Augi mažame kaimelyje, vadinamojoje periferijoje, kur žmonės it atviros knygos. Atvirai
juokiasi, pyksta, pavydi, kenkia, palaiko, myli ir nekenčia. Visi žino savo roles šiame
socialiniame spektaklyje.
Tada išskleidi sparnus į miestą. Pastebi - viskas kitaip. Turi būti akylesnis, ribos ir
persidengiamai čia subtilesni. Bet įsižiūrėjus, įsiklausius viską supranti.
Štai ir nauja stotelės jau laukia tarp šiaurės ir vakarų. Į civilizuotus, turtingus kraštus! Ak, bet
ar tik nebus, kad turi kirvis kotą atitikti (kaip pasakytų kaimo žmogus)? Čia tikra painiava:
šypsosi, kai nemėgsta tavęs, nuomonę garsią turėti – šiurkštu, rodos, palaiko, bet skundžia ir
peikia... Jautiesi nuogas, per lengvai ir greitai įskaitomas. O tada sutinki juos – padarus
nakties. Šviežias kraujas pats skaniausias.
Sociopatas? Psichopatas? Kas kas? Narcizas? Čia tikriausiai vėl ne apie Birtutės darželio
spalvas… Kas naiviau: pasakomis tikėti ar akmeniaširdžių nepastebėti? O kuo civilizuočiau,
tuo jų tankiau. Jie vilkės gražiausius kostiumus, turės ryškiausius diplomus. Nepajudinamieji.
Kai paletė jausmų kukli, randi daug laiko analizei, strategijai, nereikia vargintis dėl gailesčio,
kaltės - jų tiesiog nėra.
Tiesiog nėra jausmo? Kaip kaimo žmogui suprasti tai? Kaip žinoti, kad pradžioje pasiūlytas
dėmesys ir išskirtinis paslaugumas yra tik būdas papirkti tave. Įvelti į moralinę, ar dar geriau,
materialinę skolą. Jei žaisi žaidimą šį, gal taip ir tepaliks. Bet audros rūsčios laukia tų, kurie
ant kelių neparklups paprašyti mandagiai! Laikykis brolyti! O gal bėk greičiau kuo toliau?
Turbūt taip reikėtų sakyti.
Bet kaimo žmogus, nepalieki juk kito bėdoj. Teisini, ieškai žmogiškumo, galvoji pirmiausia,
kad kalčiausias tai tu pats esi. O priešas nesnaudžia. Taip - priešas, nes kita pusė kare, ten
karas vyksta prieš tave.
Ir taip keista dabar žiūrėti į tuos fasadus sėkmingus, tvirtus. Neabsoliutinsiu, yra ten irgi
visokių. Tik štai mačius tuos, kurie sėdi aukštai, aš vis aiškiau suprantu, kas yra atkritę
žmonės paribių. Vis kirba man mintis, kad būtent juose dvasia gyvena, kad ten yra širdis.
Širdis, kuriai skausmo buvo per daug, buvo tiek daug, kad nebegalėjo daugiau civilizuoto
Homo sapiens vaidinti. Atkrito.
Autorė apie save:
Klausia Vaiva ką aš noriu pasakyti?
Gal kad vargiai beužmigsiu.
Tai pirmoji - ypatinga.
O ir kaip gi pasakysi,
kad ne mano čia,
ne tik mano,
na gal tik truputį mano.
Tik manimi prabyla.
Ernesta Kaulinytė