Skęsti

Vėjas nematomais kumščiais smūgiavo mano veidą, taršė plaukus, malė smegenis it mėsmalė kiaulienos faršą, tačiau aš nejudėdama stovėjau ant tilto, įsistebeilijusi į tai, kaip įniršusios jūros bangos daužo kranto smiltį. Šis vaizdas hipnotizavo. Negalėjau atitraukti akių. Ausis užgulęs speigo ūžesys po truputį ramino mano sudirgusius nervus. Atsirėmusi į tilto pertvarą stebėjau kaip iš nežinios atsiridena grėslios bangos, atsitrenkia į krantą, išmeta dumblus, pavirsta baltomis putomis, tuomet nurimsta. Šis procesas kartojosi nuolatos, ta pačia seka, it pagal kažkieno padiktuotą ritmą.

Pakerėta žvelgiau į su žeme nuožmiai kovojančią jūrą. Mane apgaubė suvokimas, kokia menka esu. Rodos, galėjau pirštų galais apčiuopti aplinkui tvyrantį visko laikinumą. Šis jausmas neskandino neviltyje, bet ramino. Nežinojau, kodėl. Galbūt mintis, jog jūros bangos ar bet kokia kita už mane didesnė ir stipresnė jėga galėtų nuplauti į nebūtį viską, netgi tai, kas mane skaudina, teikė paguodos.

Tačiau liūdesys, it į narvą užspeistas žvėris, vis daužėsi mano krūtinėje. Jau kurį laiką negalėjau jo sutramdyti. Žvelgiau į bangas, klausiausi man į ausis kažką rėkiančio vėjo ir klausiau jų visų – kodėl negaliu jausti laimės, nors turėčiau?

Dirstelėjau į šoną. Mano draugų siluetai mirgėjo tolumoje. Pažvelgusi į dangų mačiau tik virš mūsų pakibusią juodumą. Tolumoje – taip pat juoduma, lyg bangos atkeliautų iš niekur ir grįžtų ten pat. Kas būtų, jeigu pasiduočiau jų kvietimui? Kur jos mane nuvestų? Niekur atrodo, kaip gera vieta.

Buvau prie jūros su draugais, vyru, kurį mylėjau, kaip tik galėjau, tačiau vienatvė smaugė kaip niekada anksčiau. Pati nesupratau jos kilmės. Galėjau jausti klastingas jos rankas suspaudžiant man kaklą. Maldavau bangų ir vėjo man padėti. Norėjau, kad jūra ištrauktų mane iš vienatvės nasrų ir nuneštų ją į tolumoje boluojančią nebūtį. Tačiau jūra turėjo savo reikalų - ji privalėjo kovoti su žeme.

Tą akimirką, kai nebeturėjau vilties, jog sulauksiu pagalbos iš jūros, vėjo ar juodumos virš manęs, pribėgo JIS. Žmogus, kuris pats to nenorėdamas ir nesuprasdamas, įstūmė mane į vienatvės ir liūdesio gniaužtus. Jis sunkiai alsavo, buvo sukaitęs nuo bėgimo. Aš negalėjau pakelti akių ir pažvelgti į Jį. Jaučiau gėdą dėl savo elgesio ir beprasmių jausmų. Vis dar ją jaučiu. Jis stipriai suspaudė mane savo glėbyje. Iš Jo sklido šiluma. Oda jaučiau Jo krūtinėje plakančią širdį. Ar galėjau Jam prisipažinti, jog prieš akimirką svajojau su bangomis nukeliauti į niekur, o dabar tik svajoju visą gyvenimą praleisti šiltame Jo glėbyje?...

Jo lūpos buvo prie mano ausies, jaučiau jo karštą kvėpavimą, raminančiu balsu jis pasakė: „Neliūdėk viena. Be manęs. Gali liūdėti, tik nedaryk to viena. Juk pamilau tave ir džiugią, ir liūdną. Visokią.“ Aš prisispaudžiau dar stipriau prie Jo. Ir tuomet supratau, jog mylėti yra kur kas baisiau nei naktį stebėti įniršusią jūrą. Kas būtų, jeigu dabar vėjas arba bangos sučiuptų Jį į savo nasrus, jeigu mūsų laikinumas Jį pasiglemžtų, jeigu juoduma prasivertų ir prarytų Jį, jeigu Jis vienas, be manęs, nuspręstų nukeliauti į niekur?

Tai meilė buvo tas nesutramdomas, mano krūtinę daužęs žvėris. Tai jos gniaužtai smaugė man gerklę. Aš negebėjau jos sutramdyti savyje ir ji siūto nuo kiekvieno Jo abejoti vertusio žodžio, žvilgsnio, judesio.

Mes ilgai stovėjome apsikabinę. Jūra toliau kovojo su žeme, vėjas įnirtingai mus talžė, tačiau Jo kūno šiluma buvo it užuovėja į visas puses besiblaškančiai mano sielai. Ašaros išdžiūvo, palikusios sūrius takus ant mano skruostų. Meilės žvėris manyje atlaisvino gniaužtus ir kiek aprimo.

Visi jausmai liko. Jūra jų nepasiglemžė. Vėjas jų nenunešė.

Viskas, ko troškau – skęsti. Tačiau šįkart ne jūros bangose, o Jo glėbyje.




Nuotraukos autorius Evald Masalski

Apie autorę:


Esu kompozitorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė, Lietuvos kompozitorių sąjungos narė. Nors mano gyvenimas labiausiai susijęs su muzika, rašymas man yra labai svarbus, neįsivaizduoju be jo savo gyvenimo, atsisakyti rašymo - lyg netekti dalies savęs. Mano galva visą laiką knibžda istorijų, įvairių scenų, minčių, kurių muzikoje negaliu išsakyti. Rašau šiuolaikinės akademinės muzikos koncertų recenzijas, informacinius tekstus koncertų programoms, kuriu tekstus savo vokaliniams kūriniams. Svajoju išleisti romaną, kurį rašau nuo muzikos laisvu metu. Jį rašyti sekasi sunkiai, dažniausiai įklimpstu į savikritikos liūną. Galbūt šis neilgas tekstas taps man postūmiu nepasiduoti bei rašyti toliau.



Beata Juchnevič


P.S. Beatą rasti galite čia