Įžanga
Tai vyko tais laikais, kai Žemėje neliko nei vienos gyvos gėlės. Tiesa, gėlės vis dar egzistavo ir jų netgi buvo labai daug. Gėlės žydėjo, kvepėjo ir vyto kaip ir visais kitais laikais, tačiau tai buvo ne tos gėlės, kurios savaime pražysdavo pievose ir ne tos gėlės, kurias pasodindavo gamtą mylinčio žmogaus ranka. Šitų gėlių nereikėjo sėti, laistyti ir laukti, kol išdygs arba neišdygs. Jos buvo sukurtos laboratorijose pasitelkiant pačias naujausias medžiagas ir technologijas arba namie – iš išmaniosios gėlių masės. Dar buvo virtualios gėlės, kurias paprastai įsimylėjusieji dovanodavo savo meilės objektams. Šios naujos kartos Žemės puošmenos išskirdavo daugiau deguonies ir sugerdavo daugiau anglies dioksido nei tos kitos, kurių Žemėje jau nebeliko.
1
Vakarėjo. Junona patogiai įsitaisė savo lovoje, pagamintoje iš aerogelio, nano dalelių, ultramagnetinių bei kitų bangų ir pro permatomą namo stogą bei sienas stebėjo besileidžiančią saulę, rimstančias deguonies jėgaines, žmones ir robotus, skubančius į vakarėlius kitose planetose. Meteoriedulio sporto entuziastai gaudė krentančius meteoritus. Šen bei ten švystelėdavo virtuali kometa, pašto dronai skubėjo iki darbo pabaigos pristatyti siuntinius.
Marsą nušvietė įspūdingas makrofejerverkas – prieš du dešimtmečius jame buvo įregistruoti pirmieji nuolatiniai gyventojai. Junona puikiai prisiminė tą dieną, kai Marsas buvo oficialiai paskelbtas žmonių planeta. Jai buvo penkeri ir ji su aukliumi-robotu visą dieną stebėjo tiesioginę iškilmių transliaciją, o vakare globėjas padovanojo jai žaislinį robotą-marsietį. Junona su Feta jau buvo geriausios draugės, tik dar nežinojo esančios seserys. Tai buvo antroji jų privalomosios santykių pertraukos diena. Pertraukai pasibaigus jos susitiks, viena per kitą pasakos, kokia įspūdinga šventė buvo Marse, o Junona atiduos Fetai savo žaislą, kurį šioji vėliau, po daugelio metų, tūžmingai žaibuodama akimis numes per judviejų tvorą į Junonos namo teritoriją.
- Ak, Feta Feta... – Junona žvilgsniu aplankė kampe pamirštą robotuką.
Ji pakėlė prieš save kairįjį delną ir dešiniosios rankos smiliumi spūstelėjo nykščio pagalvėlę. Gyvenimo linijų vietoje atsirado ekranas, labai panašus į kažkada egzistavusio išmaniojo telefono ekraną. Ekrane išsidėstė įvairiausios programėlės – socialinių tinklų, telepatinio bendravimo, išvaizdos keitimo, prausimosi, miego kontrolės, rąžymosi, jausmų kontrolės, keliavimo be transporto priemonės ir daugybė kitų. Delninuko funkcijos buvo vykdomos organizme įmontuoto elektromagnetinių nanobangų šaltinio pagalba.
Junona perbraukė delne kelis kartus nuo apačios iki viršaus, nuo vieno šono į kitą. Sulig kiekvienu perbraukimu delninuko ekranas užsipildydavo vis kitomis programėlėmis. Pagaliau ji rado tai, ko ieškojo - dukart bakstelėjo Organizmo tyrinėjimo programėlę.
Priešais iš oro išniro monoviujinis (tik jai vienai matomas) virtualus ekranas, o jame – dinamiškas trimatis jos pačios kūno vaizdas. Kraujo upeliai, pumpuojami širdies varikliuku, veržliai skubėjo arterijomis pirmyn ir venomis atgal. Skrandyje druskos rūgšties ir peptino audra atkakliai ardė vakarienę: virtualias simuliacines riebalų, baltymų ir vitaminų molekules. Kankorėžinė liauka ruošėsi melatonino gamybai.
