Did(vyris)?

Netrukome pravažiuoti miesto ligoninės ir visai šalia įsikūrusios poliklinikos, kur dirbo mama. Kiek tolėliau į kairę atsivėrė visa virtinė slegiančiai išblukusio geltonio plytinių pastatų. Policija, apygardos teismas ir savivaldybė užtikrino miestelio tvarką, bet, dievaži, nedailino kraštovaizdžio. Riedėdami pagrindine gatve, pralėkėme bažnyčią ir aukštus daugiabučius netruko pakeisti pastelinių spalvų mediniai namukai. Pro priekinį automobilio langą tolumoje jau įžiūrėjusi miestelio gaisrinę. Paskubomis persėdau į kairiąją galinės sėdynės pusę, taip galėdama geriau matyti kažkuo baisiai žavinčią gaisrininkų kasdienybę. Tai buvo nedidelis burokinės spalvos medinis namas su šalia įkurtu apžvalgos bokštu. Namo priekyje, visai šalia pat gatvės buvo įrengta nedidukė krepšinio aikštelė, kur bemarškiniai ugniagesiai vasaros metu treniruodavosi bei, garsiai kvatodami, tarpusavyje varžėsi. Labai patrauklu, manydavau aš. Karštis svilino nepriekaištingus jų kūnus, smėlio dulkės žaidė tvirtose vyrų kojose. Visa tai piešė tobulą vyriškumo paveikslą. Nors mūsų miestelyje klykiančios gaisrinės mašinų sirenos buvo labai retas atvejis ir savo akimis niekuomet net nesu mačiusi ugniagesių nelaimės vietoje, tačiau drąsa, karžygiškumas ir gal kiek įžūlus pasitikėjimas savimi aiškiai tvyrojo ore. Priešingai nei kiek senstelėję pilvoti miestelio policininkai, gaisrinės darbuotojai buvo jauni, energingi ir begėdiškai žavūs. Mano vaikiškų knygų prikimštoje pasąmonėje, tai buvo herojiškumo simboliai. Didvyriai, mylimi moterų ir pavydo pagrindu niekinami vyrų. Neretai tyčia slampinėdavau gatvėmis, mėgaudamasi šitokiu saldžiu kūriniu. Jei meilė tikrai tokia nuostabi, kokią ją piešia filmai, ateityje norėčiau būti mylima būtent tokio vyro.. Jausčiausi saugi, būčiau išvaduota, būčiau apginta. Kodėl visa tai atrodė taip aktualu? Jau seniau pagavau save svarstant, jog, veikiausiai, mano nepilnavertiškumo jausmas įmanomas įveikti tik tam tikro išorinio ginklo pagalba. Galbūt žmogaus, galbūt nelaimingo įvykio, galbūt netikėtos fortūnos, tačiau niekuomet nemaniau, jog kada nors viena pati sugebėsiu pasiekti vidinę harmoniją. Buvau įsitikinusi, jog man reikia žmogaus, gabenančio priešnuodį mano pačios sukurtam nuodui numalšinti. Tad, kad ir kaip klišė tai skambėtų, suvokiau, jog apsaugota, išvaduota ir apginta svajojau būti pati nuo savęs. Mano mintys buvo mano priešės, lėtai triuškinančios užslėptą vidinį ryžtingumą. Kvailai maniau, kad gyvenimą dalinantis su narsiu žmogumi, tapsiu narsi, atsibudusi šalia pasitikėjimu savimi spinduliuojančios asmenybės, dienos pabaigoje miegoti gulsiuosi neįveikiama, pamilusi ambicingą vyrą, pamilsiu save. Dabar prilipusi prie mašinos stiklo mąsčiau, ar nors vienas iš tų ugniagesių yra pajėgus įžiebti nemarias savivertės liepsnas kito žmogaus viduje, ar yra pakankamai drąsus dalintis savo drąsa. Giliai širdyje supratau, jog problemos sprendimas yra problemą keliančiojo ir tik jo užduotis. Išgelbėta nebūsiu, jei nesileisiu gelbėjama. Išvaduota nebūsiu, jei pirmiausia neišsivaduosiu iš savo pačios dusinančių gniaužtų. Ir taip pirmą kartą gyvenime, mano idealizuojami ugnimi alsuojančius drakonus žudantys riteriai buvo nokautuoti vasaros popietės pasvarstymų.


Greta Skya




Greta Skya gimė ir augo mažame, bet begalo kūrybiškai turtingame Lietuvos miestelyje - Trakuose. Meilė tapybai bei rašymui gimė labai anksti. Nuo pat vaikystės Greta stebėjo ir analizavo savo tėvo aliejiniais dažais tapytus paveikslus, kūrė eiles, domėjosi vaidyba. Devyniolikos metų Greta dešimtmečiui išvyko į Londoną, kur baigė aktorystės studijas, įgijo dramos bakalaurą bei nuosekliai dirbo Didžiosios Britanijos teatruose. Visgi, tapyba, poezija bei novelės rašymo idėjos jaunosios kartos menininkės niekuomet neapleido.

Šiuo metu Greta reziduoja Vilniuje. Menininkės kūrybos centras - žmogus. Greta narplioja žvilgsnius, raukšles, lytėjimą, mus palikusiųjų veidus, santykių svarbą, savimeilės voratinklius. Tai ir yra jaunos moters variklis.’


Ji taip tap kuria nuostabius piešinius www.skyastudio.com