Paauglystėje mano nekaltybės praradimo fantazija su princu Wiljamu baigdavosi pastarojo mirtimi. Žinoma, ne iš karto, ir jokiu būdu ne lovoje, o gerokai vėliau, jau po mūsų vestuvių ir manęs įšventimo į hercogienes ar ką ten. Būdama keturiolikos tokios istorijos pabaigos perdaug nekvestionavau.
Gal kokių devyniolikos kalbėdamasi su geriausia drauge išgirdau: “Nežinau kodėl, bet pabaigoj mano mylimasis visada numiršta…” - gūžtelėjo pečiais. Tada mudvi juokėmės, kad kaip čia taip, lyg ir norim tų bernų ar princų, o vos gavusios juos mintyse nugalabijam. Kodėl?
Man atrodo, tam yra kelios priežastys. Paauglystėje tai - akivaizdus nemokšiškumas. Nes visos jėgos ir energija skiriamos išpildyti troškimui, pasiekti nepasiekiamą, užkariauti gražiausio ir stipriausio širdį. Tik nei pasakose, nei tėvų santuokose nematėme ką su tuo “ilgai ir laimingai gyveno” daryti realybėje. Čia galima įžvelgti ir budistinį amžiną užgaidų ratą, kai gavęs vieną daiktą jau tuoj nori kito; ir tiesiog nebrandumą, nes keturiolikmetė panelė iš tiesų turbūt trokšta ne visapusiškų santykių, o kaprizo išpildymo su lengvais erotiniais niuansais, kuriuos kelissyk prasukus galvoje su tuo mylimoju kaip ir nėra veikti - negi dabar eisi kojines skalbt? Todėl pyst - autoavarija, snaiperio kulka ar lėktuvo katastrofa, ir princo nebėra, o jaunoji hercogienė gali nevaržomai iš naujo rinktis aistros objektą.
Šitaip viskas vyko mintyse, maždaug nuo keturiolikos iki devyniolikos. Paskiau buvo daug trumpesnių ar ilgesnių, tačiau labai tikrų santykių, parodžiusių, kad gyvenimas poroje didžia dalimi susideda iš dantų pasta aptaškytų veidrodžių ir diskusijų apie bendrus ar atskirus finansus.
Mane ištiko santuoka, du vaikai, daug skalbinių ir kūrybinių proveržių, tačiau baisiai nustebau, supratusi, kad po dvidešimties metų fantazijos vėl krypsta tos pačios pabaigos link - mylimųjų likvidavimo. Tik dabar žmogžudystės motyvas yra pati tyriausia meilė. Netrukus paaiškinsiu kaip aš tai matau.
Žinau, kad pastaraisiais tekstais apie seksą su televizorių meistru ir neištikimybę tarsi vedžiojau jus už nosies. Tiesa ta, kad iš tiesų jaučiausi įsimylėjusi. Beviltiškai, aistringai, svajingai, su apetito pradingimu ir libido sustiprėjimu, su daugybe fantazijų ir per garsiai automobilyje leidžiamų “Native FM” radijo stoties dainų - įprastinai vliubčyvoms būdingi simptomai, vakarų fronte nieko naujo. Tačiau šįsyk užuot pametusi galvą aš lyg gilios meditacijos metu atsiskyriau nuo jausmų ir tapau jų stebėtoja. Šitaip gavau progą apžiūrėti įsimylėjimo kančias iš labai arti, bet tuo pačiu ir per atstumą, nesusitapatindama, o tik stebėdama kaip čia viskas klostosi. Klostytis nebuvo kam, nes santykiai ir pats meilės objektas buvo išgalvotas. Tiesa, tas vyras kažkur iš tiesų yra, bet jis net nenutuokia apie mano egzistavimą. Pamačiau jį per televizorių, vėliau susiradau IG. Užtat mano galvoje mes spėjome susipažinti penkiais skirtingais būdais (mano mėgstamiausia situacija buvo kai mudu netikėtai atsisėdame vienas šalia kito lėktuve), pasimylėti šešiolika būdų, kurių čia neminėsiu, ir galiausiai net ne išsiskyrėme, bet tiesiog nubėgau atgal laike ir ištryniau tas fantazijas iš gyvenimo galimybių lentos taip, kaip pasibaigus pamokai kreida užrašytus pratimus su šlapia kempine nutrindavo mokytoja. Nes pamoką išmokau, ar bent jau noriu tuo tikėti.
