Eilėraštis neturi rimuotis. Poezija yra pauzė - kai būdamas gyvenimo vandenyne staiga pastebi aplink tave raibuliujantį vandenį. Citata netiksli, iš knygos “Open the Door. How to Excite Young People About Poetry”. Pati nežinau, kodėl ją pasičiupau bibliotekoje pamačiusi naujienų lentynoje, ir spjovusi į visas kitas miegamojo spintelės laukiančias knygas, puoliau skaityti? (gal todėl, kad pavadinimas priminė “The Doors of Perception”?) Bet labai džiaugiuosi taip pasielgusi. Dabar jaučiuosi įkvėpta, išsilaisvinusi, noriu vėl skaityti poeziją.
Užaugau su eilėraščiais - juos man balsu skaitydavo prosenelė ir mama. Pauuglystėje skaičiau pati. O paskiau, Havajuose suradus saugią, laimingą meilę, nebeliko noro panašių į savas nelaimingas ieškoti eilėraščiuose.
Knyga iš esmės skirta mokytojams, mokyklose mokantiems poezijos vaikus. Tai yra skirtingų žmonių, poetų, mokytojų esė rinkinys ir pamokų planai. Skaičiau tik esė dalį, nes kol kas nieko mokyti neketinu. Skaičiau dėl savęs. Bet. Tikiuosi atsiras bent viena mokytoja, kuri dabar susiras šitą knygą ir praves nuostabias poezijos rašymo dirbtuves mokiniams.
Surašiau man labiausiai patikusius patarimus, čia ir apie poezijos rašymą klasėje ir apie kitų poetų kūrybos skaitymą, ir apie gyvenimą:
* Vaikai neprivalo pasirašyti savo kūrybos, tegul parašo eilėraščius anonimiškai, nebent patys norėtų pridėti savo vardą.
* Netaisyti gramatikos klaidų eilėraščiuose. Poezija turi būti smagus įvyykis, rastis iš įkvėpimo, be baimės neteisingai parašyti žodį, padaryti klaidą.
* Jei vaikai įsiaudrinę rėkauja prieš rašydami eilėrašius - tegul. Poezijos rašymas yra jaudinantis įvykis.
* Nerinkti geriasio klasės eilėraščio. Nelyginti jų, nevertinti, bet visiems skirti dėmesio.
* Jei nežinia nuo ko pradėti, galima duoti vaikams užduotį parašyti po penkias eilutes, kiekvieną pradedant “Aš prisimenu” arba “Norėčiau”. Prisiminimai neturi būti esminiai gyvenimo įvykiai, nors gali būti ir tokie.
* Rimas nesvarbu. Svarbu prasmė, jausmas. Poezijos mokant jaunesnius vaikus gerai, jei linksma. Siūloma atkreipti dėmesį į perkamiausias poezijos knygas, o ne vien privalomą literatūrą.
* Mokytojas prašo vaikų klasėje užmerkti akis, numeta ant žemės knygą, o tada prašo apibūdinti išgirstą garsą: ar tai buvo bumbt ar šlept? Šitaip vaikai raginami atkrepti dėmesį į supančios aplinkos patyrimą, jį įvardinti. Žiūrėti vaikus kaip į poetus, menininkus. Tai juos įkvepia.
* Take yourself seriously. Žiūrėti į save rimtai kaip į mokytoją. Jei pati į save rimtai nežiūrėsi - nežiūrės ir vaikai. Jie tai jaučia.
* Suskirstyti klasės mokinius į mažas grupeles, kiekvienai paskirti po kitą eilėraštį ir leisti jiems patiems nuspręsti, kaip tas eilėraštis turi būti skaitomas. Duoti jiems penkiolika minučių ir tada kiekviena grupė turi garsiai perskaityti eilėraštį - kaip tik jie nori, visi iš karto choru, po vieną iš eilės ar paskyrę vieną grupės atstovą. Po skaitymo - jokių vertinimų.
* Poezijos skaitymas balsu yra esminis. Tik suskambėjęs žodis įgalina prasmes, kurios dar gi kinta, priklausomai nuo skaitytojo intonacijos ir akcento. Eilėraštis diktuoja intonaciją ir atvirkščiai - nuo skaitančiojo iš dalies priklauso eilėraščio prasmės niuansai.
“Reciting a poem out loud, I think, is compelling to young people in part because it’s a less intellectualized way of getting at meaning, one not so bogged down by trying to explain the poet’s intention. The performance itself makes an argument about what the poem means. To recite poetry aloud is fun, and it’s also physical, a bodily activity.”
