Trisdešimt, 2017/2023
Po šešerių metų pakartotinai išleistas Vaivos Rykštaitės romanas „Trisdešimt“ – su nauju viršeliu ir autorės žodžiu.
Aplinkiniai dažnai teigia, kad moteriai iki trisdešimt reikėtų kažkur suspėti, ką nors jau būti nuveikus, nusipirkus, pagimdžius. O jei nespėjai – kas tada? Artėjant šiam neva lemtingam gimtadieniui, romano herojė Jurga ieško savęs, meilės ir gyvenimo prasmių Londone. Tuo tarpu paraleliškai, lyg Jurgos svarstymų paikumo atsvara, veriasi sudėtingas jos prosenelės gyvenimo tarpsnis tarpukario Kaune.
„Kadaise, rašydama šią knygą, pati jutau amžėjimo nerimą. Tačiau jis tetruko tol, kol atsigręžiau į vieną svarbiausių savo giminės moterų – Salviną Jasiunskienę. Būdama tokio pat amžiaus, kokio sulaukusi aš svarsčiau, ką man mylėti ir kuo būti, kai užaugsiu, prosenelė gimdė per bombardavimus, slapstėsi nuo persekiojimo ir neteko beveik visko, kas jai buvo brangu. Kuo labiau domėjausi jos gyvenimo istorija, tuo stipriau suvokiau, kokia likimo malonė yra tiesiog ieškoti savęs, kai visa kita iš tiesų jau turi.“ – Vaiva Rykštaitė
Romanas „Trisdešimt“ 2018 m. apdovanotas Kazimiero Barėno literatūrine premija. Jūsų rankose – antrasis, po septynerių metų pasirodęs, šios knygos leidimas.
„Šį kartą užsimojau stoti į akistatą su moteris ištinkančia trisdešimtmečio baime, nes „po to jau tik viską stangrinti ir maskuoti. Esi long life milk, kaip kartą man sakė bičiulis. Nes viską suspėti, atrodo, reikia iki trisdešimties... O kiek metų buvo mano prosenelei, kai prasidėjo karas? Ne kartą pati savęs klausiau: „Kaip tau ne gėda teršti švento prosenelės atminimo banaliomis išlepusių mergų trisdešimtmečio krizėmis?“ Bet reflektuoti save man visada buvo svarbiau nei pasakoti apie kitus, dabartis visada bus sodresnė už praeitį, o retkarčiais dvejodama dėl savo kūrybos egocentriškumo aš atsigręžiu į sujauktą menininkės Tracey Emin lovą, jau tapusią šiuolaikinio meno eksponatų ikona. Ir ne – man ne gėda. Tik truputį baisu.“