Kai pirmąkart į svečius užėję žmonės giria mūsų namus, visada didžiuodamasi jiems atsakau:
- Dauguma baldų ir daiktų - iš sekondhendo!
Kai kas galvoja, kad sekondhenduose daiktus medžioju siekdama sutaupyti, arba negalėdama sau leisti nusipirkti naujo “normalaus” daikto. Yra buvę ir taip, tikrai. Londone su namo draugais dažnai parsitempdavome gatvėje kažkieno paliktus baldus - buvome studentai, neturėjome pinigų, o ir jų leisti nesinorėjo būstui, kurį tik nuomavomės.
Buvo metas, kai trūko pinigų sukūrus šeimą. Šitą irgi išdidžiai mėgstu pridurti, nes matydami mūsų gražų gyvenimą Havajuose kai kurie žmonės ima ir pagalvoja (ir dar drįsta man pasakyti), kad už savo Maiko ištekėjau neva dėl pinigų. Tokie pasvaičiojimai mane pralinksmina, nes visų pirma, jei tekėčiau dėl pinigų, tai rinkčiausi proper milijonierių, o ne šiaip normaliai uždirbantį middle class bachūriuką. Nes jei vogt, tai milijoną, jei mirti - tai su muzika. Ane? Visų antra, kai Maiką sutikau jis apskritai neturėjo pinigų, bet kai tikrai įsimyli tai net ir skurdas atrodo romantiškai. Tam tikrą laiką. Ypač žiūrint retrospektyviai. Nesiplečiant: santykių pradžioje miegojome ant pripučiamo čiužinio, gyvenome nuomojamame tarakonais apėjusiame name su dvokiančia kilimine danga, ant kurios prigulusi pati trenkdavau myžalais (laikui bėgant išsinuomavome pramoninį plaunantį siurblį ir kilimus išplovėme). Namo apačioje gyveno kurčias landlordas. Mes, siekdami sutaupyti pinigų, vieną kambarį nuomavome per airbnb namo šeimininkui nieko nežinant. Kol vieną dieną netikėtai landlordas kažkodėl neišėjo į darbą, o pas mus tuo metu atkako kambarį užsisakę svečiai iš Kinijos. Nežinodama kaip viską paaiškinti landlordui aš dar kieme puoliau susigūžusiems kinams į glėbį ir bandžiau trinti landlordui, kad tai - į svečius atvykusi mano pusseserė. Turbūt nereikia ir sakyti, kad žmogus buvo kurčias, bet ne aklas ir ne durnas. Po poros savaičių jis mūsų paprašė išsikraustyti. Tai jo, čia lyrinis nukrypimas į laikus kai trūko pinigų. Tuomet daiktų ieškojome ne tik iš sekondhendo, bet ir kad būtų kuo pigiau. Kitaip tariant, toli gražu ne visą sekondhendą galėjome sau leisti (jo būna ir tikrai prabangaus, bet apie tai papasakosiu vėliau). Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad sekondhendas yra tik nabagų reikalas. Veikiau priešingai. Sekondhendas jau kurį laiką yra the new cool ir aš labai džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių tai supranta.
Dabar mes gyvename gerai, patogiai, na taip, kad pirkdami skrydžius lėktuvu ieškome pigesnių, bet šiaip jau nebežūrime į daiktų ir produktų kainas prekybos centre. Ir… vis dar ieškome daiktų iš sekondhendo. Iš azarto. Ir iš principo. Man tai - vertybinis reikalas, didžia dalimi susijęs su aplinkosauga. Gyvenime patiriu pakankamai kaltės dėl savo trijų vaikų, automobilių degalų ir taršios egzistencijos apskritai, todėl tikrai geras jausmas yra atrasti sritis, kuriose (beveik) nekenkiu planetai. Sekondhendas - viena iš jų. Nes kaskart pirkdama daiktą iš antrų rankų aš neįsigiju naujo, vadinasi - neskatinu naujų daiktų gamybos. Trumpiau tariat, įsigijus naudotą rakandą pasaulyje daiktų nepadaugėja.
