Sekondhendiniai namai: stilius, kainos, mitai

Kai pirmąkart į svečius užėję žmonės giria mūsų namus, visada didžiuodamasi jiems atsakau:

- Dauguma baldų ir daiktų - iš sekondhendo!

Kai kas galvoja, kad sekondhenduose daiktus medžioju siekdama sutaupyti, arba negalėdama sau leisti nusipirkti naujo “normalaus” daikto. Yra buvę ir taip, tikrai. Londone su namo draugais dažnai parsitempdavome gatvėje kažkieno paliktus baldus - buvome studentai, neturėjome pinigų, o ir jų leisti nesinorėjo būstui, kurį tik nuomavomės.


Supynė pirkta iš draugės už $50. Knygų lentyno jau buvo name kai jį nusipirkome tik aš jas perlakavau. Antys paveldėtos iš vyro senelių. Veidrodis rastas sąvartyne. Auksinis rėmelis iš sendaikčių parduotuvės (thrift store). balta vaza - iš garage sale. Juoda vaza viršje kampe - antikvaras iš Kinijos. Vaikų staliukas ir kėdutės pirkti bendruomenės mugėje - stalą perdažiau, kėdes nušveičiau.

Buvo metas, kai trūko pinigų sukūrus šeimą. Šitą irgi išdidžiai mėgstu pridurti, nes matydami mūsų gražų gyvenimą Havajuose kai kurie žmonės ima ir pagalvoja (ir dar drįsta man pasakyti), kad už savo Maiko ištekėjau neva dėl pinigų. Tokie pasvaičiojimai mane pralinksmina, nes visų pirma, jei tekėčiau dėl pinigų, tai rinkčiausi proper milijonierių, o ne šiaip normaliai uždirbantį middle class bachūriuką. Nes jei vogt, tai milijoną, jei mirti - tai su muzika. Ane? Visų antra, kai Maiką sutikau jis apskritai neturėjo pinigų, bet kai tikrai įsimyli tai net ir skurdas atrodo romantiškai. Tam tikrą laiką. Ypač žiūrint retrospektyviai. Nesiplečiant: santykių pradžioje miegojome ant pripučiamo čiužinio, gyvenome nuomojamame tarakonais apėjusiame name su dvokiančia kilimine danga, ant kurios prigulusi pati trenkdavau myžalais (laikui bėgant išsinuomavome pramoninį plaunantį siurblį ir kilimus išplovėme). Namo apačioje gyveno kurčias landlordas. Mes, siekdami sutaupyti pinigų, vieną kambarį nuomavome per airbnb namo šeimininkui nieko nežinant. Kol vieną dieną netikėtai landlordas kažkodėl neišėjo į darbą, o pas mus tuo metu atkako kambarį užsisakę svečiai iš Kinijos. Nežinodama kaip viską paaiškinti landlordui aš dar kieme puoliau susigūžusiems kinams į glėbį ir bandžiau trinti landlordui, kad tai - į svečius atvykusi mano pusseserė. Turbūt nereikia ir sakyti, kad žmogus buvo kurčias, bet ne aklas ir ne durnas. Po poros savaičių jis mūsų paprašė išsikraustyti. Tai jo, čia lyrinis nukrypimas į laikus kai trūko pinigų. Tuomet daiktų ieškojome ne tik iš sekondhendo, bet ir kad būtų kuo pigiau. Kitaip tariant, toli gražu ne visą sekondhendą galėjome sau leisti (jo būna ir tikrai prabangaus, bet apie tai papasakosiu vėliau). Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad sekondhendas yra tik nabagų reikalas. Veikiau priešingai. Sekondhendas jau kurį laiką yra the new cool ir aš labai džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių tai supranta.

Dabar mes gyvename gerai, patogiai, na taip, kad pirkdami skrydžius lėktuvu ieškome pigesnių, bet šiaip jau nebežūrime į daiktų ir produktų kainas prekybos centre. Ir… vis dar ieškome daiktų iš sekondhendo. Iš azarto. Ir iš principo. Man tai - vertybinis reikalas, didžia dalimi susijęs su aplinkosauga. Gyvenime patiriu pakankamai kaltės dėl savo trijų vaikų, automobilių degalų ir taršios egzistencijos apskritai, todėl tikrai geras jausmas yra atrasti sritis, kuriose (beveik) nekenkiu planetai. Sekondhendas - viena iš jų. Nes kaskart pirkdama daiktą iš antrų rankų aš neįsigiju naujo, vadinasi - neskatinu naujų daiktų gamybos. Trumpiau tariat, įsigijus naudotą rakandą pasaulyje daiktų nepadaugėja.

Ką vadinu sekondhendu?

