Nepatogus klausimas mamai: ar man galima jų nekęsti?


Žemyn galva į skruzdėlyną. Nebežinau, ar tai buvo kažkoks rezistencijos muziejus? Dokumentinis filmas? Istorinis rašinys? Atmintyje įsirėžė tik labiausiai šokiravusi detalė: “…o pagavę partizaną rusai pakabino jį ant medžio, įkišo vaikino galvą į skruzdėlyną, šitaip ir paliko numirti”.

Kartais netikėtai pagalvoju apie tą vaikiną - ką jis jautė, kiek užtruko, kol nusibaigė? O gal kažkaip sugebėjo nusižudyti, prieš skruzdelėms imant po gabalėlį nešioti jo smegenis? Iki tol nebuvau girdėjusi apie tokį siaubingą būdą numirti. Net rimtai nekęsdama žmogaus pati nebūčiau sugalvojusi nieko panašaus.

Dabar suvokiu iki šiol nežinojusi ką daryti su ta informacija. Ką jausti. Kur tuos jausmus dėti. Rusai kankino mano šalį. Pjaustė vyrų lytinius organus. Prievartavo moteris. Badu marino vaikus. Kalbu ne abstrakčiai apie lietuvių tautos istoriją, rusų nusikaltimus priimu asmeniškai. Iš mamos, tėčio ir patėvio pusių nėra giminės, kuri nebūtų paveikta, gniuždyta ar net kankinta. Nepaisant to, užaugau meilėje, gausoje, beveik negirdėama jokių burnojimų ant Rusijos. Tačiau iš manęs rusai atėmė potencialą būti daugiau, nei esu šiandien.



Piešinys iš www.creativesforukraine.com

Sykį mano mylimas senelis rodė man savo pirštus - keli susukti, nebesilankstantys, sužaloti dirbant “Inkaro” fabrike prie gumos staklių. “Pradėjau dirbti šešiolikos, nes norėjau sutaupyti pinigų vestuvėms!” senelis plačiai šypsosi, atrodo, nieko gyvenime nesigaili, pinigų vestuvėms sutaupė - vedė močiutę vos jiedviem sukako aštuoniolika ir jau šešiasdešimt metų meiliai bamba vienas ant kito. Seneliai prisitaikė prie sistemos, fabrikuose padarė karjeras, gyveno pasiturinčiai. Tačiau žiūrėdama į senelio sužalotas rankas ūmai suvokiau visa tai, kuo jis netapo. O galėjo. Kuo netapo Lietuva…

Senelio tėvai, mano proseneliai Salvina ir Stasys, tarpukario Kauno advokatė ir lakūnas kapitonas; inteligentai savaitagalius leidę karininkų ramovės puotose, turbūt savo sūnui tikėjosi kitokio likimo, nei visą gyvenimą pradirbti okupantų fabrikuose. Mano prosenelė pasakodaovo apie penkių kambarių butą, atskirus miegamuosius kiekvienam šeimos nariui, kaip ji pirkdavo skrybėlaites ir į namus kviesdavosi pedikiūristę. Pasakojo apie rusų karininkų žmonas, kurios Kauno parduotuvėse taip prabangiai apsipirko, kad į teatrą atėjo pasipuošusios kombinukais - vargšės kaimietės, bolševikų nusiaubtame rusyne gyvendamos net nebūtų pagalvojusios, kad su šilkiniais rūbais galima eiti tiesiog miegoti…


O kiek visko būta karo metais. Tiek iš mamos tiek iš tėčio pusės senelių ir prosenelių istorijos pranoksta keisčiausius filmus. Nes populiariam filmui reikia aiškios istorijos, ir moralo, o mūsų giminės, kaip ir visos šalies istorija nėra tokia paprasta, kad dabar galėčiau paaiškinti savo septynerių metų dukrai. Ilgą laiką ir pati sau negalėjau paaiškinti kai kurių dalykų.


Kiek buvo baisybių - tremčių, kankinimų, patyčių. Kiek buvo laimingų atsitiktinumų - kai mano prosenelis išgyveno Červėnės žudynes, kai girti rusai šaudydami į kalinius prašovė ir nepataikė. Prosenelis slėpėsi lavonų duobėje ir naktį pabėgo. Kiek buvo nelaimių - mano prosenelė iš tėčio pusės nukraujavo po gimdymo, Kauno klinikų ligoninėje jai atsisakė gydyti “Kaimo moteriai kraujo niekas neperpils, kraujo dabar patiems vokiečiams trūksta."


