Kantrybė. Malonumas paskui

Gyvenimas su vaikais reikalauja didelės kantrybės. Nuolat balansuoji tarp kitų ir savo poreikių, mokaisi priimti visų netobulumą. Pakantumo pritrūksta net ir mažose situacijose:

–Mama, o ką mes dabar veiksime?

– Nieko, – atsakau.

– O kas yra nieko?

Gavusi atsakymą, mažoji atkakliai klausinėja toliau:

– Tu pikta! O kas yra pikta?

Paskui kuo ramiausiai tęsia:

– Nenori? O kodėl? Kas yra nenoriu?

Galiausiai pratrūkstu:

– Nenoriu reiškia nenoriu. Ir gana.

Iš kito kambario pasigirsta ir vyresniosios balsas:

– Užtat aš ir nenoriu vaikų turėti!

Tik po ilgų ir kartais varginančių, kasdienių treniruočių pradėjo ryškėti mano kantrybės ir empatijos raumuo. Dabar jau galiu lengviau susigyventi su tuo, kad mano trimetė nenuilsdama prašo dėmesio, o mano paaugliai vaikai būna viskuo nepatenkinti ar pasielgia aplaidžiai. Kartais tereikia įkvėpti, iškvėpti ir padaryti pauzę. Kai baigiasi mamiška kantrybė, einu nurimti į sodą.

Žinau ir tai, kad be kantrybės ir ištvermės išpuoselėto sodo neužauginsi, todėl net keista aplinkui matyti tokį sodų atgimimo vajų. Galiu svajoti apie persišką malonumų sodą, pilną kvapnių egzotinių augalų, ir įsivaizduoti save tingiai išsitiesusią medžių pavėsyje, bet nepasiduodu far niente (nieko neveikti) vilionėms, dar ne laikas. Pasiraitoju rankoves ir lyg saulės ir vėjo nugairintas graikų atletas imuosi karštligiškai kasti, ravėti ir purenti. Jei persiškieji sodai buvo tarsi rojus žemėje, prabangios poilsio oazės, tai graikai augino tai, kas buvo naudinga, ir dirbo tam, kad raškytų savo darbo vaisius. Taip gimė ir botanikos mokslas. Hipokratas, net 18 kartos gydytojas savo šeimoje, aprašė 257 naudinguosius augalus, iš kurių tik maža saujelė dabar nevartojama pagal paskirtį. Taigi, jo kantrias pastangas vainikavo neabejotina nauda.

Bet kas savo noru rinksis atitolinti malonumą, jei gali mėgautis čia ir dabar? Kam taip vargti? – girdžiu aplinkui hedonistų šūksnius, –  išpažinkime savo gyvenimo malonumus! Prieš septynerius metus, žiūrėdama į plynę aplink savo namus, svajojau apie nuosavą šiaurietišką ampelos (vynuogyną). Tąkart pasodinau kelias eiles vynmedžių: iš žemės kyšojo trumpi vaškuoti stagarai, rodos, be gyvybės ženklų. Kas savaitę eidavau tikrinti kiekvieno prasikalusio pumpuro. Po pirmosios žiemos du vynmedžiai nušalo, antraisiais metais netekau dar vieno. Vis galvodavau, kad per mažai jais rūpinuosi – gal vis dėlto palaistyti, patręšti, gal žiemą geriau apkloti, o gal kaip tik per daug lepinu. Pripažįstu –  norėjosi viską mesti. Šiais metais, kai dailią pergolę apsivijusios šakos gausiai nokina saldžias uogas, džiaugiuosi savo triūsu ir mėgaujuosi, bet ir vėl randu nudžiūvusį sodinuką.

Ciceronas teigė, kad jei turi sodą ir biblioteką, turi viską, ko reikia gyvenimui. Nudžiungu, kad man jau pasisekė, ir ruošdamasi studijų paskaitai iš lentynos išsitraukiu „Šiuolaikinės lietuvių poezijos chrestomatiją“ (2002). Ją sudaręs Sigitas Parulskis negražbyliauja: poezijos skaitymas reikalauja didelės kantrybės. O kantrybė taip toli nuo malonumo potyrio, kurio žmogus nuolatos ir visur siekia. Neužtenka gi pasižvalgyti po eilutes, reikia prisikasti iki giliųjų prasmės klodų. Kasdienybė su vaikais ir meditatyvus poezijos skaitymas vienumoje apskritai atrodo nesuderinami. Ir dar žinai, kad tavo pastangų nevainikuos jokia apčiuopiama nauda. Mano kartos poetas Ernestas Noreika tiesiai šviesiai pripažįsta, kad „norėti suprasti sudėtingą žodžių kosmosą gana paranormalu“.

Vis dėlto, jei galiu išmokti motinystės ir sodininkystės pamokas, studijuodama galiu savo kantrybę dedikuoti ir poezijai. Šias patirtis vienija tai, kad viena jų dalis yra diskomfortiška. Tačiau dabar jau žinau, kad su ta dirginančia, nepatogia dalimi galiu susitaikyti, nes esąs didesnis tikslas. Iki šio tikslo, kaip, beje, ir malonumo, reikėjo prisikasti. Daug kartų karštligiškai troškau viską sutvarkyti greitai ir teisingai, impulsyviai pradėdavau, darydavau ir liaudavausi, nerimastingai bėgdavau ieškoti, kur paprasčiau, patogiau ar įdomiau. Kol per troškimų, neišsipildymų temdomą paviršių pamažu ėmė šviestis neskubrios gyvenimo tėkmės grožis. Negaliu suprasti ir pakeisti, bet galiu išbūti – kaip daigas po sniegu. Pradedu suvokti visa ko cikliškumą ir tarpusavio priklausomybę. Kai įvykių švytuoklė sviedžia į vieną pusę, ji būtinai sugrįš atgal. Tai dėsnis. Kokią pamoką iš to išmoksiu  – leisiu save ištaškyti nenumaldomoms laiko sūpuoklėms, o gal įsikibsiu tvirčiau, nes juk, iš tiesų, suptis taip svaiginančiai malonu. Tereikia laikytis, atsipalaiduoti ir leistis nešamai.

