(Įsimylėjau). Pažiūrėjusi į jo akis matau jo istoriją ir MŪSŲ istoriją kartu, tą, kuruos niekada nebus, bet galėjo būti. Jeigu gruodžio aštuntą jis nebūtų sutikęs savo žmonos. Arba jei aš būčiau, kaip kadaise svajojau, iškeliavusi prie Baikalo ežero traukiniu ir ten jį sutikusi. Traukinyje. Kadaise planavau tik anuomet tėtis man sakė, kad į tuos kraštus leistis pavojinga, visi girti, dar išprievartaus. Bet jis gi būtų mane apgynęs! Kitąkart neklausysiu tėčio. Praeitą savaitę man suėjo trisdešimt penkeri, o aš vis tiek jo bijau. Tėčio. Mintyse kartoju ir perfrazuoju Glennon Doyle žodžius, kad norėdama tikrai užaugti, turi liautis buvusi paklusni dukra. Tik kartais būti paklusnia mergaite labai patogu, nes gyvenime ištikus nesėkmėms vėliau visada gali kaltinti savo tėvus.
Dabar tarp mano draugių rate toks keistas metas. Skyrybų ir vaisingumo klinikų, jei apibendrinant. Tos kur ištekėjo dvidešimt kelerių pasakoja, kad yra blogai. “Nu blogai, blogai…” sako telefonu, tarp žodžių darydamos ilgas pauzes. Kiekviena istorija yra kitokia, bet maždaug tokia: vyras dirba ir uždirba, arba neuždirba, bet namie vis tiek nieko nedaro, su vaikais beveik nebūna, užsiaugino pilvą, nupliko, nupušo, bet nu tai kokia prasmė skirtis, nes kas mane dabar ims su tais vaikais, o žinai, jei ir susirasiu kitą, tai po dešimt metų vėl bus tas pats.
“Jis man trenkė per veidą, bet žinai, tie kur instagrame nuotraukose šypsosi, jie savo žmonas irgi tranko. Man atrodo, visi gi kartais patranko, tik nepasakoja…” - atvirauja draugė, apsimeskime, kad tai - ne Jovita, ir aš dar tuo pačiu apsimetu kartu su ja tikinti, kad pasaulyje nėra laimingų santuokų. Suprantu draugę, nes jei bent akimirkai ji leistų sau pagalvoti, kad laimė poroje, santuokoje ir šeimoje yra įmanoma, kad šitaip būna, tuomet nebeliktų jokio kito kelio - tik iš pamatų keisti savo gyvenimą. “O kur aš eičiau su savo vaikais? Kas paskolą mokės? Nejuokink…”
Kitos dvi skiriasi, tik jų vyrai to dar nežino. Nežino ir jos pačios, bet iš kiekvieno mūsų pokalbio jaučiu, kaip po žingsnelį, po ašarą, po nepakeltą nuo žemės kojinę artėjama prie šio sprendimo. Tai jų kelias, palieku jas ten, ištikimai budėdama kitam telefono gale.
Yra ir tos kitos draugės, keturiasdešimtmetės, kurios per ilgai galvojo. Akimirką skaitydama Anos laišką sutrinku: ji turi kūdikį? Kol galiausiai suprantu, kad dar ne, neturi, bet jau nebegali įsivaizduoti savo gyvenimo be vaiko. “Mes pavalgemė pusryčius ir aš susimąsčiau, kas darys pusryčius kai turėsime lėliuką?” Kas antras sakinys va toks. Ana lyg ir žinojo, kad nori turėti vaikų, bet visą gyvenimą elgėsi taip lyg nenorėtų. Nesmerkiu nė vieno jos pasirinkimo - smagiausios girtos naktys kartu prasiaustos. Atsimenu, kaip jau tada, prieš dešimt metų mums šokant kažkokiame Palangos myžbaryje, jos lūpose skambėjusi svajonė “to move to New York and to have babies”. Bijau pagalvoti, kas bus, jei Anai nepavyks.
Tokių kaip Ana aplink mane ne viena. Net kietuolė Simonne, kuri maniau, gyvenime vaikų nenorės, staiga prisipažino apsilankiusi spermos banke. “I’m still considering my options. Don’t want to talk about this now. Will call you when I’ll have some news, I promise.” Vau.
