Klausausi nara podcasto. Berta kalbina Olegą, pradėdama klausimu:
- Kaip jautiesi?
- Nu baigiam, dabar čia ne apie mane, - atsako Olegas. Ir jis teisus. Dabar lyg ne laikas egocentrizmui, ne laikas asmeniniams išgyvenimams, nei mūsų traumų refleksijoms bežiūrint žinias iš Ukrainos. Dabar ne apie mus. Dabar apie juos. Ar bent jau taip būtų idealiame pasaulyje.
Neatsimenu kokiame new age ar neurolingvistikos puslapyje skaičiau, kad Visatoje neegzistuoja žodis “ne”, todėl siūloma vengti kalbėjimo neiginiais. Gal irgi esate girdėję šitą teoriją? Iš pradžių man ji pasirodė absurdiška, bet ilgainiui stebėdama savo kalbą pastebiu, kad vis tik makes sense.
Pavyzdžiui, sakau “aš nenoriu skyrybų” - reiškia vis tik galvoju apie skyrybas, jei jas jau paminiu. Arba, štai, filmo pavadinimas “Ukraine is not a brothel” - bet man iškart kyla idėja, kad Ukrainoje YRA daug bordelių arba ji kažkaip esmingai su jais susijusi. Ir trečias pavyzdys: “aš nepamiršiu” - bet sakinyje vis tiek skamba pamiršimas, todėl vietoje to stengiuosi sakyti “aš prisiminsiu”, “aš noriu būti šiuose santykiuose” ir pan. Tikiuosi, jau supratote kas šia teorija turima omeny, o ją paminėjau, nes būtent bloge galiu sau leisti ilgus, random ir ne visai į temą lyrinius nukrypimus. Tame ir smagumas.
Tiesa, Olegui to “apie mane” prikišti negaliu - viso pokalbio metu jis iš tiesų kalbėjo ne apie savo jausmus, o apie Ukrainą, apie mūsų pareigą prisidėti ir apie dabartinę Lietuvos padėtį apskritai. Tiesiog nuo to “ne apie mane” norėjau atsispirti kalbėdama, kad savęs šiuose kontekstuose neišvengsime. Karo Ukrainoje kontekste tenka susidurti su savo jausmais, vertybinėmis slinktimis, lūkesčiais aplinkai, savo pajėgumu ar nepajėgumu veikti tam tikrose situacijose. Ir tai yra normalu, turbūt net būtina.
Dabar jau net visiškai ne woke ir ne dvasingi žmonės garsiai sako, kad vyksta gėrio ir blogo kova. O dvasingieji priduria: žmonijos atsibudimas, perėjimas į kitą sąmoningumo lygmenį - taip pat. Todėl norisi tikėti, kad mūsų patiriami jausmai yra būtinoji šio didingo proceso dalis. Parašysiu kas vyksta su manimi. Ne dėl to, kad kaip kai kas prikiša, būčiau egocentriška, o todėl, kad nemėgstu kalbėti liepiamąja nuosaka; mano pozicija yra dalintis patirtimi. Kam rezonuos, tam.
Šiomis savaitėmis pajutau…
… kad skauda labiau nei dėl Afganistano, jazidų, Sirijos ir visų pastarųjų karų. Ukrainos karą priėmiau asmeniškai. Kiekvienas užmuštas vaikas - lyg giminė, savas. Skauda. Siaubas, kaip skauda.
…palengvėjimą, kad puolama ne Lietuva. Dar ne. Kartais pagalvoju, kad dalis Lietuvos motyvacijos yra ne tik altruizmas, empatija, bet ir baimė dėl savęs pačių, suvokimas, kad jei Ukraina prakiš tai we are next in line.
…kaip manyje itin stipriai aktyvavosi istorinė trauma, atgijo kolektyvinė atmintis. Atsirado didelis emocinis atstumas nuo vyro ir visų amerikiečių draugų - nes jie niekada nesupras, kad ir kiek aiškinčiau. Apie tai išsamiai rašau šiame LRT tekste - jis žmonių pageidavimu jau verčiamas į kitas kalbas.
