Prieš kelias dienas su drauge smagiai apkalbinėjom jos anytą ir mane nutvieskė suvokimas, paaiškinantis šlykštų jos elgesį ne tik su mano drauge: „Ji mizoginė!“ – sušukau. Minėtoji anyta neturėjo nė vienos draugės, o vienintelę su ja norėjusią užmegzti ryšį moterį, išvadino už jos nugaros paika, neintelektualia ir neverta su ja bendrauti. Ji taip pat nepraleisdavo progos pažeminti kiekvienos sutiktos moters išvaizdą, pasiekimus.
Iki smulkmenų išanalizavus anytą mizoginę, ėmiau galvoti apie save ir man teko pripažinti, kad vaikystėje ir paauglystėje buvau paveikta šeimos ir visuomenės primetamo neigiamo nusistatymo prieš moteris, dar vadinamo internalizuota mizoginija.
Vaikystėje ir paauglystėje rinkdavausi vartoti ir liaupsinti vyrų režisuotus filmus, parašytas knygas, sukurtą muziką ir nutapytus paveikslus. Skaitydama klasiką pastebėjau, kad vyrų personažai knygose būdavo daug įdomesni už moterų. Kadangi daugiau skaičiau nei socializavausi, įtikėjau tuo ir realybėje.
Man nuo mažumos buvo įkalta į galvą, kad moterys viena kitai pavydi, konkuruoja dėl vyrų, apkalba, linki blogo. Dar būdama maža apsisprendžiau, kad noriu būti kuo labiau panašesnė į mėgstamus knygų vyriškus personažus. Natūraliai norėjau, kad tik vyrai būtų mano draugai. Įsivaizdavau, kad jie drąsesni, labiau chill, su jais jausdavausi savekė. Mums patikdavo kažką kartu veikti, kurti. Paauglystėje bandžiau turėti draugių, bet mirdavau iš nuobodulio kofiine, iki apsivėmimo raginama draugės interpretuoti jos paiką susirašinėjimą SMS žinutėmis su kokiu nauju čiūvaku.
Buvau įtikėjusi, kad jeigu būčiau gimusi vyru, kiekvienos durys vertųsi lengviau. Taip pat reiktų mažiau stengtis, bandant kažką kitiems įrodyti.
Didysis mažasis nušvitimas, sudėjęs taškus ant i, įvyko kiek vėliau, nei...
Vieną dieną aš ėmiau pastebėti moteris.
Gal viskas prasidėjo universiteto laikais. Prisimenu, kaip pilve plazdendavo sparneliai per mylimų į ketvirtą dešimtį įkopusių dėstytojų paskaitas. Tada pirmą kartą įsitikinau, kad žavesys nurungia proporcingą grožį ir jaunystę. Man mano dėstytojos vis dar yra vienos iš gražiausių kada sutiktų moterų!
Aplink mane ėmė rastis stiprios, įdomios, kūrybingos, iškalbingos, drąsios bendrakursės. Negalėjau patikėti, kad tiek laiko ignoravau SAVĄJĄ lytį!
Net nepradėsiu plėstis, kaip susižavėjimas ir meilė moterims išaugo tapus mama. Perskaičiusi sunkią nepažįstamos moters gimdymo istoriją facebook‘e, apsiverkiu, parašau jai privačią žinutę ir mintyse apkabinu kaip sesę, o ūgtelėjus dukrai, svajoju apie savanorystę moterų linijoje.
Mano tėvų karta neturėjo tiek laiko, pinigų ir progų pažinti save, išsilaisvinti nuo visuomenės primestų stereotipų. Džiaugiuosi priklausanti dabartinei New Age kartai, prisiskaičiusiai saviugdos knygų, ištylėjusiai vipassanas, atsivėrusiai psichodelikams ir išleidžiančiai solidžias sumas psichoterapijai. Nors į psichoterapiją nevaikštau ir netrokštu parašyti tūkstančio puslapių knygos, paaiškinančios kiekvieną mano pasirinkimą, bet kasdienės paleidinėjimų praktikos metu, leidžiantis vis gilyn ir gilyn, iškapsčiau, kad:
Turiu vyresnę sesę ir man augant niekam nebuvo paslaptis, kad mano tėvas troško berniuko. Iki pilnametystės buvau įtikėjusi, kad mano tėvai išsiskyrė, nes negimiau berniuku;
Augimas be tėvo iššaukė nesveiką norą būti pripažintai vyro. Dažnai net nesvarbu kokio. Brr...
Užaugau matriarchatinėje šeimoje, niekinančioje moteris ir viską leidžiančioje vyrams (iš serijos: „normalu, kad visi vyrai neištikimi, čia jų prigimtis“, „ką ten tos bobos išmano“, „mergaitėms taip negalima“ ir t.t.).
Paradoksalu, kad iš vyriškosios giminės garbintojos kartais virstu jos niekintoja. Kai, pavyzdžiui, sužinau, kad dar vienas draugės tėvas veda mano amžiaus moterį ir susilaukia su ja vaikų, prieš tai sunkiai psichologiškai sužalojęs draugės mamą. Arba kai žiūriu į vyresnio amžiaus vyrus filmuose ir vertinu juos kaip gražesnius ir geriau išsilaikiusius už to paties amžiau moteris ir t.t.
Šiuo metu nesižmonėju už facebook‘o ribų, ir seku beveik vien tik moteris. Kur pasidėjo visi vyrai? Kada paskutinį kartą laikinau kažką, įkeltą vyro? Vis neslūgsta didžiulis visuomenės susidomėjimas moterimis menininkėmis, politikėmis, verslininkėmis, aktyvistėmis, mamomis... Jau senokai girdėjau ką nors savo aplinkoje sakant, kad neištekėjusi trisdešimtmetė yra prarasta senmergė ar, kad kiekvienai moteriai reikia vaikų, kad save išpildytų.
Rašydama šį tekstą juokiuosi iš savęs, kad kažkada norėjau būti vyru – dabar pats geriausias laikas būti savimi!
Augustė
Augustė Jasiulytė – rašo scenarijus bei teatro pjeses, romanus, pasakas, noveles. 2019 m. išleido elektroninę knygą jaunimui „Šokanti giria“. Šiuo metu baigia rašyti istoriją vaikams apie slaptą žiurkėniukų bendruomenę. Kai nerašo, dirba mažos energingos mergaitės mama.