Paryčiais prasidėjusi nemiga išbudino iš nesančio miego. Pramerktom akim stebėjau, kaip smarkiai naktis skverbiasi į nebylaus priemiesčio sapnų pasaulį, kaip tyliai, kaip atsargiai krenta sniegas, bijantis prižadinti, apkurtinti. Kaukiantys laukiniai miesto šunys, fone mano pačios kvėpavimo, man žadino ilgesį visko, kas niekad taip ir neįvyko. Regėjau lėtą rytą vaikystės namų kieme, atsibudus vaizdą nešukuotų, drėgnų, smėliu ir žolėm sulipintų plaukų, ilgą sėdėjimą saulėje, apšviečiant veidą, apšviečiant kūną, apšviečiant trapumo mirksnius. Regėjau smala aplipusias kojas, akinančiai tviskantį vidurvasario vandenį, neįvykusią pilnatvę, geidulingas traukas, neadekvačias tuštumas. Nakties pilnatis nušvietė visas aukas, atsiliepusias mano kūnui, kruvinus patalus palėpėje, besipildantį užkalbėjimą, prakeiksmą. Žadino, budino mano nemigos išvargintus pasąmonės garsus.
Jutau išdžiūvusią gerklę, nors atrodė jai stigo ne vandens, ne džiovintų čiobrelių arbatos. Mąsčiau apie pasaulį su tvankiais, egzotinių gėlių ir žolių pripildytais šiltnamiais, pravirą langą, tamsos šilumai besiskverbiant į besiilsintį kūną, rūką virš ežero paryčiais, miško vėsą, rasą, kojas basas ant samanų. Nežinojau, kokiam pasauliui priklausė ši vizija, tik pradėjau matyti šviesos rėžius, atsispindnčius veidrodyje, liudijančius apie beauštantį rytą, kuriam pasirengusi dar nebuvau, o gal niekada ir nebūsiu.
Mano namas buvo liepų alėjos gale. Priešais jį stovėjo dabar jau uždaryta vienuolių klauzūra: pasiekdavo jų mantrų garsai virtuvės langus, dušo kabinas, atrodydavo į laiptines turėklus įsigerdavo jų maldos, net nutilus jiems dar skambėdavo, nuolat šnabždėdavo, primindavo, man atrodydavo – smerkdavo – ne tuo keliu einu, ne tais Dievais tikiu, ne tą altorių garbinu. Man tikresnė malda buvo įkvėpti liepžiedžių kvapo. Akimirką atrodė kad nykstu, kad pradedu regėti jau ne vizijas, bet beveidžius sapnus, suniveliuojančius anapusybę ir delnuose įsirėžusias kasdienybės prarajas. Tačiau iš šių miego užuomazgų išbudino aitrus ir jau taip skaudžiai atpažįstamas kvapas. Aš užuodžiau liepas taip stipriai, taip graudžiai krūtinę spaudžiančiai, taip su niekuo nepalyginamai gražiausias dienas primenančiai. Kartais rodėsi, jog visas kambarys buvo jomis persismelkęs. Daiktai, baldai, rūbai, sienos, knygos, rožės ant palangės džiovintos, metalo lakštai veidrodyje, dulkės stalčiuose, tikriausiai ir atplaišos mano odos ant grindų nukritusios, gal ir aš pati tu medžių kvapą sugėriau, kai vasaros tvankiom dienom praverdavau baltai dažytą medinį kambario langą, kai toje beorėje, pridususioje terpėje norėdavosi deguonies. Kai norėdavau įkvėpti lauko oro, bet į užtinusias ir nieko nebematančias akis tvieksdavo tik aitrus liepų dvelksmas.
Jutau nuo prakaito ir ašarų sudrėkusią antklodę. Laikas jau nebe tiksėjo, o gaudė. Sienomis sklido ūžesys, girdėjosi retėjantys atodūsiai, gal verksmai, gal dejonės, gal šlovingas nepažinto, sužvėrėjusio totemo triumfas. Žinojau, jutau, jog turiu sekti šį garsą, man atsiųstą pranašystę, kurios išsipildymas man nulemtas, nors dar ir nesuprastas. Išpilta šalto prakaito, šlapiom pėdom, drėgnais marškiniais apsisiautusi, atsidūriau prie praviro, ketvirto aukšto virtuvės lango, prie marmurinio, plytelėmis grįsto balkono, kuriame alpdami, šaukdami, klykdami vakarais rikiuojasi rūkantieji. Ant viryklės, mažame metaliniame puode, garavo neseniai užviręs vanduo, kvepėjo arbatžolėmis, valerijono šaknim, man rodėsi – dumblu. Gal tiesiog taip jaučiausi – tarsi viską regėčiau iš dugno – jūros, upės, ežero ar vandenyno. Apsiblaususios akys kūrė miglotą nakties panoramą, spengė ausyse. Lyg apimta katarsio būsenos regėjau save kaip pamėkliškai sustingusią statulą, neištariamais užkeikimais išraižytą, siaubinga grimasa nulipdyta, sudūlėjusią, sulaukėjusią. Kūnas maldavo miego, tačiau mano siela rodės niekada nebeužmigs. Grįžusi į kambarį suvokiau, jog rytas neišauš, nors vis šviesėjantis dangus bylojo ką kitą. Merdintis miestas valėsi nuo apgirtusių sielų, kvietėsi, šaukėsi tvano, monotonijos baigties. Vaizduotėje vėl kūrėsi vaizdiniai iš žuvusių vasarų, netekties atgarsiai skalavo gatves ir mano kraują – blukau kartu su purvo dėmėm plytelių plyšiuose. Vien karščio ir nuobodulio geidė pavargusios mintys. Vien pavasario rytų, sužydėjusių levandų ant nutrupėjusios palangės. Išvalymo dulkių gerklėje, kurios taip graužia, paryčiais košmariškai dusina. Vasaros niekur nedingsta, jos kaupiasi kitoje realybėje, kurioje amžinai kvepia liepžiedžiai ir ore tvyro sirpstančios naktys. Mėginau suvokti ko nebegaliu - užmigti, ar pabusti.
Vaiva-Ona Makūnaitė,
Instagram vaiva_ona
Autorė apie save:
Man kūryba tai būdas kaip galiu gyventi, be jos tuščiau, pilkiau. Esu aktorė, kūrėja, o rašymas - dar vienas iš būdų kurti tą alternatyvų pasaulį, kuriame net kai labai apsiniaukę, žydi gėlės ir po miškus bėgioja vilkai. Rašydama įgalinu viską ko kasdienybėje patirti jau nebegaliu, ar negalėjau, atsigręžiu dar kart kur skaudu, ar atvirkščiai - labai labai šviesu. Ten kur norisi grįžti arba norisi bėgti - dėl to ir suvokiu kad svarbu, kad norisi įprasminti. Tik jau kitaip, paliekant tik vyravusį jausmą, būseną, o visa kita tebūnie - priklauso tam alternatyviam pasauliui.