Ką vadinu sekondhendu?
Mano suvokime ir žodyne sekondhenas yra bet koks daiktas gautas ar pirktas iš antrų rankų. Tai gali būti skuduryne, bagažinių turguje ar sendaikčių parduotuvėje pirkti daiktai, gali būti paveldėtas antikvaras, gali būti kažkas, ką perku feisbuko grupėse (facebook marketplace - nerealu, ten daug visko randu!), tai gali būti, pavyzdžiui, draugų perleisti ar parduoti daiktai.
Ar sekondhendas visada pigus?
Tikrai ne. Kartais net priešingai. Dėvėtos “Chanel” rankinės, vintažiniai “Cartier” ar “Tiffanys” papuošalai, antikvariniai indai ir baldai - tokie daiktai kainuoja nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių. Tačiau nebūtina eiti į ekstremalumus. Dažnai kokybiški daiktai net iš antrų rankų perkami kainuoja daugiau nei greitosios mados produktai ir, mano akimis, tai visiškai normalu. Štai, po trečio vaikelio gimimo norėjau pasilepinti ir įsigijau net tris “naujas” sukneles; tiesa, naujos jos man, o iš tiesų - dėvėtos. Pirkau jas per poshmark aplikaciją telefone, už kiekvieną suknelę mokėjau apie $40 - $70. Už tokią sumą išeitų bent keli rūbai iš H&M arba net visas maišas šmutkių iš “Primarko”. Tačiau jau kurį laiką sąmoningai vengiu greitos mados visur - ne tik garderobe, bet ir interjere. Jei įdomu kodėl, siūlau pasižiūrėti dokumentiką “The True Cost”.
Ar tie sekondhendiniai daiktai prastesni? Nes būna moteris apsirengia ir norisi apie ją sakyti “kaip iš skuduryno”…
Daiktų gali būti visokių. Galite iš “Maximos” nusipirkti naują, bet visišką šūdą. O galite sekondhende rasti kažką, kas tarnaus jums ne vienerius metus. Mano filosofija tokia: pirkdama naują daiktą aš beveik niekada nežinau kaip jis dėvėsis, kiek laiko man tarnaus. Tačiau radusi puikios kokybės daiktą iš antrų rankų tai priimu kaip savotišką garantiją: jei atlaikė buvusio savininko skalbimus, tai atlaikys ir maniškius. Arba, pvz, vaikiškas vežimėlis: jei ratai nesudilo tai mamai vaiką vėžinant, tai tikėtina, kad ir maniškį atlaikys ir t.t. Aišku, tokia logika turi ribas, kurias iliustruosiu mano šeimoje mėgiamu anekdotu:
“Tėvas rėkia ant sūnaus dėl suplyšusių batų:
- Tai kaip tu juos avėjai, nevykėli?! Tavo prosenelis šituos batus nešiojo, tavo senelis juos nešiojo, aš visą jaunystę juos nešiojau, o va, tu tik apsiavei ir jau padai nukrito!”