Ilgainiui supratau, kad man lengviau kalbėti ir galvoti apie protėvių kančias, nei apie senelių ir tėvų prisitaikymą išgyvenant okupantų sistemoje. Kita vertus, ir pati tik prasidėjus karui Ukrainoje ėmiau tai kvestionuoti. Kodėl mano mama ir seneliai nesakė, kad kažko gailisi ar ilgisi galimybių, kurių neturėjo?


Daug atsakymų į klausimus, kurių net nesugalvojau užduoti, atradau Danutės Gailienės knygoje “Ką jie mums padarė”. Sovietinio režimo įbauginti žmonės (vadinasi, ir mano prosenelė Salvina) savo vaikus augino kitaip - nebeskatindami jų priešintis sistemai, tikėdamiesi, kad vaikai prisitaikę turės sėkmingesnius gyvenimus. Nes galiausiai juk vis tiek reikia gyventi. O beje, pas Salviną namuose vis tiek kabėjo Kudirkos tautiška giesmė, tačiau, panašu, kad apie tautinius sentimentus ji kalbėjosi tik su manimi - savo proanūke. Augau sąjūdžio metais, tuo laikotarpiu prosenelė greičiausiai atsipalaidavo, jautėsi saugi prabilti apie Lietuvos laisvę ir savo jausmus.

Rusai pakabino partizaną žemyn galva į skruzdėlyną. Rusai kankino mano prosenelį Stasį Jasiunską, apie tai atsimenu irgi tik vieną sakinį, ir tai netiksliai: “buvo taip sumuštas, kad ant kūno neliko vietos, kuri nebūtų mėlyna”. Prosenelis minimas kitoje knygoje “Kaip jie mus sušaudė”, kurios vis dar nedrįstu skaityti. Bandžiau ir pati apie tai šiek tiek rašyti romane “Trisdešimt”, bet gavosi skystai, reikės pabandyti iš naujo. Dabar, šiame tekste irgi bandau.

Turbūt ne atsitiktinumas, kad knygų pavadinimuose dominuoja žodis “JIE”. Ką jie mums padarė. Kaip jie mus sušaudė. Jie atėjo ir išėjo. O mes ilgą laiką kažkodėl nedrįsome pasakyti, kad rusai. Rusai tai darė. Rusai skerdė, piso, gėrė, juokėsi, mėtė vaikų lavonus iš į Sibirą riedančių gyvulinių vagonų. RUSAI. RUSAI. RUSAI.

Tuos, kurių nenužudė, rusai išpiso, tuos, kurie nenusižudė išpisti, rusai ėmė girdyti degtine ir mokyti savo kalbos, pirmiausiai - keiksmažodžių, be kurių jau ir aš neįsivaizduoju savo gyvenimo. Kaip tai nutiko, kad jau laisvoje Lietuvoje visose mokyklose buvo mokoma rusų kalbos? Dabar galvoju, o kodėl bliat, ne norvegų? Ne švedų? Kodėl rusų? Nes jau buvo paruošta dirva ir daug uolių mokytojų…

O aš vis tiek nesuprantu. Kodėl mano giminės per balius klausydavosi rusiškų dainų? Kodėl namuose pas tėvus iki šiol (?) eina rusiški kanalai?

Ilgą laiką neleidau sau to įvardinti, nekęsti buvo negalima, pykti atrodė beviltiška. Atleisti? Bet jie juk niekada mūsų neatsiprašė. O vieši atsiprašymai gydo visuomenes, netgi tautas - tą irgi iš D. Gailienės knygos žinau.

Galiausiai išdrįsau paklausti mamos. Ji, minėto Lietuvos didvyrio Stasio Jasiunsko anūkė, sovietmečiu augo soti ir mylima. Vakystėje buvo spaliuke, pioniere, komjaunuole ir dėl to nekėlė jokių klausimų.

