Skrydžiai su mažais vaikais: kaip išlikti ramiai ir ką pasiimti

Šiame tekste dalinuosi skrydžių su vaikais patirtimi, praktiniais patarimais, triukais ir daiktų, kuriuos būtina pasiimti sąrašu. Beje, čia didžia dalimi kalbu apie ilgus 5-12 valandų trukmės skrydžius, nes dviejų valandų skrydis iš Vilniaus į Londoną tai beveik tas pats kas su mašina į Palangą nuvažiuoti.





Patirtis ir nuotykiai


Jau penkerius metus kiekvieną žiemą iš Havajų skraidau į Lietuvą - pirmiausiai su septynių mėnesių Žemyna ant rankų, vėliau ir su dviem vaikais. Žemyna dabar yra patyrusi jau virš šimto skrydžių lėktuvu; kai jai buvo dveji metukai jos mėgstamiausias žaidimas buvo apsimesti stiuardese - sukeldavo mūsų rankines ant stalo ir klausdavo “water or juice?”.


Pirmąsyk Žemynai lėktuvu teko skristi kai ji buvo vos kelių savaičių amžiaus - tąsyk tai buvo ne mano pasirinkimas - tiksliau neatidėliotinais reikalais man reikėjo iš Big Island skristi į Honolulu ir teko rinktis - visai dienai palikti naujagimę su anyta ar pasiimti kartu. Aišku, pasiėmiau. Dabar jau tikrai žinau - kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau skristi. Naujagimiai apskritai beveik visą laiką miega. Sunkiausia man su vaikais iki dvejų metų, kurie jau vaikšto, ropoja, bet dar nežiūri filmų - prie to dar grįšiu.


Esu skridusi su sergančiu vaiku, su vemiančiu vaiku, o vieną kartą lėktuve Žemyna besimaldama kažkaip sugebėjo kristi ir prasikąsti liežuvyje skylę. Pasipylė kraujas, o man ant rankų dar buvo šešių mėnesių Indraja. Tąsyk likau stebėtinai rami, dukroms neparodžiau išgąsčio, nuėjome pas stiuardeses, paprašiau ledo. Gerai, kad burnoje žaizdos greitai gyja. Esu skridusi būdama nėščia ir dargi su Žemyna ant rankų. Beveik visi mano skrydžiai su vaikais vyksta be vyro, nes jis lieka Havajuose dirbti, o aš skrendu, tai pas tėvus, tai pas uošvius…



Vis tik sunkiausias skrydis buvo kai pirmąkart į Lietuvą išsiruošiau jau ne su vienu, bet su dviem vaikais. Tada Žemynai buvo treji metukai, o Indie vos keturi mėnesiai. Kaip visada nusiteikiau, kad galiu. Bet mums atšaukė skrydį, išlaipino lauke per tropinę audrą, visos trys peršalome, ir kai vėl sulipome į lėktuvą (po paros laiko), jau slogavome ir kosėjome. Keturių mėnesių Indrajai kylant ir leidžiantis nuolat skaudėjo ausis ir ji saubingai klykė. Kelionė su persėdimais iš Havajų per Sanfranciską, Frankfurtą į Vilnių truko beveik keturiasdešimt valandų. Per tą laiką aš visiškai nemiegojau, nes vienu metu nemiegojo mano mergaitės - kai Žemyna snaudė, Indie norėjo žaisti arba verkė ir atvirkščiai. Galiausiai atskridome į Vilnių vidury žiemos. Žemyna krykštavo per langą matydama sniegą, bet netrukus paaiškėjo, kad dingo mūsų bagažas. Ne tik lagaminai su šiltais rūbais, bet ir autokėdutės, kurių man žūtbūt reikėjo, kad galėčiau saugiai nuvažiuoti į Kauną - nespėjo įdėti į lėktuvą iš Frankfurto. Išėjau iš oro uosto su pusiau vasariniais rūbais ir mane ištiko lengvas nervinis priepuolis. Bet žiūrėdama atgal vis tiek matau, kad skristi buvo verta, nes laikas su šeima yra neįkainojamas. Bagažas, beje, irgi atsirado - kitą dieną buvo pristatytas į namus.






Svarbiausias dalykas skrendant su vaikais yra...


NUSITEIKIMAS. Nuoširdžiai nesuprantu klausimo: o kaip skristi su vaiku? O kaip žmonės pėsčiomis nuo karo bėga, kelių valstybių sienas basomis kerta, kaip pabėgėliai guminėmis valtimis perplaukia jūras? O čia tik pasėdėti ankštoje kėdėje, kol tau kažkas kitas nešioja maistą ir gėrimus. Skristi lėktuvu yra tas pats, kas ilgai važiuoti autobusu, iš kurio negalima išlipti. Tas pats, kas būti su vaiku dešimt valandų užsidarius mažame kambarėlyje. Skamba ne kaip, bet ne taip jau blogai, jei tame kambarėlyje yra du televizoriai, tiekiamas karštas maistas ir - svarbiausia - pagaliau išlipusi iš to “kambarėlio” atsiduri naujoje nuotykių vietoje arba išsiilgtuose namuose.


