• Facebook - White Circle
  • Instagram - White Circle
Pirmakart mam Vaiva Rykstaite

Laiptinė kvepia skrudintomis saulėgrąžomis, kartais – benamių šlapimu. Butą stebi ant suoliuko kojomis tabaluojančios čigonės. Čia gyveno Liza – palikusi tik violetinę taburetę ir toršerą su kutais. Bute visada tamsu, saulę užstoja senamiesčio mūrai. Kažkur toli už lango žmonės ruošiasi į Baltijos kelią, stoja prieš tankus Sausio tryliktosios naktį, švenčia, perka, parduoda – laukinio kapitalizmo pradžia. Lizos bute dabar gyvena maža mergaitė, kuri užaugusi nori būti tokia kaip jos mama – mylėti tiek pat vyrų, dažytis lūpas ir rūkyti balkone. Išėjus į kiemą, su čigonėmis geriau nesisveikinti, šitaip kalba kaimynai. Į butą kartą įsiveržė mafiozai, išdaužė viską, kas buvo po ranka. Į butą braunasi vyrai, kantriai, atkakliai, kiekvienas lyg lokio kailį savo moteriai dovanoja vis kitokio stiliaus remontą. Motina rūko balkone, čigonės kviečia praeivius paburti iš rankos, maža mergaitė pirmąsyk išeina į kiemą ieškoti draugų. Storos buto sienos nepraleidžia nei saulės, nei riksmo, bet viską atsimena...

Ištrauka iš knygos "Lizos butas"

Lizos buta, rašytoja Vaiva Rykštaitė 2020

Skaitydama jos istoriją galvojau apie savąją - savo kiemą, savo bernus, savo vaikystės butą.
Buvo sunku nebandyti “atnarplioti” veikėjų prototipų ir nerašyti sms iš serijos “tai tas Tudulis juk iš tikrųjų yra Julija, ane?”, nes pažįstu ir aš tuos žmones. Ir tame bute buvau 🙂 bet šitai daugumai skaitytojų negresia ir tas yra dar geriau! Neabejoju, kad pasinersite į savo praeitį ir į savo rajoną. O perskaitę gal net norėsite paskambinti kokiam nors savo buvusiam geriausiam draugui ir paklausti, ar jis/ji prisimena TĄ dieną, kai... ir jis/ji prisimins.
Žodžiu, apibendrinant, puiki knyga, gerai parašyta, patiks mėgstantiems šviesias, greitai susiskaitomas knygas. Belieka sveikinti Vaivą, padėkoti už šį jausmą ir laukti kitų jos knygų!

google_ad_client: "ca-pub-8418836076880104", enable_page_level_ads: true });