Prisimenu, kaip vaikystę praleidau ant sūpynių. Kieme šalia senos trešnės tėčio pastatytos aukštos, tvirtos sūpynės buvo mano svajų ir ramybės erdvė. Stipriai išsisupusi kojomis siekdavau didelio medžio lają, apakinta saulės šviesos užsimerkdavau, o mintimis skriedavau dar aukščiau, iki pat debesų. Niekada nebijojau išsisupti per aukštai ir nukristi. Apglėbta trešnės, raminama tylaus sūpynių girgždesio, jaučiausi saugi. Senoji, kantrioji trešnė kiekvieną pavasarį tebesprogsta tėvų sodybos kieme. Vasarą po jos šakomis pasigirsta mano dukros balsas: „Mama, mama, ateik mane pasupti, aukštai, aukštai!“ Tėtis kantriai rekonstruodavo sūpynes į tvirtesnes, kad ir suaugę vaikai prisėstų, ką jau kalbėt apie anūkų šėlsmą.

XX a. pr. poetas Raineris Marija Rilkė siūlė neieškoti tų atsakymų, kurių vis trokštame, o pasistengti pamilti pačius klausimus, kaip mylime užrakintus, slaptus kambarius. Gyventi su tais klausimais, kol išgyvensime iki tos tolimos atsakymo dienos. Pastebiu ir aš (gal vis dažniau), kad neirkluoju prieš srovę. Netrukdau vaikų saviraiškai, nors knieti įsikišti. Netrukdau augalui plėstis ir stelbti, nors maga išravėti. Jausiu, kad reikės, grįšiu ir su kantrybe pasirūpinsiu. O jei poezijoje neieškosime atsakymų? Jau regiu ironišką Parulskio šypsnį: „poeziją skaito tik vienas procentas visų šalies gyventojų, o rimtai ja domisi dar mažiau žmonių.“  Pasak vokiečių poeto Enzenbergerio, poezijos skaitytojų skaičius yra konstanta. Nesvarbu, kiek bet kurioje šalyje yra gyventojų, poeziją skaito 1 354. „Ar tu tarp jų?“ – retoriškai klausia “Poetinio Druskininkų rudens“ rengėjai. Nežinau, ar aš tarp jų. Čia vėl regiu Parulskio vienišą skaitytoją, kuris patiria „nenumaldomą būties tikrumo ilgesį – arba neviltį, to tikrumo taip ir nesuradęs, – argi tai malonumas?“.

Susimąstau, kas gi teikia tikrą pasitenkinimą gyvenime. Visi turime mažų malonumų, kaipgi be jų. „O kas belieka mano trumpame amžiuje, jei ne šiokie tokie malonumai?“ – girdžiu atsidūstant vieną pažįstamą. Epikūras, hedonizmo teorijos pradininkas, kalbėjo ne apie laikinus, šiuolaikinio žmogaus taip gerai įvaldytus malonumus, o nuolatinius, dėl kurių nereikia sužeisti savęs ir aplinkos. Mums nė neįtariant, greiti, malonūs dalykai ir džiaugsmai atsigręžia prieš mus pačius. O jei gebame rinktis tuos malonumus, kurie nesukelia daugiau nemalonumų, čia jau tikras meistriškumas. Regis, autentiškam Epikūro hedonistui būtų nesunku atitolinti malonumą, kuris ateina kaip natūralus saikingo ir vertybėmis grįsto gyvenimo rezultatas, veikiau kaip jo šalutinis poveikis.

Beje, Epikūras 306 m. pr. Kr. įkūrė sodą, kuris raštuose minimas kaip didžiausias ir garsiausias tarp romėnų. Galiu tik spėti, kad sodo kūrimo procesas buvo tikra (saikingo) malonumo apraiška filosofo gyvenime. Neabejoju, kad sodas pareikalavo kantrybės, o pastaroji grindė amžių išbandymus išlaikiusią išmintį. O kas mums belieka, jei ne virsti išmintingais savo gyvenimo sodininkais.

Saulė Zadlauskienė

Autorė apie save:

Esu Saulė – trijų vaikų mama, visiška skaitymo fanė. Skaitau įvairias knygas ir tekstus: vaikiškas knygeles su vaikais, paauglių knygas, klasiką ir šiuolaikinę prozą, poeziją, eseistiką, publicistinius ir akademinius straipsnius. Man labai patinka su vaikais, artimaisiais ir bičiuliais diskutuoti apie knygas. Šiuo metu studijuoju literatūros kūrybą, kritiką ir komunikaciją. Rašymas man – savo patirčių permąstymas ir dalijimasis savo mintimis su kitais. Rašydama galiu dar labiau koncentruoti, išgryninti savo mintį, apgalvoti žodžius ir perteikti juos tiksliai ir originaliai. Mano el. paštas: saule.zadlauskiene@gmail.com