Junonos pirštai mikliai suvedė ją dominančius parametrus ir štai kūno dalių ir organų vaizdą pakeitė milijonus kartų padidintas jos Deoksiribonukleorūgšties spiralių raizginys, padalintas į dvidešimt tris chromosomas, tūkstančius genų bei milijardus bazių porų. Į beveik dviejų metrų ilgumo DNR tai čia tai ten buvo buvo įterpti sintetiniai XNR genai, atsakingi už sintetinių baltymų, kontroliuojančių kūno priedų - elektromagnetinių nanobangų šaltinio bei delninuko – veiklą.
Genų tyrinėjimas buvo mėgstamiausias Junonos laisvalaikio užsiėmimas. Daugelį jų ji jau nesunkiai išskyrė histonų kamuolėlius apsivijusiuose siūleliuose.
“Argi neprisižiūri į genus darbo metu?” – stebėjosi draugai.
Junona neprisižiūrėdavo.
Kai kurie Junonos genai buvo pažymėti raide „R“– tai reiškė, jog atitinkamas genas buvo redaguotas arba “M” – kai genas buvo modifikuotas.
Ji sulaikė savo žvilgsnį ties dvidešimt pirmąja chromosoma, virš kurios pleveno pastaba: „Taisyta trisomija“. Užsimerkė ir pabandė įsivaizduoti, koks gi būtų jos gyvenimas, jeigu gamtos klaida prieš jai gimstant nebūtų ištaisyta arba jeigu ji būtų gimusi kažkada seniai, kai genetiniai sindromai dar nebuvo pagydomi. Kas būtų jos galvoje dabar? Kokios būtų jos galimybės, svajonės, tikslai?
- Mūsų laikais mokslas yra beveik visagalis, bet dar ne visagalis. – kalbėjo mokytoja-robotė per genetikos pamoką, kai Junona buvo trečioje klasėje. – Genų redagavimas ir modifikavimas tobulėja kasdien ir visgi dar pasitaiko šalutinių reiškinių, dar pasitaiko neištaisomų klaidų.
- Kas yra šalutiniai reiškiniai? – paklausė Junona tada, o po kelių metų mutavo jos įsimylėjimo genas, esantis dvidešimtojoje chromosomoje.
- Tai yra genų redagavimo ir modifikavimo šalutinis reiškinys. – pranešė robotas-genetikas. – Kai buvai embriono stadijoje, tau redagavo genomo klaidą…
- Trisomiją. Taip, žinau.
- Taip pat buvo atliktos kai kurių genų modifikacijos…
- Atminties, ištvermės, atsparumo nuo ligų, empatijos genų… - dar kartą nekantriai pertraukusi robotą vardino Junona.
Robotas linktelėjo.
- Taip. Ir dabar atsirado šios procedūros šalutinis reiškinys. Aš negaliu paaiškinti, kodėl šalutinis reiškinys pasireiškė būtent tau. Trisomijos taisymas yra sudėtingas procesas, bet tai viena dažniausiai atliekamų genetinių procedūrų, o šalutiniai reiškiniai pasitaiko itin retai, kitų genų klaidos buvo visiškai nežymios, tad ir redagavimas buvo atliktas sklandžiai. Genų modifikacija – vėlgi standartinė procedūra, atliekama visiems be išimties… Nei viena sistema dar nepateikė atsakymo… - sutrikęs teisinosi genetikas.
- Kuo pasireiškia šitie šalutiniai reiškiniai?
- Tau išsivystė aseksualumo sindromas. – pritildęs balsą ištarė robotas. – Tikėtina, jog tu niekada nepajusi įsimylėjimo jausmo.
- Aš turiu įsimylėjimo sutrikimą, - pasisakė Feta tos pačios dienos vakare, bekontakčiu būdu spausdama Junonos delnus. – Dėl to įsimylėsiu itin dažnai. Ak kaip noriu pajusti šį jausmą! Sako, kai įsimyli, jautiesi lyg suptumeisi karuselėje.
