„Trisdešimt" – penktoji Vaivos Rykštaitės knyga.
 
Smetonos laikų Kaunas su lapių kailiais pasipuošusiomis damomis ir nūdienos Londonas – su barais ir vienišių butais, kuriuose netyla šmaikštūs, dažnai nepadoriai nuoširdūs jaunų moterų pokalbiai. Tarpukario Kaunas mena Silvijos istoriją, o po mūsų dienų Londoną blaškosi savo trisdešimtojo gimtadienio paniškai bijanti jos proanūkė Jurga – įsimylėjusi klestintį finansininką, bet niekaip nesugebanti pamilti savęs. Vakarais Jurga susitinka su bičiule Brigita, kalbėdamosi apie artėjantį trisdešimtmetį ir savo nesutvarkytą gyvenimą jos kas kartą pasižada iš pagrindų jį keisti. Ir vis nesiima. Kol vieną dieną jųdviejų kelyje pasipainioja Gulzaras – smulkutis, miniatiūrinis senukas iš Irano...
 
Šį kartą užsimojau stoti į akistatą su moteris ištinkančia trisdešimtmečio baime, nes „po to jau tik viską stangrinti ir maskuoti. Esi long life milk", kaip kartą man sakė bičiulis. Nes viską suspėti, atrodo, reikia iki trisdešimties... O kiek metų buvo mano prosenelei, kai prasidėjo karas? Ne kartą pati savęs klausiau: „Kaip tau ne gėda teršti švento prosenelės atminimo banaliomis išlepusių mergų trisdešimtmečio krizėmis?" Bet reflektuoti save man visada buvo svarbiau nei pasakoti apie kitus, dabartis visada bus sodresnė už praeitį, o retkarčiais dvejodama dėl savo kūrybos egocentriškumo aš atsigręžiu į sujauktą menininkės Tracey Emin lovą, jau tapusią šiuolaikinio meno eksponatų ikona. Ir ne – man ne gėda. Tik truputį baisu.
 
Vaiva Rykštaitė