 val. gavome pranešimus į telefonus: į mus lekia balistinės raketos. Iškart supratome, kad iš Šiaurės Korėjos. Galima sakyti, tam jau ruošėmės - dar prieš mėnesį gyventojams buvo išsiuntinėti "Kaip elgtis atominės atakos atveju?" lankstinukai. Kalbėti apie tai ramiai sunku iki šiol - vis susigraudinu. Užtat rašyti lengva. Tai buvo rytas po Žemynos gimtadienio. Atsimenu kaip su vyru pažiūrėjome vienas į kitą, tiek daug tilpo tame trumpame žvilgsnyje. Kaip greitai dėjomės daiktus ir važiavome į prekybos centro rūsį - aš taip ir išvažiavau su pižama. Kaip greitai gatve pralėkė kaimynų mašina, o visas miestelis buvo toks vaiduokliškai tuščias, lyg bombos JAU būtų sprogusios. Man paskambino kitame miestelyje gyvenanti draugė. Ji dar tik laukėsi pirmo vaikelio; mudvi kažkaip nerišliai atsisveikinome ir apsiverkėme.


Prieš eidama į rūsį pagalvojau: koks gražus pasaulis… dangus buvo be debesėlio, saulė plieskė, ir aš maniau kad šitą giedrą rytą atsiminsiu kaip trečiojo pasaulinio karo pradžią. Trisdešimt aštuonias minutes niekas neatšaukė pavojaus signalo. Trisdešimt aštuonias minutes milijonas žmonių ruošėsi mirčiai. Dabar kiekvienas turi istoriją - ką veikė tą šeštadienio rytą. Vieni panikavo, kiti bėgo, kiti tiesiog laukė, nes daugiau nebuvo ką daryti. Viena mano draugė su sūnumi slėpėsi lauko tualete prie pliažų ir skambino atsisveikinti su kitais dviem mažais vaikais. Net pjesė apie tai jau sukurta, rodoma Honolulu. Ir, žinoma, sukurta daug memes internete, tokių kaip:


- Hey, Siri, please play the song “Me So Horny”

- OK. Sending Missile warning.



Bet išgyvenome. Šventėme tą naują dieną lyg naują gyvenimą. Tada atėjo pavasaris ir neįprastai smarkiai išsiveržė Kilauea ugnikalnis. Svarbu paminėti, kad šis ugnikalnis yra pakankamai saugus dėl to, kad jis nešauna iš pagrindinio kraterio kaip šampano kamštis, bet nuolat leidžia lavai sunktis pro plyšius savo papėdėje. Tačiau 2018 pavasarį atsivėrė aštuoniolika naujų kraterių. Jie atsivėrė vienoje gražiausių Havajų gyvenviečių Leilani estates ir per maždaug mėnesį aštuoniolika lavos upių užliejo tūkstančius žmonių namų ir kelias stebuklingas Havajų vietas - vadinamąsias šampano vonias, karštąsias versmes ir nuostabiaus grožio pliažus. Jų neliko, dabar ten juoda lava, kuri po tūkstančių metų virs derlingu dirvožemiu. Juk taip planetos jaunystėje ir kūrėsi visa žemė, šie procesai vis dar gyvi Havajų saloje.




#WiildDragonPhotography Keliu link žmonių namų lėtai slenkanti lava




Lava teka labai lėtai, kartais vos keletą metrų per valandą.


Zonoje kur liejosi lava buvo paskelbta specialioji padėtis. Namų netekę gyventojai glaudėsi specialiose stovyklose, o visą situaciją kiek įmanoma kontroliavo ugniagesiai ir kariuomenė.


Iš arti procesą stebėję žmonės sakė, kad tai priminė biblinį pragarą.


Havajuose yra devynios lavos zonos. Pirmoje lavos zonoje namai nuo lavos net nedraudžiami. Įdomus faktas: antroje ir kitose lavos zonose esantys būstai draudžiami nuo gaisro (kurį dažniausiai ir sukelia tekanti lava), be ne nuo pačios lavos tėkmės. Tad šitas namas, jei nesudegė, draudimo pinigų turbūt negaus.

Lava aprimo, bet virš mūsų salos pakibo pilkas vogo debesis. Vogas - tai vulkaninės kilmės smogas. Vienu metu oras buvo labiau užterštas nei purviniausiuose JAV pramoniuose miestuose. Vienu metu oras mūsų Captain Cook’e buvo blogiausias iš visų JAV. Žmonės išsigando. Vieni kalbėjo, kad šitas vogas mus kankins kelerius metus, kiti - kad pusę metų. Kartais vogo lyg ir nesijautė, o kartais oras tiesiog graužė gerklę, skaudėjo galvą. Žmonės skrido iš salos, daug kas pardavė namus ir skubiai išsikraustė. Aš irgi su mergaitėmis skridau kelioms savaitėms pas uošvius, nes Indrajai vis nesibaigė kosulys. Smuko salos turizmas, sumažėjo gyventojų, bankrutavo daug verslų.



Vogas mūsų gatvėje


Nusipirkome dujokaukių visai šeimai. Mums tų dujokaukių taip ir neprireikė - pirkome blogiausiam atvejui.


Jei gerai pamenu, liepą vogas jau buvo išsisklaidęs. Visi lengviau atsikvėpėme. Bet tada tik pyst ir į mus skrieja penktos kategorijos uraganas. Ai, galvojau, not a big deal čia, kol nepaguglinau kiek tų kategorijų būna iš viso: penkios. Prie niūrios nuotaikos prisidėjo ir tai, kad apie uraganą įspėjo tos pačios telefonų sirenos, prieš pusmetį pranešusios apie balistines raketas. Taip nemaloniai nudiegė paširdžius tas garsas… Tris dienas viskas buvo uždaryta: mokyklos, bankai, kavinės, kai kurios parduotuvės. “Long’s” vaistinė medienos plokštėmis užsikalė langus. Senieji Havajiečiai nešė viską iš kiemo į vidų. Aš nenešiau, laukiau kol pakils vėjas. Mūsų draugas Karlosas pasakoja, kad jam kaimynas liepė įsinešti į vidų ir grilinę, bet Karlosas atsakė:


- Jeigu jau grilinė skris, tai we are screwed, man, no one can save us.



Taip ir laukėme. Man buvo smalsu kas tas uraganas ir buvo gera dvi dienas praleisti namie su šeima. Žaidėme stalo žaidimus, vėrėme karoliukų apyrankes, kepėme pyragus ir darėme tai, kam paprastai nėra laiko. Trečią dieną apėmė tai, ką amerikiečiai vadina cabin fever. O uraganas taip ir nepasirodė. Galiausiai jis virto tropine liūtimi, ir po dienos gyvenimas grįžo į savo vietas.