Istorijos pamokėlė, arba kodėl kambario sienos dažomos derinant spalvas prie lovatiesės
Atėjusi į parduotuvę, kur tarp šimtų siūlų ričių, medžiagų rietimų ir kitų siuvimo rakandų sukabintos ir augalų motyvais išmargintos tradicinės havajietiškos lovatiesės*. Iš mandagumo paklausiu, ar galima fotografuoti?
- Ne, - atsako pardavėja. – Galite fotografuoti nebent bendrą vaizdą. Kiltų raštai – intelektinė nuosavybė.
(Bet aš vis tiek porą nufotografavau...)
Havajietiška lovatiesė – tai baltos ar kitos šviesios spalvos dygsniuota antklodė, ant kurios rankomis prisiūtos simetriškos aplikacijos. Čia dažniausiai vyrauja vos dvi ar trys spalvos, todėl lovatiesės atrodo skoningai ir dažnam keliautojui kyla pagunda tokiu tradiciniu rankdarbiu papuošti savo lovą namuose.
Manoma, kad pirmosios dygsniuotos antklodės pradėtos siūti dar 1820 m., pirmą kartą istoriniame šaltinyje havajietiškos lovatiesės paminėti 1870 m., Izabelos Bird memuaruose “Šešeri metai Sandvičo salose“. Skiautinio siuvinėjimo meno havajietės išmoko XIX a. iš salų krantuose išsilaipinusių krikščionių misionierių žmonų, - vos tai sužinojusi įsivaizdavau, kad iki tol palmių lapų sijonais besipuošusios moterys savo antklodžių raštams pasirinkdavo tiesiog augalų ar gėlių žiedlapių formas. Tačiau havajiečiai nebuvo primityvūs, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nors iki misionierių atvykimo įprastinių audinių Havajuose nebuvo, apklotams ir drabužiams siūti moterys naudojo kapa moe – minkštą audinį primenantį pluoštą, pagamintą iš popierinio šilkmedžio kamieno žievės. Savo dirbinius jos dekoruodavo augaliniais dažais, o iš Europiečių salų gyventojos perėmė tik siuvinėjimo bei aplikacijų meną ir medvilnę.
Savaime suprantama, kad priešingai nei misionierių žmonos, havajietės neturėjo jokių medvilninių skiaučių ar senų drabužių atraižų. Joms tekdavo karpyti visiškai naują audinį, o tai XIX a. buvo neįsivaizduojama prabanga.
- Lovatiesių raštai buvo perduodami iš kartos į kartą. Havajiečiams tai buvo ne tik prabangus, bet ir labai sakralus objektas. Prieš ateinant svečiams dažnai šeimininkės apversdavo lovatieses blogąja puse, kad neduok dieve niekas nenužiūrėtų ir nenukopijuotų šeimos lovatiesės rašto. Havajiečiams lovatiesių ornamentai turėjo ypatingą metafizinę reikšmę. Tai ne šiaip sau augalų trafaretai, bet seniausių šeimos narių ir išminčių sapnuose regėti vaizdiniai. Mirus žmogui dažnai būdavo sudeginama ir jo lovatiesė, – pasakoja Barbara Bieraugel, grakšti ir dalykiška, trumpais kirptais žilais plaukais, žalia vasarine suknele pasipuošusi moteris. Havajietiškų lovatiesių gamyba ji užsiima nuo 1996 metų. Padaryti nedidelę dekoratyvinę pagalvėlę su tradicinio ornamento aplikacija užtrunka tris savaites dirbant maždaug po keturias šešias valandas per dieną. – Be išeiginių, – patikina moteris. Tuo tarpu pasiūti ir išdekoruoti lovatiesę užtrunka maždaug trejus metus. Todėl nieko nuostabaus, kad tradicinių havajietiškų dygsniuotų antklodžių kainos prasideda nuo penkių tūkstančių JAV dolerių – ir tai dar labai pigu. Vidutinė havajietiškos lovatiesės kaina vyrauja nuo dešimties iki kelių dešimčių tūkstančių JAV dolerių. Pagalvėlės čia kainuoja du šimtus dvidešimt penkis dolerius.
Kainos nustebino, nes turistams skirtose parduotuvėse esu mačiusi žymiai pigesnių dirbinių. Ar havajietiška lovatiesė gali būti padirbta?
- Ir taip ir ne, – atsako Barbara. Įsitaisiusi ant kėdės audinių parduotuvės kampe, kiekvieną trečiadienį moteris veda havajietiškų lovatiesių siuvimo dirbtuves. Atsakinėdama į mano klausimus, ji rankomis prie gėlėto audinio siuva įmantrios formos aplikaciją. – Mašina pasiūti lovatiesę įmanoma, tik prieš tai reikia audinių raštus pritvirtinti prie antklodės naudojant klijus. Tuomet ornamento kraštai pritvirtinami siuvimo mašina. Tokios lovatiesės nepasižymi iškilumais, yra plokščios, prastesnės kokybės. Daug lovatiesių atvežama iš Filipinų. Ten darbo jėga yra dešimteriopai pigesnė, ir žmonės džiaugiasi gavę darbo. Už Filipinuose siūtą lovatiesę sumokėsite apie tūkstantį du šimtus dolerių. Už trejų metų darbą. Mano ir kitų Havajuose gyvenančių moterų laikas kainuoja daugiau.