Mano suvokime ir žodyne sekondhenas yra bet koks daiktas gautas ar pirktas iš antrų rankų. Tai gali būti skuduryne, bagažinių turguje ar sendaikčių parduotuvėje pirkti daiktai, gali būti paveldėtas antikvaras, gali būti kažkas, ką perku feisbuko grupėse (facebook marketplace - nerealu, ten daug visko randu!), tai gali būti, pavyzdžiui, draugų perleisti ar parduoti daiktai.



Arkliukas, ruda skrynia, meditacinė pagalvėle ant žemės ir stovas gėlei pirkti facebook market place. Auksinės antys - paveldėtos iš vyro senelių.

Ar sekondhendas visada pigus?

Tikrai ne. Kartais net priešingai. Dėvėtos “Chanel” rankinės, vintažiniai “Cartier” ar “Tiffanys” papuošalai, antikvariniai indai ir baldai - tokie daiktai kainuoja nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių. Tačiau nebūtina eiti į ekstremalumus. Dažnai kokybiški daiktai net iš antrų rankų perkami kainuoja daugiau nei greitosios mados produktai ir, mano akimis, tai visiškai normalu. Štai, po trečio vaikelio gimimo norėjau pasilepinti ir įsigijau net tris “naujas” sukneles; tiesa, naujos jos man, o iš tiesų - dėvėtos. Pirkau jas per poshmark aplikaciją telefone, už kiekvieną suknelę mokėjau apie $40 - $70. Už tokią sumą išeitų bent keli rūbai iš H&M arba net visas maišas šmutkių iš “Primarko”. Tačiau jau kurį laiką sąmoningai vengiu greitos mados visur - ne tik garderobe, bet ir interjere. Jei įdomu kodėl, siūlau pasižiūrėti dokumentiką “The True Cost”.

Ar tie sekondhendiniai daiktai prastesni? Nes būna moteris apsirengia ir norisi apie ją sakyti “kaip iš skuduryno”…

Daiktų gali būti visokių. Galite iš “Maximos” nusipirkti naują, bet visišką šūdą. O galite sekondhende rasti kažką, kas tarnaus jums ne vienerius metus. Mano filosofija tokia: pirkdama naują daiktą aš beveik niekada nežinau kaip jis dėvėsis, kiek laiko man tarnaus. Tačiau radusi puikios kokybės daiktą iš antrų rankų tai priimu kaip savotišką garantiją: jei atlaikė buvusio savininko skalbimus, tai atlaikys ir maniškius. Arba, pvz, vaikiškas vežimėlis: jei ratai nesudilo tai mamai vaiką vėžinant, tai tikėtina, kad ir maniškį atlaikys ir t.t. Aišku, tokia logika turi ribas, kurias iliustruosiu mano šeimoje mėgiamu anekdotu:

“Tėvas rėkia ant sūnaus dėl suplyšusių batų:

- Tai kaip tu juos avėjai, nevykėli?! Tavo prosenelis šituos batus nešiojo, tavo senelis juos nešiojo, aš visą jaunystę juos nešiojau, o va, tu tik apsiavei ir jau padai nukrito!”


sekonhendas, namai, interjeras, stilius, jaukūs namai, jaukumas, havajai, vaiva rykstaite
Tas pats kambarys kitu kampu

Kalbant apie aprangą “kaip iš skuduryno” - puikiai žinau tą look’ą. Dažniausiai tai - tiesiog nemokėjimas derinti rūbų, arba dar tais laikais kai Lietuvoje gyvenau, būdavo, moterys randa “ponių laimėje” visokių keistų skarmalų, kurie Lietuvoje niekada nebuvo madoj, bet buvo madingi Anglijoje… prieš dešimt metų. Tai tada taip, matėsi, kad iš sekondendo ir nekažką… Bet dabar laikai nebe tie ir tikrai įmanoma apsirengti ir namus įsirengti stilingai ir šiuolaikiškai. Sekodhendas jokiu būdu nereiškia senoviškai. Tiesa, pačias naujausias mados tendencijas iš antrų rankų gauti sunku. Tačiau čia vėl kyla vertybinis klausimas: kas svarbiau - vaikytis madų ar gyventi tvariau? Man - gyventi tvariau. Apskritai, aklas madų vaikymasis atrodo juokingai. Aštuntus metus gyvenu atogrąžų saloje, mados čia savitos gerokai atsiliekančios arba visai neaktualios lyginant su didmiesčių tendencijomis. Paprastai, gyvenant mieste, mada į gyvenimą įsismelkdavo nejučia, tarsi savaime - kai vieną dieną atsibusdavau tiesiog žinodama, kad viskas - platėjantiems džinsams ate, dabar pirksiu skinny. Įdomu tai, kad atsitraukus nuo pasaulio į salos gyvenimą ir po metų vėl atvykus į miestą, mada tiesiog rėžia akis. Tą pastebiu Lietuvoje, kai kaskart sugrįžus atrodo, kad kažkas pasakė, kad dabar madinga šitaip rengtis ir šitą maistą valgyti, ir visi rengiasi ir valgo, apsimesdami, kad visada taip darė, nors prieš metus ar dvejus dar nė patys nežinojo nei burrata sūrio, nei kas yra panettone (čia pastarosios mano pastebėtos maisto mados Lietuvoje). Taip pat ir su interjerais ir su drabužiais… Jei kas pasakė, kad dabar madoj betonas, tai visi betonuoja, jei madoj mid century stiliaus plastikinės kėdės - tai kas antruose namuose jos jau ir stovi. Prisimenu kai prieš keletą metų žiemą Lietuvoje net pagalvojau, kad čia gal kokia uniforma? Daugybė merginų gatvėse vaikščiojo vienodai apsirengusios: juodi arba rudi auliniai batai iki kelių, džinsai su praplėštais keliais, chaki spalvos striukė su kapišonu, puoštu pilku kailiniu apvadu ir juoda megzta kepurė, kurią mes mokyklos laikais apibūdindavome kaip kandonkę (nuo žodžio kandonas aka prezervatyvas). Boooring as fuck, ir čia pasitvirtina sena banali tiesa: individualus stilius VISADA yra vertingiau ir įdomiau, nei copy-paste mada. Bet norint turėti savo stilių reikia drąsos ir kūrybos, o kažką madingo nukopijuoti juk daug lengviau…

