Gailėti reiškia galvoti, kad esi geresnis(?)

Ar aš tikrai tai pasakiau garsiai?

wowowow… stop! - beveik girdžiu jūsų mintis perskaičius antraštę. Bet pirma leiskit man pasisakyti.

Pirmąkart šią frazę išgirdau iš savo psichologės, kai nuėjau kone sriūbaudama, kad mano mylimas sūnėnas tarnauja kariuomenėje. Tarnauja ir patiria visą baisią neteisybę beigi gyvenimo realybę toje sistemoje. Nesiplėsiu apie tai, koks šaunus jaunas vyras jis yra, kad pasirinko tokį kelią po mokyklos, arba kaip aš juo didžiuojuosi širdy. Nesiplėsiu ir apie tai, kaip reikia nustoti gailėti tų ‘vaikų’, kuriuos kariuomenė padarys vyrais. Ne. Dabar ne apie tai. Dabar apie mane, mano pergyvenimą ir gailestį, kai mano mažas, mylimas, jautrus vaikas (sakau ‘mano’, nes jis tikrai labai mano vaikas, nesvarbu, kad jo mama - mano sesuo) virto jaunu, mažu milžinu. Jaunu vyru. Na ir čia prasideda tokios truputį ‘mamiškos moralkės’.

Tai va, einu pas psichologę ir kartais kelio nebematau, nes ašaros plauna akis, bet vis kažkaip susiimu. Pirmas kelias minutes persimetam mandagiomis frazėmis. Ir tada mane prarauna: mano mažutis vaikutis išėjo į kariuomenę, jam sunku, jis ir taip niekad nebuvo atlapas kaip vėjas, o dabar iš kelių sakinių matau, kad toj širdį nebetelpa jausmai, emocijos, išgyvenimai, ir ta politinė padėtis dėldurno kaimyno kažkokia neaiški, o tai kaip bus, tai tas durnas kaimynas sugalvos pas mus į duris pastuksenti, o tai ar jį siųs kariauti? taigi jis tam dar per jaunas, kažkokiais kitais būdais jam pirmiausia gyvenimą reikia pamatyti - beriu ir nesustoju. Kažkaip vyksta dialogas, bet vienu manęs paklausia - “Jums jo gaila?? Bet kodėl?”

Papasakoju apie tai, kokia aš visko gyvenime jau mačiusi teta, apie tai, kiek neteisybės jau patyriau ir apie tai, kad neteisybės net nebekvestionuoju, apie tai, kaip man gaila, kad jam sunku, kad jis kažkokiam miegmaišy kažkur miške sušlapęs ir sušalęs, apie elgesį jo

atžvilgiu, kurio nesuprantu ir nepateisinu, ir net nenoriu bandyti to daryti. O tada man šauna kitą klausimą - “tai jūs tiesiog manote, kad esate už jį geresnė, nes su visu jo gyvenimu susitvarkytumėte geriau?” Ir čia aš jau žiūriu didelėm iš pykčio akim. Aš negalvoju, kad esu geresnė! Jis tiesiog dar per jaunas, nepatyręs, jam sunku! “Aha, tai

jūs manote, kad su viskuo susitvarkytumėte geriau?” - mane provokuoja toliau.

“Taip, manau! Aš patirties turiu daugiau, skūra mano storesnė, širdis surambėjus, iliuzijų nebeturiu!”

.

“Tai vadinasi jūs galvojate, kad esate geresnė, o jis prastesnis dėl savo jaunystės ir

nepatirties” - jau nebeklausia, o konstatuoja psichologė. Neatsakiau nieko, sukryžiavusi susidėjau rankas ir pradėjau galvoti. Taip. Pasirodo, kad vis gi aš taip galvoju. Mano jo gaila, nes aš manau, kad susitvarkyčiau geriau. Ir mane pribloškia šis suvokimas. Mano

gailestis nereiškia atjautos ar empatijos, kaip maniau iki tol. Mano gailestis yra jo sumenkinimas. Bet tai atvėrė visiškai naują požiūrį ir patirtį manyje. Visas pokalbis baigėsi tuo, kad aš tiesiog tiesiai paklausiau, o tai ką man tada daryti? Ką veikti be gailėjimo? Kokį jausmą įdėti į tą vietą? “Palaikymą” - gavau vieno žodžio atsakymą.

Ir taip gražiai susidėjo visa ta sumaištis į vietas. Nuo to karto niekada daugiau nesriūbavau ir netvinau ašaromis apie jį pagalvojusi. Kai suprasdavau, kad yra sunku, klausdavau savęs - o kaip aš galiu palaikyti? Kaip galiu įkvėpti, padėti, palengvinti, galbūt patarti? Bet niekada negailėti.

Gailestis labai lengvai pasitraukė iš mano gyvenimo. Stabtelėjusi ir pagalvojusi supratau, kad niekada nuo to karto niekam nejaučiau gailesčio. Vis sugebėdavau įdėti kitą jausmą į tą vietą. Iki šio gruodžio pradžios. Pamačiau parduotuvės kasoje senutę, vežimėlyje blizgučių girlianda, keli mandarinai, silkė, dovanų maišelis, vaikiška knygelė ir jos lazda. Ir čia pirmąkart po ilgo laiko siūbtelėjo gailestis. Bandžiau kelis kartus atskirti ir savęs paklausti, ar tai tikrai gailestis. Gailestis. Nes nežinojau, kokios šventės tos senutės laukia.

Nes toje vietoje tikrai buvau geresnė. Tik dėl to man pasidarė ne smagiau.

Pasidarė liūdniau. Ir apmaudžiau.

Naurija Aurilaitė

Autorė apie save:

Esu Naurija Aurilaitė – žmogus, rašantis apie vidinius lūžius ir suvokimus. Mano vardas gimė iš kuriamo mitologinio pasaulio, kuriame paukštė Naurija ir lūšis Aurilaitė saugo senas istorijas, atmintį ir dievų vaikus. Tikiuosi, kad vieną dieną prisistatysiu ir kaip knygų autorė.

Mane pasiekti galima - naurija.aurilaite@gmail.com