KAIMAS

Buvo toks metas, kai šis žodis buvo tapęs keiksmažodžiu. Kaimas prasidėdavo birželio 1 ir baigdavosi rugpjūčio 31. Na kartais ir anksčiau. Kad spėčiau nusigramdyt kaimišką, priaugusią skūrą ir vasarinius gaurus nuo akių nusirėžt. Na taip, tik atvykus pirmas dienas lakstydavau kaip akis išdegęs, ir ant aukšto peržiūrėt senienas, ir į klėtį žiurkes perskaičiuot, ir į tvartą, daržinę. Būtinai į kalvę, dumples patikrint, kokį šnipštą pasigamint. Galiu garantuot kad mažai kas jau ir žino kaip jį pasigamint... Ir per dieną, dvi, viską išsiaiškinu ir ką - prasideda kaaaaimaaas... runkeliai, bulbos, koloradai, šienai... šienai... šienai... o jeijeiii koks darbas mint vežimą. Dulkės, prakaitas, ir viskas kas įmanoma lenda man visur kur įmanoma, niežti baisiai labai, bandau protestuot kad šis darbas miesčioniui nepriimtinas, bet po kelių dieduko pažadų patiesint nugarą, supratau kad ne toks jau ir baisus tas šieno vežimas. Prisižiūrėjęs “Kapitono Tenkešo” galvoju - taip užšokt ant arklio ir aš galiu, pfff, vienas juokas. Ir, ištaręs magišką frazę -“ Eeei, žiūrėkit kaip moku!” šokau nuo pilno šieno vežimo ant arklio... galiu pasakyt kad turėjau angelų sargų ir ne vieną. Padėjo man pakliūti ne tik tarp arklio ir vežimo, bet dar ir tarp vežimo ratu. Vienu žodžiu, išlipau iš šieno balos, sausas ir supratau kad reikia ne tik Tenkešą, bet ir Vrungelio nuotykius dar peržiūrėt. Neskaitant kelių darbinių šuolių, vis vien ta nuoboda puldinėdavo, tai sugalvodavau ravėdamas runkelius, išravėt juos, o ne piktžoles, tai židinį virš pirties susiręst, tai knygą paskaityti į gandralizdį įsikorus. Stebėdavau kelią ir svaigdavau kad kas į svečius atidulkės. Gal gi puseserę irgi ištrems, nesvarbu kad mažytė, bet šešis kilometrus sumynė dviračiu kaip didelė, tik su dviračiu mažu. Labai dar mažu. Tik niekaip nesupratau ko ta babytė pyksta, nu vieškeliu, tarp kombainų, nuvarėm iki parduotuvės, bet kadangi abu bepinigiai buvom, tai ir atgal parvarėm. Ir nieko, ir puseserei nieko. Fermos buvo netoli, karvės dramblio dydžio. Ir tokia būdelė medinukė. Ten karves rišdavo, melžėjos įeidavo. Neramu man pasidarė, naktim nebeužmiegu, kas toj būdelėj ten. Nutariau luktelt kol diedukai grožio miego po pietų ir čerkelės priguls, ir nutykojau per laukus, už smilgų slapstydamas. Per purvus ir mėšlynus šiaip taip patekus vidun... Koks buvo mano nusivylimas, kai ten pamačiau prirašinėtą, nudrengtą žurnalą, keletą keistos formos kolbų ir niekoooo tokio kas sudomintų mano, nuotykių ištroškusią Tomo Sojerio sielą. Nusivylimą pakeitė šovusi meniška idėja. Pamirkiau rankas tame per ką bridau į būdelę ir gražiai, kiekvienam lape, palikau savo delnų įspaudus. Beveik kaip Holivudo bulvare, tik čia aš buvau kiekviename lape. Be proto didžiavausi savo meno kūriniu, net palikau melžėjom ir veterinoriui pasigrožėt. Tik niekaip nesupratau kodėl vakare į kiemą įlėkęs uazikas, ir storas uosuotas veterinorius pirštais