Pabaigiau rašyti knygą. Jei skaičiuojant vaikiškas, tai yra vienuolikta mano parašyta knyga. Pirma nakties. Užplūsta palengvėjimo ir… kaltės jausmas.
“Rašo, ji matai, blet. Pasižiūrėk kokie namai? Ar tau negėda, kad trečią dieną auklė po tavęs indus plauna? Atsirado, blet, intelektualė tipo , rašytoja, nachuj. Vaikams makaronų išverda ir sėdi prie kompo, bybį volioja, dirba tipo, blet”
Nežinau, ar kiti žmonės kada nors girdi panašų balsą? Aš išmokau su juo gyventi. Tiksliai nežinau kas jis, net nesu tikra dėl lyties, gal tiesiog “they”, kaip dabar tampa vis labiau įprasta sakyti. Nors jei man reikėtų šiam balsui priskirti lytį ir veidą, sakyčiau, kad tai mano vaikystės kiemo bachūras su feikiniais adidaso treningais, pasikvėpinęs vogtais perparduotais kvepalais. Piktas ir visada teisus. Apie save jis nekalba, nereflektuoja, savęs jis nesuvokia kaip atskirybės. Vidinis marozas yra mano psichikos dalis, panašiai kaip ir vidinis vaikas. Nesu tikra iš kur jis atsirado: iš sovietmečio zonos paniatkių? O gal tokį ar panašų kritiką savyje nešiojasi visų kultūrų žmonės?
Marozui daug kas ne tik kelia pyktį, bet ir atrodo juokinga. Sunku jį įtikinti. Apgauti - neįmanoma. Marozas baigė penkias mokyklos klases, bet yra streetwise. Pavojų užuodžia iš tolo ir yra paranojiškai įtarus. Kiekvienąsyk kai kas nors man ką nors pasiūlo dovanų, tiesiog iš geros valios, marozas šnabžda: “Būk atsargi, apipis. Kiekvieno nagai į save riesti.” Kiekvienąsyk kai darau gerą darbą neatlygintinai, marozas pakelia antakį: “Tu čia rimtai? Altruistė atsirado. Ar tikiesi, kad tau už šitai jobaną paminklą pastatys?”
Juokingiausias jam atrodo meilės sau paradas. “Kurva, negaliu žiūrėti net…” spjaudosi, kai pasakau sau komplimentą, arba kad esu graži. “Čiochnūta vapšė, su savimi šnekasi” - marozas varto akis. “Man pajabat, kokia tavo vertė. Klausimas: uždirbai? Sąskaitas sumokėjai? Turi, karočia, savo chatą, tačką, ar kambariuky pas babcę gyveni ir pezi apie “meilę sau?”
Žiaurus tas mano marozas. Bet kartais jis yra sveiko proto balsas, realybės matas. Tas, kuris nuleidžia mane ant žemės vos pabandau šoktelėti du centimetrus aukščiau buities. Išsitraukia žiebtuvėlį ir pasvilina sparnus. “Kiaulės neskraido” - sako žvengdamas. Kartais aš jo nekenčiu. Kartais jaučiuosi dėkinga, nes jo dėka per daug nesitikiu nei iš savęs nei iš mane supančio pasaulio. “Išpis ir paliks” įspėdavo marozas apie kiekvieną gyvenimo kelyje sutiktą vyrą. Gal todėl beveik visus palikdavau pirma?
Marozas moka skaičiuoti. Nekenčiu tos jo savybės, nes jis griauna mano vidinį flow, gerumą, troškimą duoti nesitikint atgal. “Pala, nebūk durna. Tu pirksi jai gimtadienio dovaną už pidisą, kai ji tau pernai atnešė tik gėlytę? Nesileisk apipisinėjama…” Marozui viskas gyvenime yra iš išskaičiavimo, todėl gyvenimas jam rodosi nesudėtingas. Darbas yra vertingas tik tuomet, kai už jį moka. Tačiau marozui sunku įžvelgti vertę darbų, kuriuose nereikia arti iki prakaito.
“Pala pala, 500 eurų už reklamą? Tu gal achujiela? Žinai kiek kiti žmonės pachalina kol šitiek uždirba? Tikrai esi tiek neverta!” Susigūžiu. Po kelių minučių kartais atsitiesiu ir ramiai įrodau marozui kodėl jis neteisus. Arba nukiūtinu plauti indų, kad bent ką nors maroziškai prasmingo tą dieną nuveikčiau. Marozo pasaulis primityvus: aš tau, tu man, vertingi dalykai tik tie, kuriuos galima apčiuopti. Pats jis svajoja būti milijonieriumi arba, kaip pats sako “vadu”, jaučia neapykantą visiems, pinigus uždirbantiems smegenimis, o ne rankomis.
Marozą užčiaupti geriausia su juo kalbantis ramiai, mandagiai, bet šiek tiek supaprastinta kalba. Nenusižeminant iki jo lygio, tačiau subtiliai parodant kad esu už jį, ahem, šiek tiek protingesnė. Deja tuomet, kol marozas tyliai rūko kampe, atkunta kiti kritikai. Prie apvalaus stalo šalia mano savivertės ir aikštingo vidinio vaiko sėdi senamadiškas inteligentas, feministė, pagyvenusi močiutės kaimynė ir jauna smulkutė blondinė.
