Mane apėmęs keistas pabaigos jausmas. Toks kaip filmuose, kur į žemę skrendant asteroidui visi tūsinasi ir mokslininkus laiko kvailiais. Arba kai degina milžiniškas krosnis ir kenksmingais chemikalais teršia vandenynus tik tam, kad nusipirktų dar vieną greitosios mados rankinuką. Ir marškinėlius. Ir dar kokį nors plastikinį šūdniekį į virtuvę. Vandenyne plūduriuoja banginis pilvu aukštyn, po jo oda - atskira respublika, didelės žuvelės ryja mažesnes, taip buvo visados ir per amžius amen, vandenynas - pats save ryjantis kanibalas. Ir niekam nesvarbu, kad banginis buvo taikus, visą gyvenimą lyg pensininkas be dantų košė planktoną. Kad jo mylimąją ir vaikus paskerdė per šventę kažkur netoli Faro salų. Kam gali rūpėti banginiai, kai mes patys sau nerūpime? Instagramas bando įpiršti Somalyje badaujančių vaikų nuotraukas, bet manęs neprigaus, tik greičiau skrolinu, greičiau, greičiau. Niekam nesvarbu. Nesvarbu. O, žiūrėk, J. ir B. išsiskyrė? Įdomu, įdomu, kuris pirmas duos interviu…
Pabaigos jausmas, lyg tirptų ledynai, bet niekas tuo netikėtų. Oh, wait. Kaip arogantiška sakyti “Save the planet”, kaip naivu! Lyg mes ketintume išlikti po to, kai planeta subliūkš tartum balionas. Kokioj tragikomedijoje atsidūriau? Būtų juokinga, jei neskaudėtų turėti vaikų. Vienas, du, trys… Norėčiau ir ketvirto, jei gyventume namelyje prerijose, tame laike, kai pasaulis dar netilpo ekrane. Kita vertus ir dabar kartais susipykusi su vyru pagalvoju, kad jei skirtumėmės, tai arba bėgčiau į Italiją ir dirbčiau viešbučiuose konsumatore, arba prisijungčiau prie Viskonsino amišų bendruomenės, kur ištekėčiau už romaus fermerio, adyčiau jam kelnes ir vieną po kito gimdyčiau vaikus iki pat menopauzės. Man gerai sekasi gimdyti.
Buvo laikas kai nieko naujo nepirkau. Nieko neišmesdavau. Apsikroviau sendaikčiais, dukras rengiau dėmėtais marškinėliais, nes daug skaičiau apie tekstilės taršą gamtai. Nevalgiau mėsos nei žuvies nei pieno produktų, nes žinojau, kad laukai užsėti galvijų pašarui galėtų būti panaudoti auginti maistą žmonėms.
Vieną dieną, tai buvo pandemijos metu, nors geriau pagalvojus, pandemijos metas yra ir dabar, ji niekada nesibaigė, tik tapo norma, bet ne tai čia bandau pasakyti. Pandemijos metu užsukau į “Targetą”, nes ketinau nupirkti kažkokią smulkmeną, kurios man TIKRAI reikėjo. Pamačiau šimtus žmonių, tempiančius naujus daiktus krepšiais, vežimais, grūdančius visokius made in China rakandus į bagažines, ant stogų kraunančius dirbtines eglutes ir pagalvojau:
“Gal aš durna? Ką aš čia viena pakeisiu? Su kuo kovoju?”
