Per “Labas rytas” kalbėjo gražuolis vyras: aukštas, blondinas, intelektualus. “Bet tai blet, matyt lopas, jei ornitlogu tapo…” - išgirdau savo vidinį kavenskos balsą. Akimirka kai aiškiausiai suvokiau turinti skausmingą ir keistą, iš aplinkos perimtą “tikro vyro” suvokimo… hmm… traumą?
(2021 birželis, Kaunas)
Nežinau gerai tai ar blogai, kad dabar tas pirminis įspūdis blėsta. Atrodo, aš vėl turiu odą ir viskas vėl yra, na, tiesiog normalu. Todėl pabandysiu už uodegos sugauti pirmų dienų įspūdį Lietuvoje. Jis buvo ypatingas tuo, kad pirmąkart po aštuonerių metų sugrįžau gimtinėn vasarą. Ir dar pirmąkart vasarą kai grįžtu jau rami dėl savo santuokinio ar kokio ten statuso ir meilės reikalų - ištekėjusi, su dviem su puse vaiko (nes vienas pilve), taip sakant kančios dėl vyrų pamirštos, padėtos į stalčių, pagaliau užleidusios sceną kitiems dvasios buvimams.
Užuodžiau nužydinčias alyvas, saulėje įkaitusį asfaltą, artėjantį vasaros vakaro oro minkštumą ir… šitaip, sako, būna žmonėms prieš mirtį - akyse prabėga į akimirką sutilpęs gyvenimas. Tai man viename senamiesčio kiemo kvėptelėjime sutilpo visos patirtos meilės arba to, ką norėjau vadinti meile, istorijos. Jaudulys pirmąkart lipant į jo mašiną, po gėlėta suknele prakaituojančios šlaunys, plombyro ledai varvantys ant įdegusios, tada dar stangrios krūtinės. Prakaito ir kvepalų skonį paliekantys bučiniai. Naktis kai užuot ruošusis civilinės teisės egzaminui su drauge ir dviem bernais mašinoje gėrėm “Starką” ir kaip gerai ta starka mums lindo, ir norėjosi kad naktis nesibaigtų, nors ir bernai mums nelabai patiko, o per langą nieko nesimatė - tik daugiabučio kiemo juoduma. Savaitgalis, kai M. vežėsi mane į Trakus ir aš maniau, kad mes jau rimtai draugausim. Draugavom rimtai, gražiai, tik neilgai. Kai neturėdavom pinigų su drauge Palangoj nuomodavomės sklepą pas močiutės drauges. Kartą per dieną mus įleisdavo penktam aukšte į dušą. Į tualetą nueidavom kavinėse. Kaip kvepia žemė po lietaus - skirtingai mieste ir miške. Kaip norisi kepto maisto pagirioms, pavyzdžiui - čeburėkų pliaže. Kaip norisi vyrų, labiausiai - prieš mėnesines ir per pilnatį. Vienąkart, jau Anglijoje slaugydama neįgalų žmogų nakvojau tokiam senoviniam girgždančiam name. Parašiau jam žinutę “man baisu” - matyt, pasąmonėje tikėjausi suteiksianti jam progą mane apginti, bent sms žinute. Jis nepanoro - gal todėl, kad buvo Australas, o gal šiaip. Vyras turi ginti moterį, o moteris jam atsidėkodama gali apsimesti kvaila. Pavydžiu, jeigu jums niekas taip nesakė. Aš tai girdėjau ne kartą, kažkuriuo metu ir patikėjau. Vieną kartą tai buvo tiesa - kai bijodama prie požeminės perėjos stovėjusių girtų pacanų, paprašiau kitų tokių pat girtų, kad mane palydėtų ir jei ką - apgintų. Kažkaip suveikė. Kai mano gera draugė nuėjo į pasimatymą su labai kietu bernu, o po to pranešė, kad jo pusbrolis galvoja, kad aš esu žiurkė. Kai stotelėje laukiant trūliko sustodavo mašinos su vyresniais vyrais ir siūlydavo pavežti - niekad į jas nelipdavau, bet grįžusi namo fantazuodavau, kas būtų, jeigu būčiau įlipusi. Tie paslaptingi vyrai ir jų bemvų tamsinti langai gąsdino, bet tuo pačiu kažkuo ir traukė. Kaip sustodavome degalinėje pakeliui į pajūrį ir ten pirkdama ledus aš paslapčia skaičiuodavau, kurie turi mažiau kalorijų. Kaip mane vienas fainas architektas išsivežė paplaukioti su baidarėmis, o po to sužinojau, kad jo žmona tuo metu buvo aštuntą mėnesį nėščia. Šitie ir daugiau dalykų sutvinksėjo viename nužydinčių alyvų kvėptelėjime. Ne tik įvykiai su smulkmenomis - nuojauta greitai virtusi žinojimu, kiek daug visko buvo apie paviršių ir kiek mažai gelmės.