Mat iš seksualinių fantazijų pasukus realistiškesnių gyvenimo situacijų įsivaizdavimo keliu, kaip jau minėjau anksčiau, neišvengiamai atsėlina ir visos gyvenimo aplinkybės. Tuomet klestelėjus pirmos klasės lėktuvo kėdėje šalia žavaus nepažįstamojo, kurį jau kelias savaites lyg apsėsta stebiu soc. tinkluose, staiga tenka pačiai sau atsakyti į tokias fantazijos sąlygas kaip: Kodėl staiga pirma klase? Kur skrendu? Kur tuo metu yra mano vyras ir vaikai?
Toliau darosi tik blogiau, nes galvoje viskas pamažu ima virsti santuokine neištikimybe. Po kelių dienų atsibosta sukti tą patį filmą apie seksą viešbutyje virš to baro Užupyje (paaiškėjo, kad skridome į Vilnių), ir tenka atsakyti į kitą nepatogų klausimą: ar būsime kartu amžinai?
Auč.
Nes jeigū būsim, tada teoriškai reikėtų spręsti jau visiškai neromantškas dilemas.
Skyrybų įsivaizdavimas manęs nedžiugino, neišlaisvino, bet privertė suvokti, kad vienintelis būdas mums (man ir mano įsivaizduojamam objektui) būti kartu - jei mudu panašiu metu netikėtai taptume našliais. Kitaip tariant, mintyse teko savo vyrą ir Džeimso (vardą, aišku, pakeičiau, bet eiii, kaip seksi šitas skamba!) žmoną… nužudyti. Ir būtent tą akimirką supratau, kaip stipriai myliu savo vyrą, kad realybėje negalėčiau jo išduoti. Taip myliu, kad geriau jau jį nudobčiau nei įskaudinčiau. Šioje vietoje visai nebūtina suprasti mano tamsaus humoro, nes galbūt ir nejuokauju. Tik noriu pasakyti, kad netrokštu niekieno mirties, tfu tfu tfu per kairį petį, todėl lyg daug matęs režisierius su cigarete dantyse pati sau ir visiems įsivaizduojamos dramos herojams sušunku: it’s a wrap! Viskas. Filmas baigtas. Skristomės.
Džeimsą mintyse grąžinau jo žmonai. Pati likau kur esu. O iš visų mano draugių teisiausia rodosi Regina, sakiusi, kad laimingos santuokos paslaptis - vis ką nors įsimylėti. Paikai, aistringai, svajingai ir paviršutiniškai, pasimatuojant paralelines realybes, bet tikrovėje neišduodant to, kas brangu. Todėl nesuprantu Havajų mamų feisibuko grupėse rašančios moters, pagavusios savo vyrą bežiūrint pornografiją. “Is that cheating?” klausia ji, ir man į tai norisi atsakyti klausimu: “o kodėl nepažiūri su vyru kartu?” Žinoma, pornografija pornografijai nelygi, nuo moterį įgalinančios iki visiško iškrypėlių užribio. Tačiau iš esmės man atrodo, kad pornografija savo esme ne daug kuo skiriasi nuo fantazijų ar sapnų. Mūsų vartojamas turinys nei mintys nėra jokia išsadvystė tol, kol nesiimama realių veiksmų jos link.
Mes nesame monogamiški kaip pingvinai. “Santuokos trupa kaip sausainiai” - sako garsiausia Mumbajaus piršlė Sima Taparia, iš netflix realybės šou “Indiškos piršlybos”. Sima irgi žino, ką sako. Nes išeiti - lengviausia. Sunku pasilikti. O gal sunku tik mums, nesibaigiančių galimybių išlepintiems milenialsams, dar paauglystėje per MTV mačiusiems kitą realybės šou, pranašiškai besivadinusį “NEXT!” - kitas!
Kai paklausiu savo senelių, beveik šešiasdešimt metų gyvenančių mano akimis labai laimingoje santuokoje, kokia jų santykių paslaptis - jie juokiasi. “Atleist ir pamiršt” sako, o tada vėl juokiasi. “Visko buvo” sako, ir kiekvienam belieka pagal savosugedimo o gal ir naivumo laipsnį spėlioti kas telpa tame “visko”.
P.S. dar Regina sakė, kad labai sveika visas savo įsimylėjimų įkvėptas fantazijas galiausiai įgyvendinti su savo vyru.
Vaiva Rykštaitė