Stebėdama vyrus, nepažįstamus praeivius liftuose, eilėse prie kasų ar oro uostų laukiamuosiuose mėgstu juos pasimatuoti, pamačiusi kokį gražesnį, o kartais visai negražų, bet įdomų, tokį pliktelėjusį, su erelio nosimi ir protingomis akimis, lyg būtų koks universiteto dėstytojas arba žydas - intelektualas; pasimatuoti įsivaizduodama jų beribę rimtį veide prieš pat įsiskverbimą. O dieve, kaip juokinga, kokia rimtis, koks susikaupimas, susireikšminimas, jiems tai visada tikra, nevaldomai virpančiai tikra, man kartais - tik spektaklis, kuriame truputį tingiu vaidinti. Rimtis vyro veide prieš įsiskverbiant į moterį, o jeigu tuo metu jam trenkčiau antausį? Turbūt apsiverktų. Arba mane užmuštų. Čia jau priklauso nuo vyro tipo, o gal nuo to, kaip su juo vaikystėje elgėsi motina.
Kažkurios apklausos rezultatai patvirtino: moterys gyvenime labiausiai bijo smurto. Vyrai - būti išjuokti.
Cha
Cha
Cha
Tą jų rimtis byloja pažeidžiamumą, o moters gebėjimas bet kada priimti to nesureikšminant ir yra tikroji galia matriarchato, iš kurio mums beliko negrabiai nulipdytos neolito laikų molinės bobos ir deivių kulto užuominos apie laumes ir laimes - vieną tokią nupiešiau savo užrašų knygutėje, paukštę su krūtimis ir ilgais plaukais. Pseudo-vedų sekėjai aiškina, kad moterys dabar privalo vilkėti sijonus, nes dėl jų sudaromo trikampio makštis palaiko ryšį su žeme. Žinau, kad skamba kvailokai, ir čia aš grubiai perfrazuoju, bet esmė išlieka ta pati. Bet ilgas sijonas pinasi po kojomis lipant laiptais, todėl siūlyčiau geriau mūvėti tampres ir apsiaustą - ne ant pečių, bet plėvesuojantį nuo klubų; karališką apsiaustą, kad visi žinotų po juo besislepiant du karališkus subinės mėnulius ir tą saldžią prapjovą, į kurią taip traukia įsisprausti. Lyg Algimantas Čekuolis per teliką aiškino, kad per visą kostiumo istoriją buvo tik du kartai, kai moters krūtys nebūdavo suspaudžiamos viena prie kitos, ir kad tas suspaudimas būtent tai viliasi priminti - du užpakalio mėnulius su užuomina į jų pakalnėse tūnantį makšties saldų sūrymą. Į vaginą pro vulvą ir jokių putyčių. Man dar visai patiko, kai vienas vyras apie vaginas kalbėjo kaip “apie rojaus vartus” - patiko turbūt dėl to, kad šiaip jis buvo visiškai kampuotas kultūristas ir tie žodžiai buvo arčiausia kiek jis kada nors gyvenime prieis prie poezijos.
Jokių pimpaliukų irgi. Tik peniai ir varpos. Nes mes neturime mažybinio žodelio nei alkūnei, nei kaklui, nei kulkšnims. Tėvų sugalvotos putukės ir pimpukai rodo jų pačių gėdą ir baimę ir paverčia tas kūno dalis nešvariomis, lyg jos būtų tokios (kokios?!) …….. , kad jų lyg šėtono ar permainingo dievo negalima vadinti tikruoju vardu. Vos ištarsi ir trenks žaibas, todėl geriau Džonsonas ir Dziundzė, nes gi maždaug 6% Lietuvos piliečių santuokų sudaroma su kitataučiais, čia kelerių metų senumo statistika, bet vis tiek. O jei rimtai, tai psichologai jau seniai kalba ir rašo, kad vaikams sveikiausia nuo pirmų dienų lytinius organus vadinti tikraisiais anatominiais pavadinimais. Kodėl - tingiu aiškinti ir galima pasiguglinti. Nes dabar aš ne apie vaikus. Apie save. Visada apie save.
Praeitą mėnesį pilnai atsiauginau visus kūno plaukus. Neplanuotai, tiesiog taip gavosi, buvo žiema ir šiaip… Kodėl aš teisinuosi? Nes jaučiau kaltę dėl tų plaukų. Lyg būčiau nešvari. NEPRISIŽIŪRĖJUSI. Mane nustebino dar kai kas: kaip nugyvenau tuos trisdešimt trejus metus nepažinodama savo kūno? Kiek save atsimenu, vos prasikalus pirmiesiems pažastų plaukeliams puoliau juos gremžti skustuvu ir verčiau susipjaustydavau ir būdavau išberta, nei leisdavau juodam plaukeliui stiebtis link saulės daugiau nei pusantro milimetro.