Nežinau, kodėl man taip gavosi. Mano geriausia suolo draugė įstojo į fainą specialybę, susirado chebrą prie meno ir turiningai leido savo jaunystės dienas. Gal mano bėda buvo, kad beveik atitikau tos klasikinės gražuolės standartus, o gal - kad norėjau atitikti. 90-60-90 buvo ne svajonė, o mano kūno centimetrai, paturbinti nuolatiniu soliariumų įdegiu, kas dvi savaites juodai dažomais plaukais ir taip pat pareigingai kas dvi savaites papildomais akriliniais nagais. Man pačiai jau atsibodo kalbėti apie buvusį fyfos įvaizdį, bet iš tikrųjų viskas buvau daugiau nei apie išvaizdą. Apie pavydą, matant smulkutę blondinę vairuojant prabangų visureigį. Apie tą draugės draugę, šešiolikmetę, kuri, sklido gandai, naudojo tik “Lancome” firmos kosmetiką. Negyvenome skurdžiai, bet man ir “Borjois” krempudrai reikėdavo pataupyti. Mane traukė kavenski alfa bachūriukai - su gerom mašinom ir giliom kišenėm. Ir tai buvo daugiau nei apie pinigus, sudėtingiau. Kalbu apie visiškai iškreiptą siaurą neva tikro vyro sampratą. Kaip ji į mane įsismelkė nesu tikra - iš dalies todėl ir rašau šį tekstą. Taigi, tikras vyras galėjo būti tik trumpais plaukais ir ne lopas - tai čia jau savaime aišku. Ne lopas reiškė ne triochla ir neapsimyžęs. Toks, kuris nebijo viršyti greičio, nes gali susimoketi visas baudas, nu nes o kas jam? Toks, kuris klube nupirks gėrimų ne tik man, bet ir mano draugėms. O po trijų mėnesių, kai jau rimtai draugausime, pasiims mane atostogų į Tailandą (pyzdiec pyzdiec kokia egzotika Tailandas anuomet buvo). Aš kartais pritraukdavau panašius tipus, dar paslapčia svajodama su jais pasikalbėti apie knygas, bet į Tailandą manęs niekas taip ir nenusivežė - galiausiai nuskridau pati.
Fast forward gyvenimo analizė, dabar matau, kad tas užstrigimas kavensko mačo stadijoje iš manęs daug ką atėmė. Ne tik neperskaičiau knygų, bet apskritai neleidau sau būti savimi. Pamenu, kaip norėdavau kažką įdomiau apsirengti į naktinį klubą, bet iškart su drauge juokaudavome, kad “dėdės tokio stiliaus nesupras”. “Dėdė” šiuo atveju buvo tradiciškai mąstančo ir taip pat moterį matančio už mus vyresnio kauniečio vyro matas. Keista, kad jau tada, lyg nesąmoningai numanėme koks senamadiškas ir siauras mums patikusių vyrukų požiūris.
Taigi: mažiau skaičiau, borderline kurviškai rengiausi, intelektualesnį kiną tai apskritai pirmąkart pamačiau kokių dvidešimt penkerių. Bet svarbiausia - neleidau sau nieko bandyti, kas būtų jų, dėdžių, paniatkių užribis. Kartais naktimis bandydavau tapyti, tik niekam tų piešinių nerodžiau. Rašydavau nerangius eilėraščius - niekas jų irgi neskaitė, ir prisipažinus nebūčiau, kad mano (tiesą sakant jie tokie blogi, kad ir dabar neprisipažinčiau). Kuo įžuliau vyras elgėsi, tuo labiau jis man patiko.
Tuo tarpu visus kelyje pasitaikiusius jautrius ir įdomius vyrus praspjaudavau. Dabar pati savęs klausiu, kuriuo metu, kodėl jautrumas ir intelektualumas man ėmė rodytis nevyriški? Nežinau, nežinau, nežinau. Tik spėlioju, gręžiojuosi. Mano šeimoj vyrai - inteletualūs, yra ir švelnių, tylių. Negi taip paveikė paauglystė, draugai? Nežinau, nežinau, nežinau, gal tik nujaučiu.
Žinau, kad bus besiginčijančių, kad Kaunas ne toks, kad problema buvo ne mieste, ne visuomenėje, o manyje. Sutinku. Kalbu tik apie save, ratą, kuriame atsidūriau, grožio ir asmenybių standartus, kurie tuo metu buvo mano kompasai. Buvo daug veiksnių, kuriuos man apžvelgti įdomu, kai kurių minėti nenoriu. Kurį laiką pykau ant pasaulio suvokusi, kad nuo paauglystės būdama kitoje aplinkoje būčiau stojusi į režisūrą arba į menotyrą. Į religijotyrą arba teatro studijas. Arba rinkusis kokią nepopuliarią užsienio kalbą. Orientalistiką. Bet tuo metu mano rate buvo aiškūs keliai į sėkmę: tiksliukai stojo į ekonomiką arba verslo vadybą, humanitarai į teisę arba politinius mokslus. Aišku, paralelėje tikrai kieti vyrukai apskritai nieko nestudijavo ir finansinę gerovę užsitikrindavo “tvarkydami reikalus”. Kad nevalia klausti kokie tie reikalai žinojo ir dvylikamečiai. Todėl niekas ir neklausdavo.
