Blusa ir tuo patenkinta

Mėgstu ir gerbiu rašytoją Hermaną Melvilį, tačiau jau kuris laikas iš galvos neišeina viena jo mintis, kurią aptikau romane „Mobis Dikas, arba banginis“. Plunksnos meistras Melvilis savo genialiame kūrinyje rašė: „Sukurti galingą knygą reikia galingos temos. Niekas ir niekada neparašys reikšmingo ir ilgaamžio veikalo apie blusą, nors buvo daug bandžiusių tai padaryti.“ Kaip rašantis žmogus su šia mintimi negaliu iki galo susigyventi. Norisi ginčytis su klasiku ir teigti priešingai: galima sukurti genialų kūrinį net ir apie blusą, o gal net ypač apie ją.

Skubu patikslinti, kad šiuo atveju blusą suvokiu kaip metaforą. Juk ir banginis Melvilio kūrinyje veikiausiai buvo metafora. Blusa man asocijuojasi su kažkuo, ko nepamatysi plika akimi arba nepamatysi iš pirmo žvilgsnio. Su kažkuo, kas yra gyvenimo smulkmė, bet gali tapti itin reikšminga smulkmena, vos tik tau įkyrės arba pasikvies savo drauges. Blusa man – tai niekuo iš minios neišsiskiriantis žmogus. Netobulas, bet galbūt paprastas ir nuoširdus, tingus ar užsiplieskiantis, bet geros širdies, niekam nežinomas, bet garsus savo punktualumu arba mokėjimu gražiai supjaustyti agurkus. Blusa dar gali būti maža kasdienybės akimirka, pavyzdžiui, skvarbus artimo žmogaus žvilgsnis arba nutrūkęs bato raištelis. Blusa – tai gyvenimas, kuris lieka išbraukus iš jo didžiuosius siekius ir didžiuosius džiaugsmus. Arba asmeninė charakterio savybė, kuri tave lydi visą gyvenimą. Per daug nekliudydama, bet ir neleisdama užkopti į kokį nors olimpą. Blusa niekuomet nešmėkščioja žurnalų antraštėse, apie ją dažnai nutylima, bet kartais tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje atkreipus į ją dėmesį galima net apsiverkti. Arba juoktis iki ašarų. O jei kas nors apie blusą parašo gerą romaną – mes jos niekuomet nebepamiršime ir ji mūsų akyse net išauga. Bent iki žirnio dydžio. Todėl būtent čia mane ir neramina Melvilio mintis. Mano galva, rašyti apie blusą – svarbu ir reikšminga. Romanas tai bus ar eilėraštis – visai nesvarbu. Blusos konfliktas – tai mums kiekvienam pažįstamas konfliktas. Blusos kova – tai kiekvieno iš mūsų kova. Juk ir Melvilio personažas Ahabas tam tikra prasme buvo blusa (ypač banginio akivaizdoje) ir rašytojas pats to nepastebėjęs rašydamas apie banginį tuo pačiu parašė apie blusą.

Minėtoji citata man savaip asocijuojasi dar ir su požiūriu, kad net ir būti blusa apskritai nėra nieko gero. Pavyzdžiui, niekam nereikia literatūrinių blusų. Kas tai per blusų atmaina, paklausite. Tai rašytojai, kurie niekuomet neparašys pačios aukščiausios meninės vertės romano, niekuomet nepriklausys Rašytojų Ložei ir niekuomet negaus Nobelio premijos už pasiekimus literatūroje. Kaip su literatūra šiek tiek susijęs žmogus galiu pastebėti, kad mūsų krašte tokios blusos net yra šiek tiek engiamas visuomenės sluoksnis. Jei tik įkelsi savo eilėraštį į kuriančiųjų svetainę, atsiras žinovai, kurie dėl ne vietoje esančio kablelio pražiūrės eilėraštyje pliūptelėjusius svarbius jausmus. Jei įkelsi koją į pradedančių rašytojų grupę socialiniuose tinkluose, pasijusi lyg aukščiausio lygio atrankoje į dostojevskius ir bent metams subliūkš visas tavo kūrybinis įkvėpimas. Jei tik vargais negalais išleisi romaną, literatūros kritikai suplaks tave su žemėmis teigdami, kad tai tik vidutinės reikšmės rašinys, kandžiai primins, kad nesi net baigęs filologijos, o leidėjai rūgščiai žiūrės į mažus knygos pardavimų skaičius ir kito romano išleisti nepažadės. Būk geriausias, arba nebūk apskritai – tai negailestingas verdiktas, kuris nori nenori gali ateiti kiekvienai blusai į galvą arba net gali būti ištartas aplinkinių. Ir nors paliečiau rašymo temą, visa tai galioja visose gyvenimo srityse. Tiesiog žodį „rašyti“ pakeiskime žodžiu „tapyti“, „buriuoti“ ar panašiai.