…pyktį visiems bandantiems išvartyti šią temą a la “o ką Amerika Irake darė?” Turbūt dauguma jau žinote, bet visi šitie “o kaip?” klausimai yra durni, nemandagūs ir visiškais okaipizmas (whataboutismas), kuris, beje, irgi yra mėgiamas propagandos įrankis. Su visais “o kaip Sirija?” klausimas siekiama nukreipti dėmėsį nuo pagrindinės temos, sutrikdyti žmogų. Čia vėl noriu prisiminti Olegą ir jo citatą: “dabar viskas yra labai paprasta, nebeliko atspalvių, tik juoda ir balta.” Pritariu. Atspalviai atsiras po karo, tada galėsime filosofuoti, reflektuoti visus “o kaip”, tačiau kol kas tai tik trukdo, blaško. Svarbiausia šiandien yra koncentruotis į pagalbą Ukrainai.
…pyktį ant tų, kurie į karą Ukrainoje reaguoja kitaip nei aš. Ne taip stipriai jaučia, ne tiek daug kalba, nesidalina mano ar kitų poustais, gyvena savo gyvenimus.
…pyktį ant pykstančių ant manęs dėl to, kad į karą reaguoju kitaip nei jie. Kad ne taip stipriai jaučiu, kad neturiu teisės jausti, nes gyvenu Havajuose, kad kalbu ir apie kitus dalykus, ne tik apie Ukrainą.
…priėmimą psichologės žodžių, kad “nėra neteisingo būdo palaikyti Ukrainą”. Į širdį niekas neįlįs. Arba, kaip minėtame podcaste Olegas (koks jis nuostabus!) sakė: “nu ir kas, darom toliau!”
…kaltę dėl to, kad mano vaikai miega saugiai ir šiltai. Bent šiandien.
…liūdesį, kad esu toli nuo Lietuvos. Kai kažkokiame video girdžiu ukrainietę rusų kareiviui šaukiant “moja zemlia!” , ir many regis sumaudžia Lietuvos žemėje besiilsintys protėvių kaulai. Kodėl aš taip toli nuo jų? Mutyte…
…palengvėjimą, kad esu toli nuo Lietuvos. “Vaikučiai mano, Putinas jūsų nepasieks”.
…kaltę, dėl jaučiamo palengvėjimo esant fiziškai toli nuo Lietuvos. O gal man grįžti? (“Negrįžk", sako tėvai ir vyras). Ar galėčiau savo vaikus paaukoti už laisvę? Lengva užduoti tokius klausimus, kai jie teoriniai.
…patriotizmą. Tokį, kuris sąnarius suka, gerklę veržia, ašaromis sunkiasi. Žinau istorijas, paauglystėje raudojau skaitydama “Lietuviai prie Laptevų jūros”, bet toji realybė vis vien atrodė abstrakti, tolima, plokščia lyg nespalvota fotografija. Plokščia rodėsi ir laisvės sąvoka, nors teoriškai ja niekada neabejojau. O šiandien nerandu sau vietos, lyg tas Kioto zoo-sode matytas tigras, kuris suko ratus išprotėjęs, o žmonės tik juokėsi. Anuomet norėjau parašyti Kioto zoo-sodui emeilą, pasibaisėti jų veiksmais. Spėkit, ar parašiau? Taip ir pasaulis, man regis, vis ruošiasi rašyti tą emeilą, kada nors, bet pirma reikia kavą išgerti, juk atšals.
…vienybę su Ukraina, Baltarusija, Lenkija, Latvija, Estija. Tai kas mus skyrė, dabar mus vienija. Savybės, buvusios geopolitine Rytų Europos stigma, dabar yra mūsų stiprybė.
