*Įspėju: aš - ne medikė ir sprendimus priimti kviečiu savo galva, pasitarus su šeimos gydytoju
Jei trumpai, tai hormoninės kontracepcijos nebegersiu todėl, kad turėjau dvi labai blogas patirtis, bet svarbiausia - pagaliau pamilau savo natūralų ciklą.
Jei ilgai, tai tau reikės maždaug penkių minučių, kad perskaitytum šią istoriją. Važiuojam? Pirmąkart kontraceptines tabletes pradėjau vartoti aštuoniolikos. Tada draugavau su vaikinu ir šis žingsnis atrodė logiškas. Pradėjusi vartoti kontraceptikus pastabėjau, kad sumažėjo mano libido ir padidėjo emocingumas. Ir čia kalbu ne apie PMS, kuris, beje, visai išnyko. Jautri ir verksminga buvau nuolatos. Kontraceptikų privalumai buvo tai, jog tiksliai žinojau kada prasidės mėnesinės ir sumažėjęs kūno plaukuotumas. Tačiau, po keleto metų nusprendžiau nutraukti kontraceptinių vaistų vartojimą. Tiksliai nepamenu kodėl - gal kažkur perskaičiau, kad tai neva kenkia vaisingumui? (Iš tiesų nekenkia). Nutraukus tablečių vartojimą man išryškėjo didelės skydliaukės problemos, ėmė berti spuogais, priaugau svorio. Užtrukau keletą metų, kol sugrįžau į savo kūno ritmus ir formas.
Paradoksalu, tačiau būtent skydliaukės ligos dėka ėmiau suvokti, kokį svarbų vaidmenį mano kūne atlieka hormonai, kaip sudėtingagalibūti išlaikyti jų pusiausvyrą ir kaip lengva ją sugriauti. Dėl ko man atsirado problemos suskydliauke nesu tikra. Gydytojas sakė, gal dėl Černobylio. Man iesiog sutapo, kad hipotiroidizmas išryškėjo nutraukus gerti kontraceptinius vaistus.
Pirmą dukrą pagimdžiau dvidešimt devynerių. Po gimdymo nuėjusi į ginekologinę patikrą iš gydytojos išgirdau, kad dabar man reikia gerti kontraceptinius vaistus, nes iškart po gimdymo pastoti labai nesveika. Kadangi vis dar buvau pogimdyviniam rūke, tai grįžau namo su tais kontraceptikais ir pradėjau juos paklusniai gerti. Vėl sustiprėjo liūdesys ir šįkart priaugau svorio vos pradėjusi juos vartoti. Jaučiausi ištinusi. Kai pasakiau apie tai gydytojai, ji pasiūlė pakeisti vaistus kitais, ir pridūrė kad gal išsigalvoju, nes jos paskirti kontraceptikai buvo labai silpni. Tada ir supratau, kad noriu jausti savo kūną, pasitikėti juo. Nustojau gerti kontraceptines tabletes ir prisiekiau sau niekada prie jų negrįžti. Tik po to sužinojau, apie jų daromą žalą moters kūnui: didina infarkto ir krešulių smegenyse riziką, didina kraujospūdį, didina riziką susirgti kepenų vėžiu. Čia paminėjau rimčiausias grėsmes sveikatai, jau nekalbant apie galvos skausmus, pykinimą, pilvo pūtimą ir panašias “smulkias” kontraceptinių tablečių galimai sukeliamas problemėles. Bet čia turbūt kaip ir su menstruacine taurele - vienoms puikiai tinka, kitoms klaikiai netinka. Renkamės pačios.
Aš pasirinkau savo natūralų ciklą, nes kuo daugiau apie jį žinau, tuo nuostabesnis rodosi manasis kūnas. Įsiklausyti į jį rodosi dovana ir privilegija. Apskritai stengiuosi naudoti kiek įmanoma mažiau vaistų, ir jei man ką nors skauda, užuot ieškojusi nuskausminamųjų bandau sužinoti skausmo priežastis. Juk tai mano kūnas bando kalbėtis su manimi siųsdamas signalus! Kodėl turėčiau jį nutildyti neišgirdusi ką sako? Taip pat ir su mėnesinėmis, kurios gali dingti ar vėluoti dėl per didelio krūvio, streso, drastiškų pokyčių gyvenime. Vadinasi, jų dingimas - irgi signalas. Kartu gyvenančių moterų menstruacijų ciklai ilgainiui sinchronizuojasi - taip sutvarkė gamta, kad tos pačios genties moterys galėtų konkuruoti dėl vyrų galėdamos pastoti tuo pačiu metu. Dar esu girdėjusi, kad kitos moterys savo ciklais prisitaiko prie alfa moters mėnesinių ciklo, bet nežinau ar tai tiesa. Man patinka įsivaizduoti, kad taip, ir kad esu toji alfa.