O tada sušukau:
- Duokit ir man! Parduokit! Viską man parduokite…
Ūmai pagailo ne Žemės, ne banginių, ne orangutanų, ne oro, ne vandens, ne užmirštų dievų, ne mirštančių kalbų, savęs man pagailo todėl, kad penkerius metus tryniau užpakalį į sekondhendinę sofą, nors jau seniai galėjau įpirkti naują, gal net odinę. Tai taip ir padariau. Iki šiol negaliu ja atsidžiaugti ir už ją sau atleisti. Tą dieną “Targete” nusipirkau naują dirbtinę Kalėdinę eglutę už $450, bet SU NUOLAIDA, kurią gavau įtikinusi kasininkes parduoti man paskutinę vitrininę, be dėžės pakavimui. Ir tai toli gražu ne viskas, namo grįžau su pilna bagažine dekoracijų - kalėdinių pagalvėlių ir dar visokių šūdukų apie kuriuos jau užmiršau. Prisimenu tik jausmą: “Aš galiu sau tai leisti”, ne tik iš finansinės pusės, bet tiesiog galiu, nes daugybė metų nepirkimo ir raukymosi nieko nepakeitė, esu viena karė prieš vartotojų armiją, tokių, kaip mano anyta, kuri kaskart atskridusi į Havajus čia skuba ne į pliažus, bet į tą patį “Targetą” ir “Walmartą”, vidutinės kokybės amerikietiškus tinklinius prekybos centrus. Ji skuba, nors gyvena netoli tokių pačių Portlande, bet o gal Havajuose užveža kitokių prekių, klausia anyta. Ir kai prašau jos nepirkti mums ničnieko namams, ji vis tiek grįžta su maišais pilnais visokių plastikinių dubenėlių ir dar pažiūrėk kokius segtukus maišeliams užsegti tau nupirkau!
Todėl buvo laikas, kai nusprendžiau prisijungti prie puotos maro metu. Man reikėjo atsidžiaugti ir atsinaujinti namus. Turbūt panašiai kaip mano tėvai sako dabar daug vartojantys, nes gyveno sovietmečiu, kai nieko nebuvo - tad dabar jie itin džiaugiasi daiktais. Taip džiaugiasi, kad negali nustoti jų pirkę ir visos kelionės į užsienį sukasi apie šopingą, butikus, outletus. Nes reikia žmonėms pasidžiaugti. Džiaugiausi ir aš, pakeisdama apskilusias lėkštes naujomis. Prie nieko nederančius gėlių vazonus gražesniais. O tada ėmiau ir sustojau, lyg apsukusį kokį ratą (“eilinį kartą” sakytų mano vyras). Ir supratau, kad gyventi apsikrovus nereikalingu šlamštu, kurį išmesdama jaučiu kaltę - ne man. Mat dėl vartojimo ir teršimo kaltės, mano namai buvo virtę savotiška sekondhendo prieglauda. Bet ne man ir viską pirkti iš “Targeto” ar “Ikėjos”.
Šitaip į savo sekondhendinius namus ėmiau kviestis kokybę. Tiesą sakant, nors odinė sofa iš pirmo žvilgsnio rodosi šventvagystė vegetarės namuose, dabar, po poros metų matau, koks puikus sprendimas tai buvo. Ji yra patvariausia iš visų mano turėtų. Tokia pati yra ir mūsų dirbtinė eglutė. Statistiškai, norint, kad dirbtinė eglė pasiteisintų aplinkosaugos prasme, ją reikia namie laikyti bent dešimt metų. Kadangi ankstesnė mūsų eglutė buvo pirkta iš antrų rankų ir ją mes turėjome septynerius metus, jaučiuosi savo eglės nuodėmę išpirkusi. O dabartinė, nauja, tokia gražuolė, atrodo visiškai kaip tikra, tikiu, pas mus stovės dar dešimt metų. Gal net ilgiau. Turbūt matote, kad mėgstu kalbėti apie daiktus. Mėgstu gerus daiktus. Negaliu pakęsti naujų ir pigių - tokie man rodosi blogiausi ir žmogui ir planetai, be kurios, durnelis žmogus niekaip neišgyventų, žinoma, jei atmesime kosminio laivo su deguonį gaminančiais augalais galimybę. Blogiausi yra "H&M" ir "Ikea", ir visi plastmasiniai daikteliai “Targete” arba “Maximoje”. Bet jaučiu, kad ir vėl užsivedžiau, pamečiau mintį, nes galvon lenda klausimai, kaip antai “Kodėl aš vakarais nebefantazuoju?” ir “Kaip spėti nuvežti Radvilą pas gydytoją ir tuo pačiu metu pasiimti mergaites iš mokyklos?”