- O… – iškėlė antakius Junona. - Aš irgi turiu įsimylėjimo sutrikimą… Tik kitokį. Tikimybė, jog kažkada įsimylėsiu, yra labai maža.
- O... – Feta atšlijo.
- Niekai. – nuomojo ranka Junona. – Esu tikra, kad nieko čia baisaus.
Vėliau pakito judviejų biolauko genai. Fetos biolaukas dramatiškai nusilpo, tuo tarpu Junonos – sustiprėjo, kelis kartus viršydamas standartines normas. Genetikas prognozavo jai neįtikėtina populiarumą.
- Tu trauksi aplinkinių dėmesį lyg magnetas, turėsi daug gerbėjų ir sekėjų.
Junona bandė Roboto veide išskaityti, ar tai gerai, ar blogai, bet tada pasigirdo signalas, pranešantis, jog konsultacijos laikas baigėsi. Kitas pacientas jau laukia leidimo įeiti į kabinetą.
Kai nusibosdavo spoksoti vis į tuos pačius savo organizmo genus, jų modifikacijas ir pataisymus, Junona įsijungdavo kitą mėgstamiausią programėlę – Virtualių genų dėlionę. Pirštais vedžiodama ore ji dėliodavo vis kitokios išvaizdos ir vis kitokio charakterio virtualų žmogų, beveik visada įveldama trisomijos klaidą.
Dvidešimt dvi būsimo virtualaus žmogučio chromosomų poros buvo pilnai sukomplektuotos. Oda bus tamsi, plaukai - šviesūs, regėjimo aštrumas – dešimtis kartų sustiprintas, tarp priekinių dantų – tarpelis, labiau išlavintas kairysis smegenų pusrutulis, padidintas laimės hormonų išsiskirimas, begalinis atsparumas liūdesiui. Tai bus laiminga būtybė. Kas kad su papildoma chromosoma. Prieš kelias dienas Junona įterpė paskutinius X chromosomos genus, o šiandien laužė galvą dėl paskutiniosios chromosomos, nulemsiančios biologinę lytį. Paprastai leisdavo likimo programėlei nuspręsti, o šiandien delsė. Negi tai svarbu? Negi iš tiesų yra kažkoks reikšmingas skirtumas tarp buvimo moterimi ir vyru?
Junonos kambario kampe stovėjo virtualus miestelis, kuriame gyveno 12 jos anksčiau sukurtų virtualių žmogučių, meiliai vadinamų virtualiukais. Šeši – moteriškos ir šeši – vyriškos lyties. Dešimt iš jų turėjo Dauno sindromą. Kiekvienas žmogutis turėjo savo asmeninę prižiūrėtoją-auklę.
- Mano vaikučiai... – meiliai kreipdavosi Junona. – Saulytės...
Jie subėgdavo prie savo virtualių namų virtualių langų, modavo jai, rodydavo naujausius darbelius, dideliais liežuviais sunkiai gromuluodami žodžius dainuodavo vis tas pačias daineles. Kol prižiūrėtojai primindavo grįžti prie užsiėmimų: kineziterapijos, ergoterapijos, logoterapijos, individualių ir grupinių psichologinių žaidimų.
- Atia, Janiania! – šaukdavo jie iš savo kambarėlių gilumos.
Junona prisėlino ir žiūrėjo į mažytį ramų miestelį nepastebimai, iš tolo – kad vaikai neišsiblaškytų. Grigas tiesiog per vieną dieną ištįso, Anika išsižiojusi pirštu spalvino virtualų piešinį. Otas ir Vilius žaidė slėpynių, Dorotė verkė, Bobis bandė ją paguosti. Zuleika logoterapeutės prašymu atkakliai kartojo “ra-ra-ra; ro-ro-ro”.
- La-la-la; Lo-lo-lo!
- O dabar nuspausk mygtuką logoterapijos programėlėje. – nusižiovavo terapeutė – lyg ji būtų tikra ir lyg būtų pavargusi iš tikrųjų. – Na, ar jauti skirtumą?
