Apie daiktiškumą ir paleidimą
Kraustydamasi iš vieno namo į kitą du kartus skyriausi su vyru. Mintyse. Ginčų kilo dėl to, ką palikti, o ką išmesti - dabar net nebenorime pirkti būsto, atrodo geriau amžinai gyventi šitame, nuomojamame*, nei vėl patirti tą kartoninių dėžių pragarą.
Galiausiai supratau esminius mudviejų skirtumus: Maikas jaučiasi saugus kaupdamas, apsistatęs daiktais, kurių kada nors gali prireikti. O mano komfortas priklauso nuo laisvės ir lengvumo – kai manta telpa į vieną lagaminą ir bet kada galiu pakelti sparnus. Ilgą laiką taip ir gyvenau – su vienu lagaminu, griežtai paisydama taisyklės, kad įsigijus naują daiktą būtinai reikia vieno seno... Bet dabar prisidėjo dukrelės daiktai, ir, aišku, knygos, kurias, kaip kvaiša atskraidinau į Havajus net iš Lietuvos.
Mano kaimynė pataria neklausti vyro ką mesti, ką palikti ir šitą reikalą sutvarkyti gudriai, tyliai. Moteriškai. „Aš kas keletą mėnesių išmetu vyro drabužius ir nuperku jam naujų, jis net nepastebi.“ – sako ji. Bet aš už lygybę ir nuoširdumą, todėl be užuolankų kovoju su vyru dėl visokių atliekamų sulčiaspaudžių detalių, išklaipytų batų, tuščių alaus butelių („Bet pažiūrėk, kokios fainos formos !” wtf?), neveikiančių kompiuterių, susiraizgiusių laidų ir sintetinių sportinių marškinėlių.
- Tik atsikračius senų daiktų atsiras vietos naujiems, geresniems. Na ir kas, kad šitos kelnės vis dar geros? Juk turi tiek daug, pasidalink su kitais! – mylimajam primenu tai, ką tikiu esant feng-shui. O tada pamatau šiurpią realybę:
Mano daiktai nebetelpa net į tris lagaminus.
Matyt, prieš porą metų nėštumo metu užklupęs lizdo sukimo instinktas buvo stipresnis nei maniau. Ir tuomet man pačiai tenka praryti vyrui tiek kartų siūlytą „Išmesk!” piliulę...
Be vargo atsikratau visokių statulėlių ir nenešiojamų drabužių. Sunkiausia nuspręsti, ką daryti su mylimų žmonių dovanomis? Iš medžio drožtas gandriukas, nuotraukų albumai, jūros kriauklytės, papuošalai, kuriais niekada nesipuošiau, ir didžiausias širdies skausmas – mamos dovanoti marškiniai, trejus metus spintoje iškaboję su etikete. Dėlioju tuos daiktelius iš vienos dėžės į kitą, o kas kartą užsimerkusi svajoju apie tą lengvą gyvenimą su daug erdvės, su tuščiomis lentynomis, šviesiomis mintimis, su žinojimu, kad per kelias dienas galime persikraustyti į bet kurį pasaulio kampelį... Atsimerkusi matau kalnus daiktų, priekaištingai spoksančių į mane mylimųjų akimis.
Kažkaip įtikinau save, kad tie daiktai tėra dar viena energijos forma, ir jais atsikračiusi aš nieko neįžeisiu, priešingai – perduosiu tą meilę ir gėrį kitiems. Tačiau kas kartą dedant daiktą į „Nereikalingi“ dėžę suskausdavo širdis, kartais taip smarkiai, kad net sudrebėdavo daiktu mėginanti atsikratyti ranka. Bet vos jį paleidusi pajusdavau lengvumą, tartum netekus akmens. Ir kai ankstyvą šeštadienio rytą mūsų kieme pradėjo rinktis pirmieji pirkėjai, tie garaže išdėlioti rakandai man jau atrodė visiškai svetimi.