Tačiau svarbiausia, ką jaučiu. Visa ko paauglystėje išsižadėjau dabar patiriu kaip dovaną: padidėjusį jautrumą prieš menstruacijas ir nenumaldomą poreikį susisukus į antklodę žiūrėti netflixą su čipsų dubeniu šalia (visada įsipilu čipus į dubenėlį ir įsivaizduoju, kad esu elegantiška). Tuo metu sustiprėja mano emocijos, tačiau taip pat tai yra metas kai išryškėja problemos, kurias ignoruoju. Vadinasi, tampu ne jautresnė, o imlesnė. Ir staiga mane įsiutinęs kaimynas dėl šeštą ryto leidžiamos muzikos nervina ne dėl to, kad man PMS. Būtent savo PMS dėka aš suvokiu, kad negerai kasdien leisti muziką šeštą ryte. Ir būtent šiandien turiu drąsos ir ryžto tai pasakyti. Mano mėnesinės - lėtumo, poilsio, stipresnių emocijų ir gilesnės intucijos metas. Tai laikas, kai jaučiuosi ištinusi ir nenoriu plaukioti vandenyne. Užtat žinau, kad po menstruacijų ateina energingos dienos. Jaunystėje baisiai skaudėdavo pilvą - kartais taip smarkiai, kad negalėdavau eiti į mokslus ir darbus. Šitas yra vienintelis “kai pagimdysi praeis” žadėtas ir išsipildęs dalykas (man dar žadėjo, kad dings spuogai, susitvarkys hormonai ir gyvenimas) - po gimdymo mėnesinių skausmai tikrai pradingo. Dabar prisimindama tuos baisiausius kartus, kai, pavyzdžiui, sykį taip surietė mėnesinių spazmas kad Anglijoje vidury pėsčiųjų gatvės tiesiog atsiguliau ant grindinio, susiriečiau į kamuoliuką. Prisimindama tą skausmą stebiuosi koks jis panašus į gimdymo sąrėmius - gamta mane tiesiog kas mėnesį ruošė didžiajam darbui (aišku, nesąžininga, jei to darbo niekada gyvenime neketini imtis).
Šiemet ne kartą girdėjau moteris sakant, kad nevalia sakyti “sirgti mėnesinėmis”, nes mėnesinės nėra jokia liga. Aš, pasirodo, šią frazę esu parašiusi ir savo knygoje “Pirmąkart mama”. Iš pradžių politinio korektiškumo bandos jausmo apimta pasijutau kalta, net norėjau kitame knygos tiraže pataisyti tą vietą ar parašyti kokį paaiškinimą puslapio apačioje su žvaigdute. Bet pasitarusi su savimi supratau, kad jei būčiau Deivė Visagalė ar bent savo miestelio diktatorė, tai moterys ne tik galėtų sakyti “sergu mėnesinėmis” (jei jaučiasi sergančios), bet ir gautų apmokamų išeiginių ar tiesiog galimybę tomis dienomis dirbti iš namų. Maždaug kaip mitinėje “Raudonojoje palapinėje”, kuri, beje, yra mano mėgstamiausia knyga. Nes jei skauda, bloga ir silpna, tai kodėl negalima to traktuoti kaip sirgimo?
Taigi jaunystėje aš tikrai sirgdavau mėnesinėmis, dabar ,jas patirdama švelniau, tiesiog sulėtinu tempą. Žinau, kad šiek tiek nukrypau nuo temos. Tema čia - mano troškimas gyventi kūno ciklais, vis labiau juos pažįstant, išgirstant, suprantant. Būtent todėl atsisakiau hormoninės kontracepcijos, kuri už mano kūną nusprestų KADA. Noriu lietis, lyg upė be užtvankų, kartais patvindama, išeidama iš ribų, nevaržoma. Kol išsekusi pereisiu į senės archetipą.
P.S. turiu keletą draugių, kurios atsisako ne tik hormoninės kontracepcijos, bet ir tamponų, bei menstruacinių taurelių, nes gamta sutvarkiusi taip, kad menstruacijų kraujas turi tekėti laisvai. Jos taip pat praktikuoja free bleeding formas - laisvą kraujavimą namie ant rankšluostuko, ar moterų grupėse gamtoje ant akmenų...
Kokios jūsų patirtys su hormonine kontracepcija? Ar mylite savo mėnesines?
Su meile,
Vaiva