… rusofobiją. Pati save išgąsdinau su tokiomis mintimis ir, man regis, dabar bent šiek tiek nutuokiu kokiu emociniu pagrindu vyksta genocidai. Nuolat pagaunu save nekenčiant visų rusų. Stengiuosi vadovautis protu, o ne jausmais. Žinau, kad nė viena rasė ar tautybė nėra vien gera ar bloga. Visur yra visokių žmonių, ir būtent tokia į konkrečią tautą nukreipta neapykanta yra pavojinga visai žmonijai. Bet tuo pačiu metu mane vimdo prieš kameras kniaukiančios, kaip tik ruskės moka kniaukti, rusų influenserės, mane siutina mintis, kad dešimtmečius Lietuvoje besmegeniams buvo rodomas “ekstrasensų šou”, staiga prisimenu atsitiktinį faktelį, skaitytą kažkuriame rezistencijos muziejuje: kaip rusai pagavę lietuvi partizaną pakabino jį aukštyn kojomis ant medžio, galva - į skruzdėlyną… 2022, vasaris. Šalia manęs “Four seasons” viešbučio baseine atsisėda gražuolė moters ir su savo vakais ima šnekėtis rusiškai. Įsitempiu. Noriu klausti: Where are you from? Who’s side are you on? Įsivaizduoju kaip ji atsako, kad už Putiną ir kaip aš spjaunu jai į veidą, o tada imu ją smaugti, atbėga viešbučio apsauga. Tik įsivaizduoju, realybėje tyliu, išlieku racionali. Nėra blogo etninio geno, tik blogi žmonės - kiekvienoj tautoj jų būna. Bet suprantu, kad istorinės traumos niekur nedingsta, jos driekiasi per kartas. Staiga suprantu, kodėl havajiečiai neleidžia mūsų vaikams žaisti kartu. Ir nebegaliu ant jų pykti.
…siaubą. Tiesiog siaubą.
…nerimą, kad tas siaubas mane veikia vis mažiau. Jau nebeverkiu žiūrėdama žinias ir bijau, kad posakis “slaugės ir kareiviai praranda jautrumą” galioja ir mums, karą vartojantiems telefonais lyg eilinį turinį.
…baimę. Fizinę - dėl gresiančio atominio karo visame pasaulyje. Patriotinę - dėl Lietuvos. Asmeninę - dėl savo šeimos. Filosofinę - ar gėris gali pralaimėti?
…mindfucką. Informacinis karas galiausiai padarė savo. Labiausiai mane ištaškė ta diena, kai per pirmąjį rusų kanalą žinių metu išstojo moteris su plakatu “Stop WAR”. Iki šiol skaitau skirtingus vertinimus ir nežinau, ar tai buvo tikra ar sumani propagandos dalis? Kaip bebūtų, pamoką išmokau: nepasitikėti niekuo, kas ateina iš Rusijos. Tačiau to pasekoje pradėjau nepasitikėti niekuo, staiga pasaulis ėmė atrodyti trikdantis, iliuzinis.
…abejonę savo intelektiniu pajėgumu atskirti tiesą nuo melo. Būtent prie to privedė informacinis karas. O iš šios abejonės radosi ir gilesnė - abejonė savimi ir viskuo ką darau. Jei vis pasimaunu ant rusų propagandos kabliukų, tai kaip galiu ką nors esmingo nuspręsti ar nuveikti kaip kūrėja, kaip menininkė? Energijos ir jausmų tiek daug, bet baisu suklysti, baisu juos nukreipti į neteisingus metodus…
…suvokimą, kad mano gyvenimas dėl to nesibaigė, dar ne, o gal ir niekad nesibaigs.
… kaltę, kad darau per mažai.
…kaltę dėl asmeninio nerimo. Nes su gailesčiu Ukrainos žuvusiems kažkur proto pakampėse šnypščioja ir mintys: o kaip aš? Kaip mano svajonės ir mano darbai, kurie dėl šio karo irgi stoja, kaip mano karjera, kaip mano šeima, kaip mano vaikai, kaip man pačiai išbūti šitame nerime, šitose kaltėse, ašarose ir džiaugsmuose, kuriuos pajutus užplūsta dar didesnė kaltė. Ir dar stipresnis noras gyventi.
Bet dabar ne apie mane. Lyg galėčiau nuo savęs pabėgti.
Su meile,
Vaiva