Kalbant apie aprangą “kaip iš skuduryno” - puikiai žinau tą look’ą. Dažniausiai tai - tiesiog nemokėjimas derinti rūbų, arba dar tais laikais kai Lietuvoje gyvenau, būdavo, moterys randa “ponių laimėje” visokių keistų skarmalų, kurie Lietuvoje niekada nebuvo madoj, bet buvo madingi Anglijoje… prieš dešimt metų. Tai tada taip, matėsi, kad iš sekondendo ir nekažką… Bet dabar laikai nebe tie ir tikrai įmanoma apsirengti ir namus įsirengti stilingai ir šiuolaikiškai. Sekodhendas jokiu būdu nereiškia senoviškai. Tiesa, pačias naujausias mados tendencijas iš antrų rankų gauti sunku. Tačiau čia vėl kyla vertybinis klausimas: kas svarbiau - vaikytis madų ar gyventi tvariau? Man - gyventi tvariau. Apskritai, aklas madų vaikymasis atrodo juokingai. Aštuntus metus gyvenu atogrąžų saloje, mados čia savitos gerokai atsiliekančios arba visai neaktualios lyginant su didmiesčių tendencijomis. Paprastai, gyvenant mieste, mada į gyvenimą įsismelkdavo nejučia, tarsi savaime - kai vieną dieną atsibusdavau tiesiog žinodama, kad viskas - platėjantiems džinsams ate, dabar pirksiu skinny. Įdomu tai, kad atsitraukus nuo pasaulio į salos gyvenimą ir po metų vėl atvykus į miestą, mada tiesiog rėžia akis. Tą pastebiu Lietuvoje, kai kaskart sugrįžus atrodo, kad kažkas pasakė, kad dabar madinga šitaip rengtis ir šitą maistą valgyti, ir visi rengiasi ir valgo, apsimesdami, kad visada taip darė, nors prieš metus ar dvejus dar nė patys nežinojo nei burrata sūrio, nei kas yra panettone (čia pastarosios mano pastebėtos maisto mados Lietuvoje). Taip pat ir su interjerais ir su drabužiais… Jei kas pasakė, kad dabar madoj betonas, tai visi betonuoja, jei madoj mid century stiliaus plastikinės kėdės - tai kas antruose namuose jos jau ir stovi. Prisimenu kai prieš keletą metų žiemą Lietuvoje net pagalvojau, kad čia gal kokia uniforma? Daugybė merginų gatvėse vaikščiojo vienodai apsirengusios: juodi arba rudi auliniai batai iki kelių, džinsai su praplėštais keliais, chaki spalvos striukė su kapišonu, puoštu pilku kailiniu apvadu ir juoda megzta kepurė, kurią mes mokyklos laikais apibūdindavome kaip kandonkę (nuo žodžio kandonas aka prezervatyvas). Boooring as fuck, ir čia pasitvirtina sena banali tiesa: individualus stilius VISADA yra vertingiau ir įdomiau, nei copy-paste mada. Bet norint turėti savo stilių reikia drąsos ir kūrybos, o kažką madingo nukopijuoti juk daug lengviau…
Mados industrija - viena didžiausių mūsų planetos priešių. Jau pati mintis, kad daiktus reikia pirkti dėl mados yra ydinga, iškreipta. Daiktus juk reikia pirkti tam, kad jie mums tarnautų, kad atliktų savo funkciją, pageidautina - kuo ilgiau ir patogiau. Tačiau net tai suvokdama žinau ir kitą tiesą - mada niekur nedings. Ji egzistuoja beveik tiek laiko, kiek egzistuoja žmonės. Todėl užuot kovojusi su mados koncepcija svajoju, kad sekondhendas taptų savaimine vertybe ir mainstream mada.
