Sugrįžti į Lietuvą, tai įbristi į gausos upę. Čia visiems manęs reikia - glaudžia ir plaukus glosto močiučių rankos, aš uždėjusi delną ant senelio plikės siurbiu iš jo energiją kol senelis apsimeta, kad apalpsta - tai mūsų žaidimas dar nuo mano vaikystės. Manęs reikia mamai ir kaimynei, kuriai smalsu, kaip man sekasi TEN, kažkur toli. Ar TEN tikrai jau namai? Klausia vaikystės draugė, o aš jai noriu atsakyti, kad namai man yra mudviejų pokalbiai prie kavos, kai ji atvažiuoja pati pirma, man dar nespėjus išsikrauti lagaminų ir atitinti po ilgo skrydžių per vandenynus. Bet nepasakau, nes mudvi pertraukia kažkurios iš mūsų vaikas. Kiek daug jų prigimdėme, stebiuosi, matyt esame maksimalistės, nes jaunystėje daug gėrėme, daug visko veikėme, o dabar, tik pažiūrėk į mus… Pasidariusios selfį abi esam lengvam šoke kaip pasenome. Žiūrint gyvai taip stipriai nesimato, o gal kiekviena slapčia įsivaizduojame, kad paseno tik ji, bet ne aš?
Manęs reikia leidyklai ir skaitytojams, kurie ateina padėkoti už mano knygas. Knygų mugės metu nusidriekė tokia ilga eilė žmonių. O man keista, nejaugi jūs visi čia pas mane, kodėl? Rašau kažką namie Havajuose, mano rašymas nutinka kaip intarpas buityje, poilsio valandėlė, galimybė save susirinkti, lyg ant siūlo verčiau visas per dieną vaikų nutrauktas mintis. Vėliau jaučiuosi priblokšta, kad mano tekstus skaito protingi, garsūs žmonės. Neminėsiu vardų, name dropping šiuo atveju, man rodos, būtų vulgaru, pasakysiu tik tiek, kad ne kartą esu skambinusi mamai iš tualeto pasidžiaugti:
- Mamyt, tu nepatikėsi, bet toks ir toks politikas/visuomenės veikėja sakė, kad skaito mano tekstus!
Nors iš tikrųjų apie tuos skaitančius geriausia negalvoti. Jeigu prieš pradėdama kiekvieną tekstą įsivaizduočiau tuos rimtus svarbius žmones, turbūt nė pirmo sakinio neparašyčiau. Bet jau kad prakalbau apie politikus, tai neįtikėtinai geras jausmas būti reikalinga Lietuvai oficialiai: prieš keletą metų Lietuvos valstybė man suteikė menininkės statusą, vadinasi, aš jau nebe self proclaimed, nebe pati save paskelbusi, bet tikra kūrėja, whatever that means, bet gi kaip malonu. Antrus metus iš eilės džiaugsmingai einu arbatėlės į Užsienio reikalų ministeriją - čia po knygų mugės kviečiami užsienyje reziduojantys Lietuvos rašytojai. Pernai ten pat iš viceministro E. Meilūno gavau ženklelį už Lietuvių kalbos puoselėjimą svetur. Žinokit, galima maivytis, kad politikai neva viską tik proforma daro, ir kad menininkas kuria iš vidinės ugnies, o ne dėl ženklelių, bet… Tas ženklelis man svarbus, nes jis tarsi byloja: Lietuva mato, ką aš dėl jos darau. Kad vaikus svetur LT kalbos mokau, šešiolika metų gyvendama anglakalbėse šalyse vis tiek rašau Lietuviškai. Gera būti pamatytai ir pripažintai, ačiū.
Manęs prireikė net Prancūzijoje, kur buvau ypatingai šiltai sutikta vietinės lietuvių bendruomenės Paryžiuje, Lietuvos ambasadoje. Tik dabar, po viso renginių ir įvykių viesulo aš imu suprasti kaip tai buvo nuostabu… Pradedant tuo, kad mane pasiėmė iš oro uosto ir pasirūpino mano nakvyne Paryžiuje, ir baigiant tuo, kad į ambasadą prigužėjo pilna salė žmonių. Knygas po renginio pasirašinėjau pusantros valandos ir nepavargau - taip gera buvo su kiekvienu bent minutelė pabendrauti. Ačiū.
Manęs reikia prekių ženklams, su kuriais dirbu. Grįžusi į Lietuva visada skubu aplankyti savo pamėgtus “Linen Tales”, “Uoga-uoga” ir kitus. Šių trumpų susitikimų metu gimsta įvairių idėjų, aš kaskart pamatau kaip nuostabiai, vertybiškai nuosekliai auga šie prekių ženklai ir dėkoju jiems, kad pasirinko mane būti jų ambasadore.