Virtualios nanobangos išrietė mergaitės liežuvį už viršutinių dantų.
- Ra-ra-ra; ro-ro-ro! Ra-ra-ra; ro-ro-ro! – iš pradžių nedrąsiai, o paskui triumfuojančiai šaukė Zuleika, linguodama galvytę ir kratydama delnus.
Junona žinojo, jog dar ilgai tarp kitų mažylių klegesio ji girdės “ra-ra-ra; ro-ro-ro” – saulytės itin mėgsta kartoti neseniai išmoktus dalykus. Sudanas ir Lola – vyriausieji – nuotoliniu būdu dalyvavo skaičiavimo pamokose. Kiek danguje liko pramoginių dronų, jeigu trys sugedo? Lola klapsėjo savo ilgomis blakstienomis. Tai kiekgi liko? Ką reiškia sugedo?
Kimas ir Mei – dešimties mėnesių dvyniai, vieninteliai turintys tinkamą dvidešimt pirmųjų chromosomų skaičių – snaudė išmaniuosiuose gultuose. Jų smegenyse labai padaugėjo neuroninių jungčių. Anot personalizuotos raidos prognozės programėlės jau kitą savaitę mažyliai žengs pirmuosius žingsnius. Vienas iš kūdikių pasimuistė ir susiraukė. Už penkių sekundžių ir kitas lygiai taip pat pasimuistė ir susiraukė. Tai buvo REM miego fazė. Matyt kažką baisaus susapnavo. Junona žvilgtelėjo į jų sapnus – paprastai tobulai vienodus – kuriuos didžia dalimi sudarė tądien patirtų įvykių maišalynė. Sapnuose Grigas kiek per garsiai nusikvatojo prie pat dvynių galvyčių. Mažyliai per miegus vienas po kito išgąstingai iškėlė delniukus link ausų ir patempė lūpas. Paskui sapne auklė pasodino mažuosius į virtualų baseiną. Jiedu išsišiepė – subolavo apatiniai kandžiai.
Dvyniai buvo neatskiriami. Junona pasistengė, kad visi genai, išskyrūs nulemiantys lytį, būtų identiški. O kas, jeigu…? Jos veidą nušvietė netikėta idėja. Grįžo prie savo naujausio virtualaus žmogučio projekto, ištrynė X chromosomą ir nuspaudė mygtuką “Baigti”.
“Trūksta paskutinės chromosomų poros”. – perspėjo pusę ekrano uždengusi lentelė. – “23 chromosomų pora kritiškai svarbi biologinės lyties nustatymui. Ar tikrai norite tęsti?”
Junona linktelėjo galva. Nagi, bus tikrai įdomu patyrinėti belyčių būtybių vystymąsi iš arčiau.
Jos galvoje pasigirdo malonus balsas, pranešantis, jog jau už pusės valandos prasidės kokybiško miego laikas, tad metas suaktyvinti melatonino gamybą organizme.
- …Kokybiškas miegas yra itin svarbus jūsų fizinei ir emocinei sveikatai. – pridūrė balsas, kai Junona uždelsė atitinkamai sureaguoti į priminimą. – Primygtinai rekomenduojame jums nedelsiant nutraukti dienos darbus ir suaktyvinti melatonino gamybą savo organizme.
- Gerai gerai… - nepatenkinta sumurmėjo. – Tik pažiūrėsiu, koks bus vardas.
Vardo suteikimo programėlė pavadino jos belytį genetinį kūrinį Ksi.
“Virtualus genetinis kūrinys pasiruošęs virtualiam gyvenimui. Ar tikrai nenorite ištaisyti genetinių klaidų?”
Junonos mintyse šmėstelėjo keli padriki prisiminimai. Jos pirmoji darbo diena Žmogiškosios gyvybės kūrėjos kabinete – pirmosios jos rankomis ištaisytos genetinės klaidos, pirmi genetiškai visiškai sveiki naujagimiai. Ir Feta – gal penkiolikos ar šešiolikos – verkianti, jog geriau jau jos organizmo klaidų niekas nebūtų taisęs.