Visada nusiteikiu, kad skristi su dviem vaikais yra nieko tokio. Nes visų pirma tai - prabanga, už kurią esu gyvenimui dėkinga. Antra, jei kažkas tikrai nesigauna, pavyzdžiui, neturiu rankų užkelti lagaminui - gi ne dykumoje esu, o tarp žmonių. Kažkas iš aplinkinių visada geranoriškai padeda. Nusiteikimas svarbiausia. Jeigu aš galiu, gali ir tu.


Būtinų daiktų sąrašas:


* Ausinės - tos didesnės, bet ne tos kur kišasi į ausį. Lėktuvuose dalinamos vienkartinės ausinės vaikams yra nepatogios, jiems ausytėje ilgai nesilaiko, ir tada būna labai nepatogu žiūrėti filmukus.


* Termometras - nustebau, bet stiuardesės termometrų neturi. O man yra buvę, kad įtariu vaiką susirgus, bet negaliu pamatuoti temperatūros, o prieš akis dar dešimt valandų skrydžio.


* Vaistai nuo temperatūros, alergijos ir nuo slogos. Nuo slogos vaistus pradėjau imti po to karto, kai Indraja klykė iš skausmo leidžiantis lėktuvui. Žinau, kad tie lašiukai nėra sveika mažiems vaikams, bet jau geriau vieną kartą sulašinsiu, nei stebėsiu kaip dvidešimt minučių klykia skausme - jie padeda nuo ausų skausmo esant slogai.


* Vežimas. Man asmeniškai jis labai praverčia persėdimų metu, kai pavyzdžiui reikia dešimt valandų pralaukti kokiam nors oro uoste iki kito skrydžio. Vežime vaikai ir pamiega,ir ten daiktus susidėti visus galiu, nereikia nieko man nešioti. Labai svarbu - vežimą reikia registruoti ne į bendrą bagažą, bet GATE CHECK IN.


* Kaklo pagalvė. Man ji būtina, kad bent šiek tiek pailsėčiau. Tikrai verta nepagailėti pinigų geresnei.



Žiūrėti filmukus su patogiomis ausinėmis daug geriau nei su tomis, kur kišasi į ausį


Kiti daiktai man atrodo akivaizdūs, turbūt kiekvieni tėvai apie juos pagalvos, bet vis tiek parašau:


Kelios eilutės drabužių vaikams persirengti, jei, pavyzdžiui, apsipils. Maniškės VISADA bent kartą apsipila sultimis.


Užkandžiai. Verta pasidomėti, ar skrydžio metu bus tiekiamas maistas. Aš esu skridusi ir visai nepasiėmusi užkandžių - nieko tokio, bet visada smagu turėti ką vaikams pakramsnoti.


Pieštukai, žaidimai - irgi gerai, tik jie dažnai išbyra, nukrenta po sėdyne, tai aš asmeniškai nebeturiu kantrybės.


Sauskelnės - duh! Žinau, kad kiekvieni tėvai kūdikiams jų ir taip pasiims, tik primenu, kad lėktuvų tualetuose yra vaikų sauskelnių keitimo stalai.


Naujas žaislas arba “Kinder kiaušinis” - jo geriau vaikui nerodyti ir išsitraukti krizinėje situacijoje. Žinau, kad psichologai yra prieš kyšių davimą vaikams, bet kartais you gotta do what you gotta do. Dabar prieš knygų mugę mes vėl skrisime į LT ir aš jau turiu panoms nupirkusi ir paslėpusi po LOL lėlytę.


Filmukai


Iš mano patirties visuose ilgesniuose nei šešių valandų skrydžiuose būna televizoriukai su rodomais filmais. Bet jei skrydis trumpas, verta pasiimti savo planšetę, arba aš pvz iš “Netflix” nemokamai downloadinu filmukus į telefoną prieš skrydį - tada juos galima žiūrėti ir kai nėra interneto. Pastaba: “Netflix” aplikacijoje telefone parsisiųsti filmukus galima tik kai yra wifi, žodžiu jau sėdint lėktuve prieš kylant staiga prisiminus parsisiųsti nepavyks (bandžiau, pasimokiau) - geriausia filmukus parsisiųsti į telefoną dar esant namie, arba, pavyzdžiui, oro uoste, kur pavyksta pasigauti wifi.