Dar vienas lyrinis nukrypimas: prieš keletą metų perskaičiusi knygą su tragiškai neskoningu viršeliu “Fashion Philosophy for Everyone” atradau savo taiką su mada ir geriau supratau, kodėl ji vis dar svarbi. Madingi daiktai - tai ne tik statuso, bet ir aktualumo ženklas, na maždaug, aš esu šiame laike, koja kojon su tendencijomis. Todėl nusprendžiau rinktis aukso vidurį - visur stengiuosi kurti savo stilių, daugumą dalykų perku iš sekondhendo, tačiau vis įsigiju kokią madingą detalę - tiek garderobe, tiek interjere. Kad išlikčiau ne tik savimi, bet ir aktuali ;)
Stilius ir standartai
Viena moteris IG man uždavė labai gerą klausimą: nuo ko pradėti pirkti sekondhendą, jei dabar namų stilius yra “IKEA”. Užbėgdama užakių noriu pasakyti, kad sekondhendas jokiu būdu nereiškia kokio nors konkretaus stiliaus. Namai nebūtinai turi atrodyti senoviškai ar shabby chic. Galima ir tą pačią “IKEA” produkciją iš antrų rankų susirankioti. Tiesa, mūsų namai atrodo kiek bohemiškai, tačiau tokį stilių iš dalies padiktavo ir patys Havajai, mat saloje pasirinkimas gerokai menkesnis nei žemyninėse JAV. Tačiau, pvz., visus kūdikio reikmenis susipirkau iš antrų rankų, ir niekas neatrodo nei nutrinta nei senoviška. Radau ir babybjorn gultuką, ir maxi.cosi vežimėlį su autokėdute ir t.t. - visi daiktai puikiai išsilaikę ir tikrai neatrodo lyg naudoti. Tą patį taikau ir namų interjerui. Čia svarbūs keli momentai. Pirmiausia - turėti aiškius standartus ir jų laikytis. Nes labai lengva perkant iš antrų rankų prisirinkti pigių nereikalingų šūdų, kurie prie nieko netinka, “nu bet gi visai geras daiktas…”. Esu taip dariusi, bet dabar jau vengiu ir perku tik tai, kas atitinka mano kokybės standartus ir namų stilių. Kitas momentas - laukimas. Medžioklė. Čia, kaip ir tikroje medžiokėje, reikia kantrybės. Nes daikti nei užsisakysi,kad pagamintų, nei rasi prekių kataloge. Aš tą laukimą dar vadinu manifestavimu - kai bandau reikiamą daiktą tiesiog prisišaukti. Kartais pavyksta, kartais ne. Bet dažniau taip negu ne. Susigalvoju, pvz., kad man reikia į vaikų miegamąjį tinkamo kilimo ir naršau visur jo ieškodama - facebuko grupes, sendaikčių parduotuves. Kartais atsiranda būtent toks kokio noriu. Kartais tai užtrunka keletą mėnesių. Kartais norimas daiktas neatsiranda ir nusiperku naują. Svarbu turėti omeny, kad tvarių namų kūrimas yra LĖTAS procesas. taip ir turi būti. Galiu pasakyti, šitaip net smagiau. Mane pagauna toks azartas, kad dažnai nebesinori nieko pirkti naujo - nes neįdomu ir per sunku išsirinkti, mat naujų daitų būna tiek daug variantų, formų, atspalvių. O dar kai pagalvoju, kad šitas daiktas neseniai pagamintas ir jo gamyba užteršė planetą - praeina noras jį pirkti (ne visada. Kaip jau sakiau, yra ir naujų daiktų mūsų namuose).
Kuo geresnė “IKEA” iš sekondhendo nei nauja “IKEA”? Nes perkant naudotą daiktą, kaip jau sakiau, pasaulyje nepadaugėja nei daiktų nei šiukšlių.
Kaip ir kur ieškoti sekondhendo?
Priklauso nuo to, kur gyvenate. Anglijoje penkerius metus turėjau savo smulkų vintažinių drabužių verslą - buvau vintažo dylerė, t.y. žinojau taškus kur pigiai gauti kokybiško vintažo, o paskiau parduodavau viską hipsteriškame vintažo turguje Bricklane rajone. Tai buvo svajonių darbas - norėčiau kada nors apie vintažą parašyti daugiau.