Drįstu šiek tiek pagarsinti savo tylų balselį ir iš milijoninio blusų būrio sušukti: „Būti blusa ir rašyti apie blusas – nėra nuodėmė“. Tai netgi džiaugsmas. Suprasti savo talento, savo asmenybės, savo galimybių ribas ir mėgautis tuo, ką pajėgi sukurti būdamas geriausia savęs versija, juk yra gyvenimo laimė ir pilnatvė. Rašyti apie smulkmenas, kurios tau rūpi, natūralu ir malonu. Ypač – jei tai tau sekasi geriausiai. Tad kodėl mes turėtume varginti save kažkokia niekinga mintimi, kad būti blusa neverta. Kaip viena iš jų galiu drąsiai patarti: rašykime romanus apie meilę, rutiną, apie tas mažytes sielos rakštis, dėl kurių nemiegame naktimis, fotografuokime žolės stiebu keliaujančią boružę, specializuokimės neperspektyviose siaurose srityse, kurkime visai ne grandiozinius ateities planus, kalbėkime apie žmones, kurių vardų niekas neprisimena, bet apie kuriuos norime kalbėti, nes jie mus įkvepia. Kodėl turėtume išgyventi nerimą, kai kur nors pasirodo nepalankus komentaras apie mus, mūsų kūrybą ar mums svarbias temas, kai gauname neigiamą atsakymą, kai prieš mus užsiveria kokios nors durys? Kodėl turėtume po nesėkmės skubiai užsirašyti į raumenų ar smegenų auginimo klubą ir/arba pulti ieškoti kaltų, ant kurių galvos galėtume išlieti nuoskaudų pamazgas? Neverta, neverta ir dar kartą neverta. Tobulėti yra svarbu, konkurencija gali suteikti motyvacijos, tačiau niekuomet nepulkime į banginių lenktynes, jei nemokame pralaimėti. Ir nedaužykime galvos į standartų sieną, kurią patys sau pasistatėme. Iš tokio užburto rato yra tik vienas tiesus ir šviesus kelias. Tai suvokimas, kad esi blusa ir – svarbiausia! – esi tuo patenkinta. Jei tik šitai suvoksi, pasaulio Rubiko kubas taps vienspalviu ir nebereikės spręsti kažkokio neįmenamo sėkmės formulės galvosūkio. O jau tuomet, kas ten žino, gal net pernakt tau užaugs pelekai ir stora oda, kuri tinka ilgoms kelionėms plačiuose vandenynuose. Bet tai įvyks savaime ir be jokios prievartos. Tai bus natūraliausia ir gražiausia blusos metamorfozė. Bet net jei ji neįvyks – mūsų didžiulės visatos kontekste tai nieko nereiškia, iš labai toli žiūrint blusa nuo banginio savo dydžiu niekuo nesiskiria (abu vienodai nesimato!), tad kam dėl to sukti sau galvą?



Birutė Saulytė: "Esu laisvai samdoma komercinių tekstų rašytoja. Taip pat seklbiu savo straipsnius „Delfi+“, kur temas rašiniams dažniausiai diktuoja meilė literatūrai. Rašymas man – saviraiška, hobis, darbas, veikla, nuo kurios nepavyksta pabėgti, o dažnai ir nebesistengiu. Tiesiog rašau."



2021 vaiva.rykštaitė

  • Facebook - White Circle
  • Instagram - White Circle
  • Black Facebook Icon
  • Black Instagram Icon