Fast forward part two - matau, kad daug visko ir gavau. Turbūt visada gaunam, gal tik neiškart suprantam. D. gailienės knygoje apie traumų psichologiją “Ką jie mums padarė” rašoma, kad dažnai didžiausios traumos labiausiai padeda dvasiškai augti. Nežinau ar pjankes su forsais galima vadinti trauma (gal vis tik kultūrinė trauma žiūrint iš saugios gerų mergaičių varpinės?), bet matau, kad būtent tos patirtys padarė mane įdomesne, stipresne, atsparesne. Čia norisi lyrinio intarpo su prisiminimais, jau ne apie kietus vyrukus, bet apie kitą Kauno gyventojų rūšį - forsus su kuriais kartais varydavau gerti į plotus. Klausėmės rusiškos muzikos, rusiškai keikdavomės, daug laižydavomės ir viskas - šiaip jie rodėsi visai švelnūs, nors ir treninguoti, skustagalviai vyrukai. Kodėl su jais tryniausi atsakyti negaliu, bet vis nepamirštu kaip pats gražiausias iš forsų chebros mums pranešė apie vieną draugęlį, kuris “apsiveršiavo” (vedė nuo jo pastojusią merginą). Tą žodį is ištarė kaip man tuomet atrodė kažkaip išmintingai, žiūrėdamas į šilainių daugiabučių horizontą, lyg koks visko jau matęs senis. Tada ir supratau, kad geriau anksti neapsiveršiuoiti - šį pažadą sau išpildžiau. Dar prisimenu, kai pamelavau mamai, kad einu pas draugę ir su tais pačiais forsais išvariau į sodą. Turėjau namo grįžti iki dvylikos, bet aišku visi buvo girti. Galiausiai kažkokių bernų priprašiau, kad mane parvežtų namo. Jie ir vežė - su golfu, kuriame vietoje šoninių langų buvo celofano plėvelė. Išriedėjus į kelią supratome, kad neveikia šviesos. Stabdžiai irgi ne kažką. Tada vairuotojas džiugiai pranešė, kad “kai spaudžiu gazą stipriau tai ir šviesos geriau dega!” Šitaip saugiai ir laiku grįžau namo. Nieko blogo niekada man su tais forsais neatsitiko. Turbūt maždaug tuo metu sugalvojau frazę “ir forsas turi sielą”.
Bijau nukrypti nuo temos pradėjusi pasakoti, kad iki šiol tarp intelektualų jaučiuosi kaip forsų merga, o tarp buvusių forsų - kaip “Moksliukų keršto” herojė. Tai čia gal kitam kartui. O šį - apie vyrus ir tai, kaip metams bėgant keitėsi jų vertinimas. Kas jį keitė lygiai taip pat sunku pasakyti, kaip kas jį visų pirma suformavo. Turbūt pats gyvenimas, jei nesismulkinant. Tačiau tą dieną, pirmąkart po aštuonerių metų grįžusi vasarą į Kauną su nužydinčiu alyvų kvapu pajutau ne tik praeities nuotykius ir nusivylimus, bet ir tai, kaip viskas manyje pasikeitė. Kas buvo kieta paaiškėjo esą minkšta ir atvirkščiai. Tikri vyrai paaiškėjo tebuvo pigūs feikai, kai tuo tarpu vertingiausi, įdomiausi, brangiausi, arba, kaip sakant tinkamiausi husband material tuo metu liko nematomi. Ir kaip dabar viską matau - kitaip. Kaip norėčiau grįžti į praeitį ir asiprašyti gerųjų, šliūkštelėti jų nupirktus kokteilius į veidą įžuliesiems. Bet turbūt esu ne pirma moteris, atsidūstanti, kad “ak, jei turėčiau dabartinį protą ir aštuniolikmetės kūną…”
Šitas tekstas gavosi lyg dienoraštis - intymus ir nerišlus, kaip ir priklauso žanrui. Taip ir paliksiu. Ką juo norėjau pasakyti? Turbūt kad jaučiuosi išsilaisvinusi iš toksiško vyriškumo traukos ir visų jos atributų. Jei dabar manęs klaustų, kokios yra seksualiausios vyro kūno vietos, atsakyčiau:
ŠIRDIS
vertybės
smegenys
rankos (can't help it)
Beje, kartais, jei Lietuvoje einu gatve, dar būna, patraukiu dėdžių dėmesį. Jie į mane pažiūri iš pradžių susidomėję, atrodo, tuoj pašoks nuo kėdės ir paprašys numeriuko, bet pažvelgę į akis pamato kažką tokio, kad supranta: mums nepakeliui. Paauglystėje būčiau maniusi, kad esu nepakankamai graži. Dabar jau žinau, kad tik silpni vyrai bijo moterų, kurių žvilgsnio neatlaiko. Nusišypsau - pati sau. Ir einu toliau. Kas pražysta po to, kai nužydi alyvos?
P.S. Ar perėjot ką nors panašaus? Kaip keitėsi jūsų vyrų vertinimai ir standartai metams bėgant?
Su meile,
Vaiva