rodo į mane. Ką aš žinau, kažkoks pacanas mačiau nubėgo pamiškėn, jaučiu chuliganas. Et, nepatikėjo. Pavaišino koše. Menas reikalauja aukų. Kartą norėjau kumelei šlaunį paglostyt. Švelniai taip. Perbraukiau. O jai gal pasirodė nepriimtinas mano priekabiavimas, gal norėjo pasirodyt mokanti karate. Ir parodė. Kaustyta kanopa. Mavašigeriturbo spyriu mano dar nevisai plačion krūtinėn. Lyg ir nieko nesulaužė, bet supratau kad moteriškai giminei negali taip prieit ir iš niekur nieko imti glostyt šlaunį. Po spyrio gal valandą žiopčiojau kaip karpis gaudydamas orą... ir skaičiuodamas žvaigždes. Ir vis tiek myliu arklius. Taip ir tempiau dienas. Kartais sušukdavau tą magišką frazę - “Žiūrėkit kaip moku” bet kaime greit žaizdos gydavo, moliu patepi ir užgyja, arba runkelių lysvę kokių keturių kilometrų nuravi ir pamiršti visus nubrozdinimus. Iš to įdomaus buvimo ir veikimo apie nieką buvau ir žolę padegęs. Taaaaip buvo įdomu, norėjau ir karą pažaisti, bet diedukas kategoriškai nesutiko ir šaukdamas puolė gesinti. Tik nesupratau ar jis šaukė Valioo, Uraaa ar kad man dabar kažką žada... namo paleido mane vieną pietaut, o pats nuvarė į kalvę. Babytė irgi, panašu, kad kariauti linkus nebuvo, pikta visa, bandžiau dar sakyt kad ne aš, bet nepatikėjo. Ogi žiūū pro langelį - atvaro diedukas su pakinktais rankose. Drūčiais tokiais, su metalinėm grožybėm. Na, aš jau kaip ir mastantis buvau ir supratau kad troboj arklio tai nėra ir kad pakinktai greičiausiai bus tik šauniajam kariui. Ačiū, aš jau sotus. Ištaręs šiuos žodžius moviau nuo stalo. Oi ilgai mane diedukas, šaukdamas uraaaaa, vaikėsi po laukus, oi ilgai. Bet, ai, pasidaviau, galvoju kam seną žmogų kankinti. Pargrius dar, kaip aš jį partempsiu. Kurį laiką valgiau stovėdamas, bet ilgam žinojau kad žaidžiant karą reikia žolės nedegint. Metams bėgant kaimas baigėsi, perėjo į miestelį, dar vėliau ir miestelis baigėsi, liko kapai ir prisiminimai. Ir jau nebe keiksmažodis, o šiltas, ką tik pamelžtas pienas, juoda kvapni duona, sudiržę babytės rankos ir ryto rasa pradalgėj.


Saulius B.





Autorius apie save:

Rašau jau senokai. Gal dešimt, penkiolika metų. Rašydamas išrašau savo mintis, nuotaikas, jausmus. Manyje, giliai tūno, mažas, atkaklus ir naglas žmogeliukas, kuris, atklydus minčiai, ima tampyti mane už ūsų. O tai jau labai drąsu – miegantį liūtą, tampyti už ūsų. Tai jis ir priverčia mane griebtis plunksnos ir išdėlioti mintis raidėmis. Ir, jei tik, to žmogeliuko nepaklausau, atidedu rašymą ar atsiduodu kitiems reikalams, jis iškart beldžia į visas, likusias sąžinės kerteles. Ir beldžia tol, kol neprisėdu ir neišlieju minčių raidėmis. Dažniausiai raidės virsta memuarais, tokiais kaip KAIMAS, bet vis labiau stengiuosi save įtikinti, kad minčių bus ir romanui. Tikrai bus. Minčių raidėmis.

Šis ir kiti kūriniai iš vaikystės, manyje kuo toliau, tuo labiau pabunda. Kitais vaizdais, kitokiom spalvom, nuotaikom.

Komentarų: 5