* Give yourself permision man skamba geriau nei “sau leisti”. Galbūt todėl, kad “saul leisti” lietuvių kalbos kontekstuose skamba kalbant apie prabangą “galiu sau tai leisti (nusipirkti auskarus su deimantais)” arba nepagarbiai peržengtas ribas - “ką tu sau leidi?!” Nežinau ar verta ieškoti kito šios frazės vertimo atitikmens, kaip pvz. duoti sau leidimą - šitas skamba kaip nemokšos vertėjo konstrukcija. Todėl greičiausiai teks leisti sau vartoti šią frazę, ją suvokiant dar kitaip - kaip išsilaisvinimą, kaip realybės ir savęs priėmimą. LEISTI SAU rašyti poeziją, kaip jauti, kurti savo taisykles, o ne paisyti klasikinių gairių. Taisyklių laužytojai neretai vėliau tampa klasikais, sukuria savo žanrą.
* Skatinti vaikus kopijuoti kitus garsius poetus. Šitas patarimas man pasirodė svarbiausias. Mano draugas a.a. Vilis Normanas, su kuriuo nuolat per feisbuką susirašinėdavome apie literatūrą, sakydavo - (dabar pagalvojau, kaip iškiliai skamba - staiga aš kažkokia rašytoja, jau net turinti ir mirusį draugą rašytoją, kurį vis prisimenu rašydama… O iš tikrųjų taigi buvome du durneliai, nuolat rūkydavę VDU vidiniame kiemelyje ir tiek), taigi Vilis vis sakydavo: nebijok kopijuoti. Jis norėjo, kad aš pabandyčiau rašyti kaip Marguerite Duras. Perskaičiau kelias jos knygas, bet kopijuoti nedrįsau, nes Vilis man nespėjo paaiškinti kodėl. O gal pats nežinojo kaip tai įvardinti? Vilis buvo keistas, daugelio nesuprastas žmogus. Bet turėjo uoslę geriems tekstams, ir dabar, kiek metų prabėgus po jo mirties? Dabar radau paaiškinimą šitoje knygoje. Rašo Jesse Nathan iš skyriaus “Recitation, Immitation, Stillness”, apie tai, kas įvyko klasėje uždavus vaikams parašyti eilėraštį kopijuojant (arba, jei nėra įkvėpimo - visiškai nuplagijuojant) kitų poetų kūrybą:
“The students just did it spontaneously: finished their immitations and, swept up in inspiration, started in on their own compositions. The immitations led them to their own voices and gave them a sense of history, of the tradition, of voices they were plugging into when they wrote poems of their own.”
Kitaip tariant kopijavimas suteikia tradicijos ir ritmo pojūtį, galiausiai padedantį atrasti savo autentišką balsą. Arba, jei jau visai paprastai, taigi mokinys pranoksta mokytoją.
Dar nebaigusi skaityti šitos knygos nusprendžiau padaryti sau dovaną ir po sculpt jogos (šviežias atradimas) nuvariau į vietinį naudotų knygų knygyną, kur planavau praleisti gerą pusvalandį poezijos skyriuje. Bet tada tik pyst - auklė atvežė man vaikus, nes tądien jai kaip tyčia kažkur reikėjo važiuoti su reikalais anksčiau nei paprastai. Gavosi taip, kaip mėgsta sakyti mano močiutė Vanda: “gyvenimo poeziją pakeitė proza” - iki poezijos skyriaus aš net nenuėjau. Žemyna bastėsi tarp knygų vaikams, Indraja užsimanė pienuko, tai viena ranka ją žindžiančią belaikydama, kita ranka kažkaip sugebėjau paimti ir nusipirkti dvi knygas - romaną, kurio pavadinime yra žodis “Balzakas” ir fotografijų knygą “Power Places of Nepal”, kurią planuoju padraskyti ir nuotraukas įsirėminti. Dar planuoju parašyti kelis eilėrašius. Ir rekomenduoju perskaityti šitą knygą, netikėtai atvėrusią manyje tiek daug… OPEN THE DOOR. Durys atidarytos…
Tikiuosi, kad įkvėps,
su meile,
V.
P.S. mano tekstas, pasirodysiantys “ŽMONĖS” pavadinimu “Leisti sau” - irgi šios knygos įkvėpimas. O pas mane ant naktinio staliuko jau kelis mėnesius guli fotografės Neringos Rekašiūtės eilėraščių knyga, kuria itin mėgaujuosi, bet vis neprisiruošiu to paminėti feisbuke.