Mados industrija - viena didžiausių mūsų planetos priešių. Jau pati mintis, kad daiktus reikia pirkti dėl mados yra ydinga, iškreipta. Daiktus juk reikia pirkti tam, kad jie mums tarnautų, kad atliktų savo funkciją, pageidautina - kuo ilgiau ir patogiau. Tačiau net tai suvokdama žinau ir kitą tiesą - mada niekur nedings. Ji egzistuoja beveik tiek laiko, kiek egzistuoja žmonės. Todėl užuot kovojusi su mados koncepcija svajoju, kad sekondhendas taptų savaimine vertybe ir mainstream mada.

Dar vienas lyrinis nukrypimas: prieš keletą metų perskaičiusi knygą su tragiškai neskoningu viršeliu “Fashion Philosophy for Everyone” atradau savo taiką su mada ir geriau supratau, kodėl ji vis dar svarbi. Madingi daiktai - tai ne tik statuso, bet ir aktualumo ženklas, na maždaug, aš esu šiame laike, koja kojon su tendencijomis. Todėl nusprendžiau rinktis aukso vidurį - visur stengiuosi kurti savo stilių, daugumą dalykų perku iš sekondhendo, tačiau vis įsigiju kokią madingą detalę - tiek garderobe, tiek interjere. Kad išlikčiau ne tik savimi, bet ir aktuali ;)

Stilius ir standartai

Viena moteris IG man uždavė labai gerą klausimą: nuo ko pradėti pirkti sekondhendą, jei dabar namų stilius yra “IKEA”. Užbėgdama užakių noriu pasakyti, kad sekondhendas jokiu būdu nereiškia kokio nors konkretaus stiliaus. Namai nebūtinai turi atrodyti senoviškai ar shabby chic. Galima ir tą pačią “IKEA” produkciją iš antrų rankų susirankioti. Tiesa, mūsų namai atrodo kiek bohemiškai, tačiau tokį stilių iš dalies padiktavo ir patys Havajai, mat saloje pasirinkimas gerokai menkesnis nei žemyninėse JAV. Tačiau, pvz., visus kūdikio reikmenis susipirkau iš antrų rankų, ir niekas neatrodo nei nutrinta nei senoviška. Radau ir babybjorn gultuką, ir maxi.cosi vežimėlį su autokėdute ir t.t. - visi daiktai puikiai išsilaikę ir tikrai neatrodo lyg naudoti. Tą patį taikau ir namų interjerui. Čia svarbūs keli momentai. Pirmiausia - turėti aiškius standartus ir jų laikytis. Nes labai lengva perkant iš antrų rankų prisirinkti pigių nereikalingų šūdų, kurie prie nieko netinka, “nu bet gi visai geras daiktas…”. Esu taip dariusi, bet dabar jau vengiu ir perku tik tai, kas atitinka mano kokybės standartus ir namų stilių. Kitas momentas - laukimas. Medžioklė. Čia, kaip ir tikroje medžiokėje, reikia kantrybės. Nes daikti nei užsisakysi,kad pagamintų, nei rasi prekių kataloge. Aš tą laukimą dar vadinu manifestavimu - kai bandau reikiamą daiktą tiesiog prisišaukti. Kartais pavyksta, kartais ne. Bet dažniau taip negu ne. Susigalvoju, pvz., kad man reikia į vaikų miegamąjį tinkamo kilimo ir naršau visur jo ieškodama - facebuko grupes, sendaikčių parduotuves. Kartais atsiranda būtent toks kokio noriu. Kartais