Pirmą vaiką pagimdžiau dvidešimt devynerių, kažkaip pačiai sau netikėtai įsprūdusi į tą “tapti motina iki trisdešimties” traukinį. Vyras mane myli, dirba ir uždirba, tai skųstis neturėčiau (čia regiu energingai linkčiojančias savo giminės moteris, o teta Rožytė dar priduria “nevaryk dievo į medį, šitaip gerai gyveni!” ir tada suskamba per kažkieno šešiasdešimtmetį daug kartų ant repeato leista daina: gyvenu gerai, gyvenu gerai!)
Turiu vyresnę draugę, ištekėjusią už nuostabiai gero ir gražaus vyro. Tik, va, ji pati jį apgaudinėja. “Turiu meilužį”, prisipažįsta. “Bet nesakyk Jovitai”. Mintyse nusijuokiu - tikrai jau geriau pasakyti Jovitai, nei man, nes aš apie tai jei ne knygoje tai kokiame bloge parašysiu. Užtat nesakau tos draugės vardo ir palieku ją ramybėje.
Aš irgi bandžiau apgaudinėti savo vyrą - mintyse. Iš pradžių viskas juk įvyksta mintyse - pokalbiai, bučiniai, seksas. Ir būtent mintyse reikia apsispręsti - įsileisiu tai į fizinę realybę ar ne? Gyvenu gerai, visada taip gyvenau jei mano giminės moterų akimis pažiūrėsime į mano santykius su vyrais - nė vienas nėra man trenkęs, o tai jau savaime laikoma šiokiu tokiu pasiekimu. Gal dar mamai padėkoti reikia, kuri man nuo mažens kalė į galvą “Jeigu nors vieną kartą vyras tau smogs - palik iš karto, be jokių klausimų”. Gyvenu gerai, nes šiandien veždama vaikus į Havajų pliažą kreivai šypsojausi prisimindama, kiek visokiausių dovanų per gyvenimą man yra pridovanoję vyrai, ypač tie, su kuriais niekada nemiegojau. Iš jų smagiausia kažką gauti, nes tada neįvyksta jokie mainai - tik aukščiausios klasės merginimas. “Mama, kada mes būsim ten?” - mintis nutraukia Indraja, ir iš dienos SPA Londone grįžtu į apšnerkštą automobilį, riedantį Hookena miestelio žvirkeliu.
Apie ką aš čia? Kad įsivaizdavau daranti nepadorius dalykus su kitais vyrais. Ir kad bandžiau mintyse apgaudinėti saviškį. Noriu pabrėžti, kad pastarieji du sakiniai esmingai skirtingi. Pirmas - nuoroda į tiesiog fantazijas, nepririštas prie jokios realybę atitinkančios situacijos. Tai gali būti threesome su televizorių meistru ir Matthew McConaughey, nesileidžiant į logiškus paaiškinimus, kaip jiedu užklupo mane aristrokratiškoje bibliotekoje. Žodžiu, su kuo tik nori, kaip tik nori, nekeliant klausimų “kas tuo metu prižiūri mano vaikus?”, ar “bet gi aš ištekėjusi…” ir pan. Nes seksualinių fantazijų pasaulyje už visas kitas tikresnė tampa kūno realybė. Taip ir turi būti. Laisvė papūgoms ir scenoms, kurių iš tiesų niekada nenorėtume patirti, bet vis tiek kaitriai gera jas lyg filmą sukti galvoje.
Ir kito tipo įsivaizdavimai - su konkrečiu gyenamoje realybėje esančiu vyru, tuo pačiu mintyse aprėpiant ne tik seksą su visomis smulkmenomis, bet ir savo pačios situaciją: sutuoktinį, vaikus, namus, savas raukšles aplink akis, to kito vyro žmoną, jo vaikus, žmonos celiulitą, kurį prizoominusi matau šniukšinėdama jos feisbuko nuotraukas; pigų motelio kambarį, išjungtą mobiliojo telefono garsą ir nervingą elgesį, kai grįžus namo reikia apsimesti, kad nieko nebuvo.
Ar galėčiau?
Viskas prasidėtų nuo žmogžudystės.
Bet
Apie žudymo įrankius ir motyvą papasakosiu kitą kartą.
Sūrių, sultingų fantazijų linkėdama iš Havajų.
Aloha!
Su meile,
Vaiva
P.S. pirma šio teksto dalis čia