Inteligentui iš esmės viskas ką darau rodosi vulgaru. Iš mano būties jis mažų mažiausiai tikisi taurumo. Smerkiantį inteligento žvilgsnį pajuntu kaskart krapštydama nosį, valgydama lovoje, tingėdama išsiurbti trupinius iš savo mamobilio, keikdamasi, rašydama feisbuke užuot rašiusi į “The Guardian”… Jei marozui atrodo, kad gyvenime per aukštai šoku, tai inteligentui aš niekad nebūsiu pakankama. Šito senio akyse nuolat suklumpu intelektualiai ir garderobo pasirinkimais. Jei įtinku apsirengusi elegantiškiau, žiūrėk, jau tuoj sukritikuos mano elgesį restorane. Ačiū dievui, inteligentas yra pernelyg inteligentiškas, kad ką nors garsiai sakytų - jis tik kraipo galvą, taisosi akinius, tarsi negalėdamas patikėti tuo, ką mato, o kritiškose situacijose reikšmingai atsikrenkščia.
Gaila, kad feministė nesugeba taktiškai patylėti. Ta tai nuolat garsiai rėkauja ir mojuoja plakatais, mėgindama sabotuoti mano santykius ir su vyru ir su savimi pačia:
“O tu tikrai pažastis dėl savęs skuties, ar norėdama įtikti patriarchato padiktuotam grožio standartui?”
“Kodėl išleidai vyrą žvejoti ir pati likai su vaikais? Tai jis turėtų likti su vaikais”
“Kaip tu gali sakyti, kad vyras tave “išleido”?! Tu ne koks šunytis, kurį išleidžia pasiganyti. Esi pilnavertė suaugusi moteris - nenusižemink!”
“Tai ką, brangute. Vyras tave išlaikė tuos metus kai buvai nėščia ir beveik nedirbai. Kada bus tavo eilė išlaikyti šeimą? Juk jei lygybė, tai lygybė.”
“Ir kaip tu gali gyventi jausdama mažiau orgazmų nei tavo partneris? Čia ką, kokie penkiasdešimtieji ar dvidešimt pirmas amžius?”
Feministė pati sau yra svarbiausia, ir geriau liks viena, nei paprašys vyro pagalbos, todėl ji garsiai žiaugčioja kiekvieną kartą, kai šiukšles išvežusiam sutuoktiniui sakau:
- Ačiū, tu esi mano herojus.
Vienintelė mane iš tiesų pralinksminanti kritikė yra močiutės kaimynė iš vidurinės laiptinės. Kažkaip stebuklingai stebėdama kiemą pro langą ji mato ką veikiu. Senutės žvilgsnis aprėpia viską, už devynių jūrų ir marių, skverbiasi kiaurai sienų, pro kaukolę įsismelkia į mano mintis, su kuriomis susidūrusi kaimynė ima žegnotis. Jai atrodo, kad esu bloga mama ir bloga žmona, nes vaikus reikia auklėti griežčiau, su vyru elgtis nuolankiau, o seksas yra brudnas, gėdingas reikalas ir tiek. Tik iš pagarbos garbiam jos amžiui neatsikalbinėju, tiesiog darau kaip man pačiai geriau ir leidžiu jai… žegnotis. O jei dar nuėjusi bažnyčion už mane keletą sveikų marijų sukalbės, tai nuo to blogiau juk nebus.
Mažiausiai problemų kelia jaunutė blondinė. Kol kas. Ji tik sėdi tiesa nugara ir įžulokai styrančiais standžiais papyčiais, kartais staiposi ar šoka. Blondinė nieko nesako - ir nereikia. Vien jos egzistavimas ir kūno sudėjimas yra priminimas, kad senstu ir į kokį drabužių dydį aš net badaudama netilpčiau. Kuo jaunesnė ir kvailesnė, tuo didesnį iššūkį ji meta mano santuokai - nes visi žino kaip nudurnėja vidurio amžiaus krizės apimti vyrai; ir mano išminčiai - nes kvailumo ir jaunystės derinys yra lyg saldūs kvepalai, nors ir nelabai geri, bet vis tiek kažkaip lengva ant širdies pasidaro juos uostant. Kvailutė blondinė yra tai, kuo niekada nebuvau ir nebūsiu. Kvailutė blondinė manęs nekritikuoja. Aš tik jaučiuosi nepatogiai didelė ir protinga jos akivaizdoje ir kažkodėl ūmai noriu susimenkinti.
“Ir teisingai nachuj, bent papus išsioperuok ir susimažink. Ką tu blet galvoji, vyras tave myli už feisbuko poustukus?” - žiū, marozas sugrįžo parūkęs. Tai gal jau ir eisiu. Ne papų operuot (kol kas). Namus pasitvarkysiu, užuot rašiusi čia nesąmones. Tada matysis, kad bent kažką šiandien nuveikiau.
Su meile
Vaiva Rykštaitė