Manęs reikia mano vaikams, kuriuos nutrenkiu pas močiutes, dieduką, drauges ir pan. Tegul maudosi giminės meilėje kol gali. Vaikai iš pradžių džiūgauja, bet kelionei įpusėjus, gavę gerokai per daug ekranų ir saldainių, ima reikalauti mamytės dėmesio. Tada aš savęs klausiu, kaip čia taip gavosi, kad būnant Havajuose ir dirbant, vis sakydavau dukroms: “palaukit, dabar turiu daug darbų, tuoj skrisim į Lietuvą, ten atsibūsim…” Bet taip ir neatsibūnam, kartais aš jų Lietuvoje kelias dienas iš eilės nematau.
Manęs reikia draugėms, kurios rašo žinutes “Kada susitinkam?” Ir aš pažiūrėjusi į savo kalendorių neprisiverčiu parašyti tiesos: “niekada”. Ne dėl to, kad nenorėčiau, bet paprasčiausiai nespėju, nes šiame gyvenimo etape mano prioritetai yra seneliai ir darbai. Tikiu, kad bus metas kai kartu sėdėsime kavinėse, plauksime baidarėmis, kaitinsimės pirtyse, bet dar ne dabar, ne šiemet. “Gal kitą savaitę? Pranešiu, jei atsilaisvinsiu xoxo” atrašau ir bėgu į traukinį, į lėktuvą, į boltą, kurio vairuotojas netiki: “Tai ar tikrai Havajuose gyvenat? Geeeeeras…”
Gera būti reikalingai, tačiau nuo to ir pavargstu. Keliaudama pamatau, kokiuose kraštutinumuose gyvenu, Lietuvoje būdama žinoma rašytoja, kurią jau atpažįsta net “Iki” kasininkės ir vaistininkės. Ir Havajuose, kur turiu mažai draugių ir daug erdvės tiesiog būti, kurti, ištiesti plačiai rankas į prie nieko neprisiliesti. Būti visiems reikalinga geriau nei būti niekam nereikalinga. Be to, žinau, kad šitas “manęs visiems reikia” etapas praeis. Pirmiausiai, tai manęs reikia tikrai ne visiems, o tik kai kuriems. Antra, šitą varginantį populiarumą senatvėje turbūt prisiminsiu kaip saldžiausias jaunystės dienas. Ačiū jums už tai, kad pasijutau reikalinga ir svarbi.
Bet…
Sugrįžti į Lietuvą tai įbristi ir į skausmo upę. Atrodo, esu jau įpratusi prie to gėlo blauzdas dilginančio vandens ir akmenuoto dugno, bet kiekvieną sykį brisdama stebiuosi, kodėl man šitaip skauda. Kodėl man skauda ir vėl, jei čia bridau tiek daug kartų? Žinau, kad į krantą niekad neišlipsiu sausa ir vis tiek stebiuosi, kai mano ašaros susilieja su bendra srove. Atrodo, kad lyg žmogui būtų duotas tam tikras skausmo kiekis, kurį būtina išjausti per metus. Emigravusi aš pabėgu nuo šitos dovanos, nebejaučiu nei tautos nei šeimos dramų, lyg man būtų suleista vaistų, kuriuos gaunu pas dantistę. Būnant svetur net baksnojant skaudžiausias vietas jos rodosi lyg apmarintos. Užtat grįžusi į Lietuvą sykiu pasiimu visą skausmo dozę, kurią šiaip pamažu gaučiau per metus. Verkiu dėl to, kad čia negyvenu ir kad grįžus atrodo, kad visada čia gyvenau. Verkiu dėl to, kad mano vaikai negyvena šalia savo prosenelių. Verkiu dėl gyvenimų, kuriuos pražiopsojau gyvendama svetur. Verkiu dėl pakelto balso, dėl pikto žodžio, dėl ignoruotos žinutės - nes čia yra žmonių, kurių man reikia, bet jiems jau nebereikia manęs. Verkiu verkiu verkiu, rašau Oshai “nebegaliu”, kol, išverkusi metinį ašarų kibirėlį, nusiprausiu veidą, pasidažau, ir bėgu į boltą, nes manęs reikia vienam žurnalui. Duosiu interviu apie savo sėkmingą gyvenimą nutylėdama tai, ką skauda.
Ačiū už viską :)
Su meile,
Vaiva