“Mums pradinėse klasėse pasakojo istoriją apie didvyrį Pavliką Morozovą - mažą berniuką, Tarybų valdžiai įskundusį savo tėvus, nes jie slėpė grūdus. Už tai Pavliko tėvas buvo sušaudytas. O Pavlikas tapo tautos divyriu ir pavyzdžiu, nes sąžiningumas ir tėvynė yra svarbiau net už šeimą!”*

Tąsyk namų darbams mokiniai gavo užduotį parašyti apie tai, kuo jie patys galėtų būti panašūs į Pavliką Morozovą. Šios istorijos įkvėpta mano mama rašinėlyje papasakojo, kad jos mama, mano močiutė, kartais slapta iš fabriko neša siūlus. “Norėjau būti didvyrė, kaip Pavlikas” juokiasi mama. Tą rašinėlį mergaitė davė paskaityti savo močiutei, mano prosenelei Salvinai. “Vaikeli, ar tu pablūdai? Ar žinai, kas mūsų šeimai būtų, jei tai paaiškėtų?” Rašinėlis mokytojos liko neperskaitytas. Man ši istorija yra atsakymas, kurio taip ilgai ieškojau, į klausimą KAIP rusų valdžiai tai pavyko.

Tarybų sąjungoje gimusiems seneliams, kaip ir daugumai toje sistemoje pakinkytų žmonių, “nešti” iš darbo vietos produktus rodėsi normalu; turbūt nieko kito ir negalima tikėtis dirbtinai sukonstruotoje valstybėje, nusavinusioje visą žmonių turtą. Tačiau kraupiausias čia - vaikų indoktrinavimas mokyklose, mėginimas juos nukreipti prieš savo pačių tėvus. Galiu tik įsivaizduoti kiek vaikų atnešė “teisingus” rašinėlius apie Pavliką Morozovą, vienaip ar kitaip išduodami savo šeimas. Nepajėgiu įsivaizuoti, kaip reikėtų perduoti savo vaikams vertybes žinant, kad mokykloje juos moko visko, kas man svetima ir dar skatina šnipinėti tėvus…

***

Sunku liestis prie šalies istorijos, nes ji ir ne apie mane, ir apie mane. Didžiavimasis savo patriotais proseneliais atrodo nepadorus, lygiai taip pat kaip neteisinga būtų smerkti išdavikų proanūkius - kuo mes dėti čia ir dabar? Tuo pačiu visą gyvenimą žinojau, kad man skauda. Žinojau, kad Lietuva dabar būtų kaip Švedija, jei ne rusai. Žinau, kodėl privalau savo Havajuose gyvenančius vaikus išmokyti mūsų kalbos.


Kai gyvenau Londone, ten sklido urban legend apie japonę Emiko, kuri buvo nuolanki ir paklusni darbe. Su viskuo sutikdavo, neatsikalbinėdavo, ant nieko nepykdavo. Ir tada vieną dieną, tiksliau - naktį, japonė taip pratrūko naktiniame klube, kad su alaus bokalu daužė bernams galvas. Greičiausiai kelis kartus stuktelėjo kokiam stuobriui ir tiek, tačiau mano vizijose Emiko sukasi ratu, kol pakyla į orą lyg fantastinio filmo herojė. Tai va dabar aš suprantu, kaip jautėsi Emiko; suprantu, ką man visada norėjosi daryti, bet kažkodėl sau neleidau, o gal maniau, kad negalima - nesu tikra. AŠ PYKSTU ANT RUSŲ. AŠ NEKENČIU RUSIJOS. Ir ta neapykanta tokia stipri ir saldi, kad net baisu. Bijau to tamsaus kambario, kurį savyje atradau, nes iki šiol nežinojau galinti šitaip nekęsti. Neapykanta lyg haliucogeninė grybiena, sėjasi sąmonėje dygdama vis konkretesniais vaizdiniais ir idėjomis. Pykstu ne ant abstrakčių rusų, prieš beveik šimtą metų kankinusių mano gimines, aš pykstu ant jų palikuonių, šiandienos žmonių. Jie panašūs į beždžionžmogius, sakau, žiūrėdama į pirmo už karo nusikalimus nuteisto vaikino nuotrauką. Pavianas! Noriu, kad jam skaudėtų, kol neperskaitau viso straipsnio. Vaikinui devyniolika, į karą jį išvarė sistema, šauti į beginklį žmogų jam liepė generolas, vaikinas neturėjo kito pasirinkimo. Jį patį Rusija išdavė ir atidavė, kaip prastos mėsos atlieką šunims. Teiskite, bauskite, žudykite, darykite su mūsų piliečiu ką norite, mes didi šalis, mums bobos naujų tokių prigimdys. Vėl žiūriu į ta pačią nuotrauką ir vaikino truputį pagailiu, nors nepateisinu.