Didžiojoje Havajų saloje Barbara Bieraugel yra gerbiama lovatiesių meistrė. Netoliese esančioje Oahu visiems labiau žinoma Serrao šeimai priklausanti „Poakalani & Co” lovatiesių siuvimo įmonė.
Deja, dygsniuotas antklodes gaminančių žmonių Havajuose sparčiai mažėja. Spėjama, kad šiuo metu salose yra vos penki šimtai vietoje pagamintų autentiškų tradicinių lovatiesių.
Įrankiai, ornamentai ir prietarai
Lovatiesės siuvamos iš medvilnės, aplikacijoms pritvirtinti naudojama plonytė adata ir specialus medinis kištukas, kuriuo užlankstomi audinio krašteliai. Kai kurios moterys tam naudoja dantų krapštukus. Siūlą galima rinktis šilkinį arba medvilninį – tai jau meistrės asmeninis pasirinkimas.
Lovatiesės ornamentas padaromas tokiu pačiu principu kaip karpomos popierinės snaigės: kvadratinė medžiagos skiautė lankstoma į keliagubus trikampius, tada iškarpomos figūros. Išlanksčius audinį gaunasi įmantri simetriška aplikacija.
Havajiečiai, priešingai nei Taičio gyventojai, kuriuos taip pat pasiekė amerikiečių misionierių lovatiesių mada, vengia vaizduoti gyvūnus ir žmones. Mat tikima, kad ant lovatiesės pavaizduoti objektai naktimis gali apsireikšti dvasių ir vaiduoklių pavidalu. Ir jokiu būdu nevalia dirbti prie lovatiesės esant blogos nuotaikos ar su kuo nors susipykus – nors siuvinėjimas ir pasižymi nervus raminančiu poveikiu, Havajuose rūpinamasi ne tik žmonių bet ir daiktų energetiniu lauku.
Beprotiška karalienės Liliuokalani lovatiesė
Beprotiškos lovatiesės (crazy quilting) – tai amerikietiškas kiltų raštų žanras, kuomet ornamentas sukuriamas iš asimetriškų, skirtingų raštų ir tekstūrų audinių skiaučių. Tradiciškai dygsniuotų antklodžių siuvimui naudojami seni drabužiai, patalynė ar net virtuvinių rankšluosčių atraižos, „žiū, čia mano išleistuvių suknelės padurkai, o čia - senos tėčio palapinės atraiža“ ir pan., - tokiu būdu į antklodę įsiuvami įvairūs šeimos prisiminimai.
Šis žanras paplito ir Havajuose. Garsiausias beprotiškos havajietiškos lovatiesės egzempliorius dabar eksponuojamas karališkųjų Ijolani rūmų muziejuje Honolulu. Tai karalienės Liliuokalani rankomis sukurta lovatiesė, kurią moteris siuvo būdama įkalinta savo pačios namuose. Lovatiesės raštuose atsispindi jos nuoskaudos ir viltys dėl tolesnio Havajų monarchijos likimo.
Politinės lovatiesės
Po1893m., kuomet Havajų monarchija buvo nuversta amerikiečių, kiltai įgavo ir politinę reikšmę. Žmonės vietoje augalinių motyvų savo lovatiesėse ėmė vaizduoti Havajų vėliavą, šitaip tyliai priešindamiesi naujam režimui ir okupacijai. Tokios lovatiesės išsaugotos iki šiol, perduodamos iš kartos į kartą ir itin branginamos šeimų, kurioms jos priklauso.
Ar galima havajietišką lovatiesę užsisakyti? "Aš jums pasakysiu savo miegamojo sienų spalvas ir lauksiu... "
- Jokiu būdu, – misis Bieraugel purto galvą. – Taip praktiškai nenutinka. Sužinoję kiek kainuoja ir kiek ilgai reikės laukti žmonės išsigąsta. O apsiimti siūti lovatiesę, kuri nemiela širdžiai trejus metus... Todėl žmonėms tenka pirkti jau padarytas lovatieses.
Barbara dar spėja pasidalinti praktiniais patarimais: lovatiesę galima drąsiai skalbti skalbimo mašinoje, tačiau jos nepatartina lankstyti. Geriausia laikyti paklotą ant lovos, taip bus geriausiai išsaugomos dirbinio savybės. Jei nėra galimybių lovatiesę laikyti ištiestą ar pakabintą, rekomenduojama ją tarsi kilimą susukti į ritinį, ir jokiu būdu nelankstyti.
Dabar tradicinės havajietiškos lovatiesės eksponuojamos garsiausiuose salų muziejuose, tačiau ir žmonių namuose jos užima ypatingą vietą. Anksčiau atlikusios praktinę antklodžių funkciją šiandien lovatiesės laikomos meno dirbiniais, ant šeimos lovų tiesiamos kaip prabangi dekoracija, kabinamos ant sienų, o ir sienos dažnai dažomos derinant spalvas prie lovatiesės, o ne atvirkščiai.
* Anglų kalba - quilt, lietuviškai - lovatiesė arba dygsniuota antklodė.