Anuomet ieškodama vintažo rasdavau ne tk vintažinių, bet ir tiesiog šiaip fainų naudotų daiktų - apsipirkdavau ir pati ir savo namo drauges apipirkdavau. Nenoriu išduoti visų taškų, bet Anglijoje daugiausiai visko rasdavau car boot sales - bagažinių turguose. Londone man patiko vykstantis Dalstono vidurinės mokyklos kieme, taip Wimbledono stadione ir Killburno car boot seilai. Ir, žinoma, JK labai daug ir fainų Charity Shops - vadinamų skudurynų, kuriuose galima ne tik apsipirkti, bet ir paaukoti nereikalingus daiktus. Patarimas: kuo prabangesnis Londono rajonas, tuo geresnės kokybės ir firmų daiktai parduodami charity shopuose. Na, ir žinoma, fainai apsipirkti galima jau minėtuose vintažo turguose - Bricklane, Camdene, Notting Hile, esu tikra, kad dabar jų yra ir daugiau. Tik įspėju - vintažo turgūs nepigūs.
Havajuose ir apskritai JAV sistema nėra tokia patogi kaip JK - užuot visi susirinkę parduoti savo šmutkių vienoje vietoje, žmonės tikisi, kad atvažiuosi į jų namuose vykstantį garage sale - išpardavimą iš garažo. Tačiau tokiu atveju vienu kartu galiu apsipirkti tik iš vieno namų ūkio daiktais, ir niekad nežinia ar verta važiuoti. Vis tik tokiuose grage seiluose esu radusi daugybę nuostabių daiktų - nuo baldų iki japoniškos keramikos.
Apie Lietuvą šiuo klausimu dabar žinau mažiausiai. Studijuodama antram - ketvirtam kursuose Kaune turėjau savo dėvėtų drabužių parduotuvę “Skudurinė Onutė” - tai buvo kioskelis Šančiuose, nutriušęs, bet brangus mano širdžiai. Anuomet dėvėtus rūbus pirkdavau urmu iš kažkokios firmos, kuri vežė juos iš Anglijos. Dabar, pasižiūrėjusi dokumentiką “Sekondhand”, turbūt daryčiau kaip nors kitaip. Kioskelį uždariau kai krausčiausi į Londoną. Kiek žinau, žmonės Lietuvoje sekondhendą perka turguose, antikvaruose, feisbuko grupėse. Mano akimis čia trūksta keleto dalykų: pirma - parduotuvių, kurios priimtų aukas. Prieš keletą metų Kaune tampiausi su savimi du maišus kokybiškų žieminių rūbų ir batų, deja, nė viena dėvėtų drabužių parduotuvė jų nepriėmė, nors norėjau tiesiog padovanoti. Antra - ir to priežastis turbūt iš dalies susijusi su pirmąja - gaila, kad nėra tiesiog daiktų parduotuvių. Pastebiu, kad Lietuvoje yra arba skudurynai, kur vien drabužiai, batai, rankinės, arba antikvariatai. Tačiau pasigendu parduotuvių tokių kaip JAV ar JK, ur galima rasti visko - indų, prailgintoją, lygintuvą, knygų, kilimą ir t.t. O gal tokių yra, tik aš neradau?
Žinoma, beveik bet kuriame pasaulio kampelyje galima apsipirkti online. Daugiausiai visko randu feisbuke uždarose mamų grupėse ir facebook market place: čia pirkau ir 99% daiktų naujagimiui ir įvairiausius rakandus namams nuo kilimų iki baldų. Kadangi ten reikia susirašinėti, tartis dėl susitikimo laiko, tai perku tik stambesnius pirkinius, dėl smulkių daiktelių tingiu gaišti laiką. Beje, facebook marketplace ne tik perku, bet ir sėkmingai parduodu man nereikalingus daiktus.
Kitos sekondhendo online vietos yra jau visiems žinomi ebay, etsy, vinted, taip pat neseniai atradau jau minėtą poshmark.
Kur jūs ieškot sekondhendo?
Fotelis iš naudotų baldų parduotuvės už $100 - man jis atrodė toks bjaurus ir juokingas kad galiausiai užsimaniau. Staliuką šalia paliko buvusi kambario nuomininkė. Antis iš antikvariato už $10. Visi rėmeliai ir veidrodis iš antrų rankų, šalia veidrodžio kabanti P. Gogeno reprodukcija kainavo $8 sendaikčių parduotuvėje. Jei atvirai, man šita siena atrodo neskoningai norėčiau VISKĄ joje pakeisti, bet vis neprisiruošiu.