. Į pirmąjį klausimą atsakymą jau turiu. Pataupysiu jį kitam tekstui. Pasakysiu tik tiek - jis gimė iš vieno gilaus pokalbio su Osha Key. Antrasis klausimas yra priežastis, dėl kurios pakilsiu nuo kompiuterio, nuo šito rašinio, nepabaigusi minties. Nepabaigusi darbų. Kartais atrodo, kad nieko gyvenime nepabaigsiu, nes vaikai tapo mano gyvenimu, vaikai tęs jį kai manęs nebus, todėl kaip man dabar gali rūpėti kažkokie emeilai ar asmeninės ambicijos? Svajoju surengti savo darbų parodą, ne knygų, o paveikslų - koliažų, kuriuos kurčiau ant drobės klijuodama savo nebaigtų darbų sąrašus, klijuočiau tuos, kurių niekada neišbraukiau, kuriuos perrašau iš vienos savaitės į kitą. O centre, lyg tornado akį, įkomponuočiau vaikų galvų nuotraukas. Aš noriu būti menininke, bet turiu virti košę. Aš esu menininke, bet niekas manęs nemato, todėl rašau savo vyrui žinutes: “Ar mane myli?” “Kada grįši namo?” “Radvilas turi temperatūros” Šitas tekstas atsirado vienai moteriai paklausus, kodėl, jei esu prieš vartojimą, dovanų gaunu tiek daug daiktų. Geras klausimas, tikrai. Atsakau: todėl, kad netikiu, jog žmonės staiga ims ir nustos vartoti. Bet nesu tiek nusivylusi pasauliu, kad visisškai pasiduočiau. Tad mano misija šiuo metu yra skatinti aplinkinius vartoti atsakingai, išmintingai, prabangiai, stilingai, renkantis vieną gerą daiktą vietoje dešimties šūdinų. Nes skūpas moka du kartus. Nes geriau save apsupti daiktais, kuriuos norisi saugoti ir turėti dešimtmečius. Nes mažiau yra daugiau. natūralu, kad daiktų gaunu truputį daugiau nei man jų reikia. Kur tuos daiktus dedu vėliau? jei atvirai, tai ne jūsų reikalas. Bet atsakysiu. Kai kuriuos tiesiog laikau spintoje ir naudoju juos reklamoms. Reklamos - didelė mano darbo dalis. Kai kuriuos džiaugsmingai padovanoju draugėms. Bet didžią dalį naudoju, kasdien ir su malonumu. Radvilas dar miega, mintį netikėtai baigiau. Einu, pasidarysiu skrebutį su avokadu. O tas pabaigos jausmas… jis niekur nedingo. Neseniai kažkur skaičiau, kad dabar žmonės nebepasitiki pasauliu, todėl vis daugiau laiko leidžia namuose, skiria jiems daugiau dėmesio. Pabaigos jausmas, matyt, apėmęs ne mane vieną, todėl žmonės namus bando paversti tvirtovėmis arba oazėmis arba abiem kartu... Gerai, baigiu. Skrebutis. Žalioji arbata. Gal dar spėsiu skalbinius sulankstyti, kol Radvilas miega. (Tiksi laikrodžiai. Antraštę šitam tekstui sugalvojau prisiminusi knygą “Panelės Smilos sniego jausmas”, kuruos beje taip ir neperskaičiau. Nespėjau)
P.S. mano namai vis dar didžia dalimi sekondhendiniai - tokie ir bus. Pamatyti ir paskaityti apie juos daugiau galite čia.
Su meile
Vaiva