- Primygtinai rekomenduojame jums nedelsiant…
Junona spūstelėjo Virtualaus kūdikio gyvenimo pradžios ibei melatonino aktyvavimo mygtukus itin ryžtingai. Beveik piktai. Ji buvo girdėjusi, kad kai kurie žmonės įsigudrina išjungti priminimų programėles. Ir iš tiesų, kartais balsas – toks įprastas, galim sakyt, savas – gerokai įkyrėdavo. Ypač tada, kai prabildavo prasmingiausių apmąstymų fone arba pačiame žaidimų įkarštyje.
“Kažin, kaip atrodytų gyvenimas be priminimų? – dingtelėjo Junonai. – Ir be dienotvarkės, be rutinos…”
- Primename, jog klasikinės muzikos klausymasis prieš miegą turi itin teigiamo poveikio miego procesams. Išsirinkite muzikinį kūrinį.
Įsivaizduodama galimybę kontroliuoti tylą savo mintyse Junona uždėjo pirštą ant atsitiktinės klasikinės muzikos kūrinio ikonėlės.
Melatonino srovės liejosi į Junonos organizmą Čiurliono “Jūros” bangų ritmu. Liko lygiai pusė valandos iki pirmosios miego bangos. Ji pakėlė akis į permatomą stogą.
Tamsus dangus vis tuštėjo – žmonės skubėjo į savo planetas. Vos vienas kitas nepaisė įkyrių Dienotvarkės priminimų sistemos raginimų ruoštis miegui, lyg niekur nieko vedžiojo savo robotus augintinius, tobulino sklandymo triukus. Meteoriedulio varžybų teisėjas bandė numalšinti tarp žaidėjų įsiplieskusias bekontaktes muštynes.
Dar po dvidešimties minučių Junonos akys jau tik pro miglą matė, kas vyksta aplink – melatonino prisisunkęs organizmas suglebo, sąmonė grimzdo į laikiną nebūtį. Sukaupusi jėgas ji paspaudė mygtuką prie smilkinio – išjungė regą, tada mygtuką už ausies – išjungė klausą.
Absoliučioje tamsoje ir absoliučioje tyloje, gulėdama išmaniojoje prie jos kūno formų prisitaikančioje bei masažuojančioje lovoje, Junona pasitiko Sapnų sistemos jai asmeniškai sukurtus specializuotus sapnus. Jos smegenys ėmė intensyviai filtruoti, rūšiuoti, apdoroti ir archyvuoti dienos metu sukauptą patirtį, kilusias mintis ir idėjas. Suarchyvuotos informacijos kopijos buvo automatiškai nusiųstos į Visuotinę duomenų sistemą. Iš šių duomenų buvo kuriama statistika, žmonijos istorija bei moksliniai darbai.
Elektromagnetinės bangos perkėlė Junoną į greitųjų akių judesių miego būseną, pakartojo visus miego ciklus lygiai tiek kartų, kiek reikia kokybiškam išsimiegojimui, tada ėmė siųsti žadintuvo režimo bangas. Žadinimo procesas buvo subtilus, ištęstas, kartais truko apie valandą ar dvi – kad organizmas nejaustų nereikalingo streso.
Teksto autorė Viktorija Ivaniušina apie save:
"Esu 2 vaikų mama dėl dukros negalios dirbanti tik po kelias valandas į dieną iš namų - verčiu iš anglų ir rusų, nuotoliniu būdu mokau ukrainiečius lietuvių kalbos. Esu visiška knygų žiurkė nuo mažens - skaitau viską iš eilės, turiu daug mėgstamų knygų.
Esu didelė fantastikos gerbėja, užaugau su Hariu Poteriu, dabar Hario Poterio filmai beveik kasdien sukasi mūsų namie kaip fonas - sūnus perėmė mano meilę šiam kūriniui. Prieš kelis metus spontaniškai kilo mokslinės fantastikos utopijos-distopijos kūrinio idėjos. Jas po truputį vysčiau, kol pagaliau baigiau savo pirmąjį rankraštį. Siunčiu jums pirmąjį skyrių."
Su Viktorija susisiekti galite viivaniusina@gmail.com