Aš didžiavausi savo prisižiūrėjimu. Nė vienas vyras nematė manęs depiliuojantis kojas (taip - jokių skutimų, nes nuo šešiolikos metų nusipirkau brangų depiliatorių), nei skutantis pažastis. Nei dažant galvos plaukus. O eidama į bikinio depiliaciją sakydavau, kad “grožio procedūra” ir tiek, nes moteris gi turi turėti savo paslapčių. Oh fuck, kaip skaudėdavo ta depiliacija, įsikirsdavau nagais į stalą ant kurio gulėdavau šlapia nuo prakaito nugara. Nu bet užtat mano vulva po to būdavo švelni ir plika lyg dvylikametės.
Moteris turi turėti savo paslapčių - aš užaugau su šituo naratyvu. Pasakodavau bernams, kad man ant kojų tiesiog neauga plaukai, nes jie neva neauga nei mano mamai, nei močiutei. Juk vyras turi tikėti, kad tokia gražuolė - glotni ir nupešiota esu iš prigimties. O geriausias melas tas, kuriuo tiki pati.
Kiek daug laiko ir pinigų išeikvojau tai paslapčiai puoselėti ir išsaugoti tai yra dar kita kalba - ir čia jau net ne apie pink tax, bet fyfos tax, nors dabar nelabai turiu noro plėstis. Pati kalta. Sąžiningumo dėlei, kaip gimusi su ilgomis kojomis ir banguotais plaukais, turiu prisipažinti - grožio standartų atitikimas suteikia galios ir pasimėgavimo savimi. Tik ta galia yra ribojanti, verčiant moterį tris kartus ilgiau užtrukti vonioje tuo metu kai vyras gali užsiimti kažkuo prasmingesniu. Aišku, sakysit, niekas tos moters neverčia, bet ar tikrai?
Dabar prisiminiau: paauglystėje sporto klube su drauge pamatėme dušuose gražią nuogą moterį su dideliu garbanotu kūšiu. Reikšmingai susižvalgėme ir vos išėjusios laukan viena kitai springdamos sakėm: “Matei?!” Lyg ta moteris būtų buvusi beprotė ir dar nešvari (nors gi buvo duše!). Grožio standartai tuo ir baugina, kad jų nepaisantys lieka užribyje. Bet ačiū dievams, dabar jau nebe 2005-ųjų Kaunas, dabar aplink mane - daug įdomių moterų, vienos iš jų skutasi, kitos neslepia iš pažastų kyšančių kuokštelių. Havajuose dėl to beveik niekam nekyla antakiai. O kaip yra Lietuvoje?
Rastafarianai tiki, kad plaukuose slypi mūsų galios, todėl velia juos į dredus ir niekada nekerpa. Ir aš pajutau, lyg mano blauzdų ir pažastų gyvaplaukiai tapo bijančių ir nepažįstančių žmonių radaru. Ko bijančių ir ko nepažįstančių - ………………… (palieku vietą įrašyti savo atsakymą).
Pažastis galiausiai nusiskutau, nes nusprendžiau, kad man taip patogiau. Bet tai jau yra tik mano sprendimas ir jis labai įgalino. Žinau, kad nieko naujo. Bet čia mano kelionė, mano pažastys, mano kojos, mano vulva.
Moteris tikrai turi turėti paslapčių. Ir jų turėdama rodosi žavesnė. Tik va, paslaptys ilgalaikiuose santykiuose įdomios tada, kai susijusios su sielos, o ne su
po depiliacijos įaugusių plaukų gelmėmis.
Vadinti daiktus tikraisiais vardais. Žinoti savo kūną geriau nei "Venus" ir "Gillete" reklamas. Atrodo, taip paprasta, tik kažkodėl verčia nejaukiai pasimuistyti. Todėl kad.............................. (vėl palieku vietos jūsų variantui, kurį, tikiuosi, gal parašysite komentaruose arba sau mintyse tai jau tikrai)
Rašau, nes sergu už tikrumą. Už laisvę būti savimi ir pažinti savo kūną. Nes tobulų instagraminių mergaičių mantra #loveyourself , kai savęs iš tikrųjų nepažįsti, yra hipokritiška - neįmanoma.
Su meile,
V.
P.S. Šitą tekstą pradėjau rašyti dar Lietuvoje ir pritrūkau parako. O jo gavau šią savaitę, pažiūrėjusi Amy Schumer stand up’ą “Growing” (yra Netflixe). Iš pradžių ji man rodėsi vulgari, o pabaigoje, supratau, - visiškai išlaisvinanti.