Pavasaris atėjo tam, kad pasiklystume. Ir vaikščiodami siauromis, pasiilgtos saulės šildomomis gatvelėmis, atrastume.
Žiema buvo gobši, pasigrobusi dalį pavasario vos iškėlė koją. Rodos, dar dabar kartais savo šaltais delnais pamoja. O aš, išsiilgusi pavasariškos saulės ir paukščių, ieškančių meilės, iš išorės užrakinu namų duris.
Vos orui pradėjus šilti, daugėja tokių kaip aš – minkštą kambario krėslą iškeitusių į žalstančią pievą. Juk čia sielai patogiau. Gera gulėti tarp gėlių, apsuptų dainingų vabzdžių, gurkšnoti kavą ir žiūrėti ten, kur teka ar leidžiasi saulė. Žiūrėti į tolį. Žiūrėti į niekur. Ir visai nesvarbu, ar pastebėsiu stebuklingą akimirką, kai saulė pasislepia ir nutolsta iki kito žadintuvo. Nesvarbu, ar pastebėsiu dviračiu pralekiantį visiems praeiviams mojantį vaiką. Nesvarbu, ar pastebėsiu, kad kava puodelyje jau visai atvėso. Šiandien pavasaris. Jis nebaus išsiblaškiusių.
Metas eiti. Jaukiosios gatvės kviečia būti apžiūrėtos. Ypatingi pastatai prašosi būti įamžinti. Pro šalį praūžia maisto išvežiotojas. Iš picerijos pasklinda bazilikų kvapas. Ant žemės nukritus vienam iš trijų ledų bokštelio rutulėlių, pasigirsta verksmas. Jį netrunka užgožti muzika. Įsijautęs gatvės muzikantas kviečia šokti praeivius. Vieni greitai prabėga pro šalį, kiti įmeta monetą, treti linguodami filmuoja. Sustoju ir aš pasiklausyti. Ima skambėti romantinio filmo verta melodija, nuskraidinanti mane į vietą, kurioje įsimylima.
Jūra. Bangos, savo mūša priverčiančios pamilti kiekvieną buvusią, esamą ir būsimą akimirką. Žuvėdros, kartas nuo karto sustodamos pasivaikščioti smėlyje, žingsnis po žingsnio prisiartinančios prie vandens. Kaituotojai, ištroškę šokio bangose, kaitais nuspalvinantys horizontą. Ilgesingomis mintimis dažnai čia nukeliauju, pasivaikštau basomis, giliai kvėpuoju, mėgaujuosi, įsimylėdama aplinką. Šios mintys neužsibūna, žino, kad reikia grąžinti į esamąjį laiką. O čia muzikantui ploja susirinkę praeiviai. Kaži, kur juos nuskraidino muzika?
Mano pasivaikščiojimas tęsiasi. Šioje gatvėje niekada nebuvau. Nesu tikra, kur nuves už kelių žingsnių esantis posūkis. Bet dabar juk nesvarbu, ar ne? Netoliese matau suvenyrų pardavėją, prekystalį padengusį atvirukais ir magnetukais. Pirkėjas išsirenka dar vieną jų į savo kolekciją ant šaldytuvo. Nusprendžia, kad derėtų nupirkti ir atviruką mylimam žmogui nustebinti. Kas neapsidžiaugtų, gavęs pavasariškus linkėjimus? Ir visai nesvarbu, kad jie popieriniai, jei iš to, kurio pasiilgai.
Susimąstymą nutraukia skubantis pažįstamas veidas. Žmogaus, kuris vaikystėje reiškė draugystę. Žmogaus, su kuriuo šiandien prasilenkiame nepratardami nė žodžio. Laipiojimą medžiais ir gaudynes pakeitė lipimas karjeros laiptais ir sėkmės gaudymas. Pasikeitėm, nutolom, pamiršom. O pasisveikinimas ir pokalbis lieka prisiminimuose. Nueinu ir aš, į priešingą pusę. Pro šalį prabėga vaikai. Juokas aidi gatvėje. Ar ir šie nutols?
Netrunku sau atsakyti. Kad ir nutols, pamirš, pasikeis, jiems liks prisiminimai. Tokie, kurie lydės pasivaikščiojimuose ir paklydimuose. Tokie, kurie sukels šypseną ir primins aidėjusį juoką. Tokie, kurie šiltai priglaus, bet lieps neužsibūti. Lieps grįžti ten, kur esi dabar. Kurti naujas istorijas.
Patraukiu ten, iš kur pradėjau kelionę – gėlių pievą. Nusipirkusi puodelį arbatos pažadu – šįkart išgersiu visą. Kiekvieną saldų gurkšnį už gyvenimą, kelionę, savomis, svetimomis, pažintomis, neatrastomis gatvėmis. Už kiekvieną sutiktą, linksminantį, nukeliantį į prisiminimus, sukeliantį apmąstymus. Už kiekvieną įkvėpimą. O pievoje prie vabzdžių prisijungė ir paukščiai, čia randantys vis po mažą trupinėlį, pridedantį jiems po dar vieną žingsnį pirmyn.
Paklaidžiojau. Dabartyje ir prisiminimuose. Laikas namo. Gyvenimas kupinas meilės, ilgesio, atradimų ir nuotykių. Naujų istorijų, pasakojimų. Staigmenų ir stebuklų. Belieka tik paklausti:
Ką atrasi pasiklydęs?
Greta Aleknaitė: Esu Vilniaus universiteto studentė. Be kūrybos savęs jau nebeįsivaizduoju. Pirmieji žingsniai prasidėjo dar mokykloje, kai atradau poeziją. Pajutau, kad čia galiu save realizuoti, galvoje nenustygstančias mintis suguldyti popieriuje. Vėliau prie poezijos prisidėjo ilgesnių tekstų, straipsnių rašymas, šiuo metu praktikuojuosi rašydama komercinius tekstus. Tikiu ir tikiuosi, kad nuo kūrybinio kelio nenutolsiu ir sau kelsiu vis didesnius tikslus. Šis tekstas - dar vienas žingsnis tuo keliu.