Mano neapykanta dega, ji, rodos, jau bekomporomisė. Havajuose viešumoje išgirdusi rusiškai kalbančius žmones imu suprasti tuos pacanus, kurie pradėdavo muštynes už tai, kad žmogus neturėjo cigaretės. Aš irgi noriu prieiti prie tų rusų turistų, paklausti ko nors apie orą ir tada juos apspjauti, apmėtyti nešvariomis savo vaiko sauskelnėmis. Išjuokti, prakeikti. Net baisu kaip saldu tai įsivaizduojant. “Bet gal verta prieš tai paklausti, ką jie mano apie karą?” pasiūlo sveikas protas. “Honey, don’t start…” švelniai sako mano vyras, kuris niekada nesupras mūsų istorijos.

Kurių konkrečiai rusų nekenčiu? Putino? Viena dvasinga mano draugė teigia stiprios meditacijos metu suvkusi, kad Putiną, lyg devyngalvį slibiną, žmonės sukūrė iš savo neapykantos, ir “kuo daugiau nekęsime, tuo stipresnis jis bus”. Nežinau ar draugė teisi, bet pasaulio gerovės ir savo psichinės seikatos vardan stengiuosi siųsti Putinui tik geras mintis. Linkiu jam praregėjimo, lengvumo, atgniaužti kumščius, linkiu ir skausmingai numirti, bet apie tai niekad neprisipažinčiau.

Galvoju, apie kitus rusus, kuriuos pažįstu. Reikia sudaryti juodąjį sąrašą. Aleksandras, kino žurnalistas iš Peterburgo. Visada pasisakė prieš savo valdžią, dalyvaudavo protestuose. Kažkaip sunku būtent jo nekęsti. Tania? Visada maniau, kad ji rusė, o, pasirodo - ukrainietė! Gėda net pačiai sau prisipažinti. Ok, važiuojam toliau. Anželika sakė, kad jos vyras yra rusiškos kilmės, bet gimęs jau JAV. Jo nekęsti būtų visiška nesąmonė. Netikiu “blogos tautos genu”, nes jeigu tikėčiau, tuomet mes, lietuviai, būtume žydšaudžiai.

Olegas Šurajevas yra pusiau rusas, bet kad daugiau tokių pusiau rusų būtų! Galiausiai nusprendžiu nekęsti tėtės draugo Igorio, nes jis tėčiui parašė žinutę, kad “rusai kovoja su naciais”. Igorį mačiau vieną kartą, kažkada vaikystėje, jo veidą prisimenu miglotai, todėl jo neužtenka, kad galėčiau į jį smaigstyti adatėles. Bandau nekęsti Mišos. Žinau jį tik iš nuotraukos - vaikinas veda jogos pamokas Konos mieste. Gali būti, kad jis palaiko Putiną. Nuo tos minties sušyla delnai. Bet aš neisiu į Mišos jogos pamoką, nes sužinojusi, kad jis yra prieš karą, nebežinočiau ko nekęsti.


"Russia is bad!" sako mano ketverių metų dukrytė. Ji su vyresne sese žaidžia karą. Rusai jį nuolat pralaimi. "I hate Russia!" sako mano vyresnėlė. Vyras sunerimsta: kas bus jei jos mokykloje pradės taip kalbėti? O aš sakau:


- Tegul kalba. Tegul išgirsta mokytojos. Tegul pasikviečia mane pokalbiui apie politinį korektiškumą. Nueisiu ir papasakosiu, ką jie mums padarė.


Pasakoti, dabar atrodo, yra vienas pagrindinių mūsų darbų.





*Paguglinusi sužinojau, kad Pavliko istorija kiek kitokia, tačiau sąminingai tekste palikau taip, kaip pasakojo mama, taip, kaip ji prisimena.

Vaiva


P.S. Iliustracijoms naudojau meną iš www.creativesforukraine.com - čia visi norintys gali įkelti savo kurtą meną arba jį naudoti gerais tikslais. Aš iš čia esančių keleto šių plakatų sukūriau lipdukus, jais prekiauju Havajuose ir gautus pinigus aukoju Ukrainai.


11 komentarų