- Kiek šita? – klausė moteris su meksikietišku akcentu, pačiupusi mano raudoną suknelę. Tą, kuria vilkėdavau dirbdama kavinėje mūsų pažinties su Maiku pradžioje. Vakarais ta raudona suknutė kvepėdavo kava ir bandelėmis, o mano būsimas vyras tada juokdavosi, kad su ja mane atpažįsta iš tolo – taip ryškiai vandenyno pakrantėje švietė trikotažo raudonis. O gal tai jis buvo su meilės akiniais?
- Penkiasdešimt centų. – atsakau, bet meksikietei suknelė pasirodo tiek neverta.
- Trys už vieną dolerį. – pasiūlau, pridėdama ir kitą, baltą su mėlynomis gėlytėmis suknutę, kuria vilkėdama braidžiojau po žydinčias Anglijos pievas. Kokia graži tai buvo diena!
Meksikietės veidas nušvinta.
Pati stebėjausi, kad nors atsiminiau kiekvieną su daiktais susijusią smulkmeną, nebeliko sentimentų nei noro savintis ar kaupti. Tik paleisti juos, parduoti ar išdalinti, kaip ir padariau į mūsų kiemą įsukus didžiuliam automobiliui iš kurio pabiro gausi mikroneziečių šeima.
Meksikietės moters sūnui padovanojau paveiksliuką su banglentininkais. Žilai moteriškei nusiderėjus už vieną dolerį pardaviau pintą naktinį staliuką ir labai nustebau amerikiečių porai sėkmingai už penkiasdešimt centų pardavusi kiniškus stiklinius cimbolus – maniau šitų tai jau tikrai niekam nereikės. Dabar nebeprisimenu, kas dar ten buvo – tie daiktai jau ne mano, aš jiems suteikiau sparnus ir išlydėjau mintyse linkėdama gerų šeimininkų, kurie paisytų Senekos patarimo „Su moliniais indais elkis kaip su auksiniais, o su auksiniais - kaip su moliniais“.
Kiemui ištuštėjus mano kišenėje buvo aštuoniasdešimt aštuoni doleriai. Magiškais skaičius, dvigubas begalybės ženklas, sakytų rytų išminčiai ir aš jau dabar pritariamai linkčioju galva, nes gi kitą dieną nuvažiavusi į parduotuvę už tuos pinigus nusipirkau naują kilimėlį prie miegamojo lovos. Daiktų begalybė nesibaigia, ir aš pamažu imu susitaikyti su tiesa: aš nebe keliautoja, aš - namų šeimininkė, ir man reikia šluotų ir langų valiklio, ir keturių rinkinių patalynės tam atvejui, jei užgriūtų svečiai.
Šiandien į sendaikčių parduotuvę nuvežiau savo mylimą pūkinę antklodę – teko pripažint faktą, kad vis tik gyvename Havajuose. Dabar vaikštau po naujus namus ieškodama ką čia dar galėčiau atiduoti labdarai ir vis randu Maiko slapta atgal parneštų daiktų. Tegul sau turi, galvoju, gal bent nepirks naujų?
Per šitą kraustymąsi atradau keletą tiesų: atsiminimai brangūs ir be juos liudijančių daiktų, o jeigu daiktas per brangus kad jį išmesčiau – reikia juo naudotis. Todėl dabar valgysime mano močiutės dovanotais sidabriniais šaukštais, ant stalo tiesiu savo brangiausią rankomis siuvinėtą lino staltiesę ir vakarais deginsiu visas spintelėse gulėjusias žvakes. Pasižadėjau sau, pirkti tik padėvėtus pigius daiktus – tokius, kurių kraustantis negaila išmesti, ir kuriuos pirkdama neskatinčiau aplinkos taršos, arba vienetinius meno kūrinius, tokius dėl kurių verta gaišti laiką pakuojant tas kartonines dėžes...
Einu, uždegsiu žvakių. Šiandien vakarieniausime naujuose namuose.
Su meile,
V.
* Epilogas: Taip ir nutiko! Gyvenome tame nuomojamame name, kol savininkai praneė, kad jį parduoda. Mums tas namas nebuvo idealus, bet labai tingėjome vėl kraustytis, todėl... tą namą nusipirkome.