PATS DAŽNIAUSIAIS IR KVAILIAUSIAS MITAS
Žmonės dažnai manęs klausia, ar nebijau su naudotu daiktu perimti ir jų buvusių savininkų energiją? Tai atsakau: netikiu tokiais dalykais. Bet jeigu tikėčiau, tai tikrai labiau bijočiau energijos, sklindančios nuo naujų greitos mados daiktų, pagamintų trečio pasaulio šalyse. Kodėl? Tik pabandykim įsivaizduoti, su kokia energija daiktą siuva ar gamina fabriko vergas (su šiuo žodžiu nė kiek neperdedu), ar jo judesiai pilni meilės ir gerų linkėjimų, ar kartėlio ar liūdesio? Kiekviena drabužio siūlė, kiekvienas dygsnis, kiekvienas vinis ar klijų lašas… brrrrrr. O jei dar pagalvotume apie Žemės energetiką, kai kiekvieno naujo daikto gamyba prisideda prie upių, vandenynų ir oro taršos? O kaip fabrikai ir plantacijos, kuriuose darbui išnaudojami vaikai? Ačiū, ne. Geriau jau iš antrų rankų.
Ta sekondhendo baimė man rodosi ne tik keista, bet ir naivi. Juk žmonės nuolat gyvena butuose ir namuose kur prieš tai ne tik gyveno, bet ir mirė kiti. Vairuoja ne naujus automobilius. Viešbučiuose miega ant čiužinių, ant kurių miegojo kiti; taip pat naudoja šimtus kartų svetimų naudotus rankšluosčius ir patalynę. Restoranuose valgo iš lėkščių iš kurių valgė šimtai kitų žmonių. Autobusuose ir lėktuvuose sėdime kėdėse, kuriose sėdėjo ir bezdėjo šimtai nepažįstamųjų. Kodėl tada taip baisu įsigyti vienos šeimos naudotą sofą ar vienos moters dėvėtą suknelę?
Kilimas iš facebook marketplace už $85. Stalas $40 - iš mėgiamos, kavinės, jie darė inventoriaus išpardavimą kai bankrutavo :( Kėdės už $200 pirktos kartu su kitu stalu iš garage sale, bet tą kitą stalą laikau garaže šiuo metu.
Gintarai paveldėti iš senelių. Lovą, kurios nesimato, sukalė vyras. Paveikslų rėmeliai iš sendaikčių parduotuvių pirkti už $1-$2. Jie buvo skirtingų spalvų, bet aš juos nupurškiau sidabro spalvos dažais. Naktinis staliukas ir lempa irgi iš sendaikčių parduotuvių.
Staliukas pirktas už $10 - perdažiau ir nupurškiau baltai (buvo rudas). Lempa už $3, jos gaubtą nupurškiau baltai (buvo dėmėtas). Vaza nežinia iš kur, bet ne nauja. Antikvarinis varpelis tarnams kviesti paveldėtas iš proprosenelės.
Sodo kėdės. Pirkiau iš draugės jas šešias kartu su stalu, už viską mokėjau $700. Dabar dar moku už jų pertraukimą. Jos patvarios, pagamintos iš puikaus medžio. Man svarbiau investuoti į atnaujinimą nei pirkti naują.
Vaikų lova, ją irgi padarė mano vyras Maikas. Tvorelei panaudojome senos vaikiškos lovytės dalis. Šviestuvas paveldėtas su namu. Baldakimas ir pagalvėlė-žvaigždė atiduoti draugės kai ji keitė savo namų interjerą. Pilkas kilimas $60 iš facebook market place.
Gali būti, kad šią nuotraukų galeriją laikui bėgant vis papildysiu.
Su meile,
Vaiva